Yra toks visiems puikiai žinomas posakis, kuriuo teigiama, jog obuolys nuo obels toli nerieda.
Kremliaus agresija prieš laisvės nuo homosovieticus standartų ištroškusią Ukrainą privertė susimąstyti, ar toli esam nuriedėję mes, lietuviai.
Imperialistinė Rusijos agresija nesibaigė Krymo aneksija. Visi puikiai žinome, kad įsikūrė dvi „liaudies“ respublikos Rytų Ukrainoje. Visi girdėjome įvairiausias versijas ir apie keleivinio lėktuvo numušimą, dėl kurio buvo rengiamasi pradėti tarptautinio tribunolo procesą, tačiau Rusijai pasinaudojus savo veto teise Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje, ši rezoliucija nebuvo patvirtinta. „Vsiozakonno“ (viskas teisėta). Krymo aneksija „teisėta“, nes neva tai „iskonnyje russkyje zemli“ (tikrosios rusų žemės), t.y. „vaikas“ grįžo pas „mamą“. Ir be „jokios prievartos“. Prieš tai Putinas teigė, kad Rusijos armijos Kryme esą nebuvo, bet vėliau vis dėlto prisipažino, jog melavo. Tikslas pateisina priemones. Teigiama, jog Rusijos armijos nėra ir Ukrainoje. Tačiau jei kuris nors Rusijos kareivis ar net karininkas pakliūva į nelaisvę, jo tiesiog išsižadama.
Šiandieninio karo atgarsiai Sirijoje, kai Rusijai įsijungė neva į kovą prieš terorizmą, dar kartą įrodė nusikalstamos teisės visagališkumą. Teroristai beveik ramūs, tačiau sukilėliai prieš valdantį Sirijos režimą gauna skaudžiausius smūgius. Kodėl Rusija gina dabartinį Sirijos prezidentą? Giliau paanalizavus šio karo priešistorę, ir vėl išlenda kruvinos Kremliaus ausys. Pasirodo, dabartinis Sirijos režimas yra garantas Rusijai, kad ji išliks monopolininke Europos dujų rinkoje. Saudo Arabijai ir Katarui nusprendus tiesti dujotiekį į Europą, šis projektas sustojo Sirijoje. Sena Sirijos ir Rusijos draugystė nerūdija. Bombarduojami sukilėliai, oficialios pagalbos tam paprašė Bašaras Al-Assadas. „Viskas teisėta ir teisiška“.
Bet grįžkime prie savo obuolių, į Lietuvą. Palyginkime mūsų teisės „obuoliukus“ su prieš tai pateiktaisiais. Ko gero, pirmiausia, vertėtų paminėti vieną garsų teisėją, kuris savo sprendimu patvirtino, jog sovietų okupacijos Lietuvoje nebuvo. Beje, tas pats teisėjas teigė, kad Lietuvoje trinama vaikų atmintis. O ir Garliavos įvykiai privertė susimąstyti ne vieną sąžinės nepraradusį pilietį, kokioje šalyje mes gyvename. Prisiminkime, kaip iki dantų ginkluoti LIETUVOS policininkai tampė beginklius jaunus ir pagyvenusius žmones po kiemą, kuriame jie maldomis, vėliavomis bei Tautiška giesme bandė apginti mergaitę. Bet vaikas grįžo pas „mamą“. Be „jokios prievartos“. „Viskas teisėta ir teisiška“. Ir advokatas jos „nenešė“. Lygiai taip, kaip Rusijos karių „nėra Ukrainoje“. Visi matė, kad nešė, tačiau teismas konstatavo, jog ne. Galit išsidurti akis – jos nereikalingos. Kameros, galėjusios užfiksuoti prievartą namo viduje, buvo nusuktos. Mergaitės močiutė išvilkta iš savo namų basom. Prieš taikius piliečius panaudotos visokiausios leistinos ir neleistinos priemonės. Bet… „Viskas teisėta ir teisiška“. Žmonės, tą rytą stovėję prie namo Klonio gatvėje, paklusę sąžinės balso kvietimui apginti mergaitę, jau ketvirti metai persekiojami. Jiems inkriminuojamos įvairiausios nusikalstamos veikos, tokios kaip valstybinio perversmo organizavimas, nusikalstamos gaujos sukūrimas ir t.t.
Kremlius skalambija – Ukrainoje fašizmo protrūkis. O vienas, matyt, Lietuvą užvaldžiusiai chuntai nusipelnęs žurnalistas, žmones, susirinkusius į mitingą prie Seimo palaikyti Seimo narės N. Venckienės (jai tądien turėjo būti panaikinta teisinė neliečiamybė), išvadino dar nenugalabytais stribais… Kaip žemaičiai sako, „maliavuotoum, koum pats kvep“.
Tai ar toli mes nuriedėjome?
