Apgailestauju dėl policijos veiksmų ir neveiksnumo Naglio Puteikio šeimos atžvilgiu. Žinau, kad tuo nieko nepakeisiu.
Tai tik dar kartą įrodo, kad gyvename policinėje valstybėje.
Kartą teko vertėjauti baudžiamojoje byloje. Buvau pakraupusi: prokuroras gynė galimus žmogžudžius – du vaikinai buvo beveik mirtinai sumušę neįgalų užsienietį čia, Lietuvoje, jo paties namuose. Žmogus liko gyvas per stebuklą. Prokuroras teigė: jie nebuvo iš anksto pasiruošę, jie nieko neplanavo… Bet juk susirinko informaciją – visas kaimas žinojo, kada gauna pensiją, kur ją laiko, „dirbo“ su pirštinėm, mušė, kad nekeltų triukšmo, žinojo, kur ir ko ieškoti…
Bet… jie nebuvo iš anksto pasiruošę ir prokuroras aiškino, kad vaikinai labai apgailestauja dėl to, kas įvyko, sutinka atlyginti nuostolius… Jie nebuvo iš anksto pasiruošę, kaip ir keletas vaikinų kartą vėlyvą rudenį, nupjovusių man nuo peties rankinę. Tamsi gatvė (savivaldybė taupo), vieniša moteriškė. Bėgančių iš paskos žingsniai… Likau stovėti laiminga be rankinės, kurią seniai ruošiausi keisti. …Iš rankų į rankas – ir nulėkė kaip vėjas… nepasivysi. Šaukiau: „Ten nieko nėr! Tuščia!“ Pasas, keletas tuščių kortelių ir anglų kalbos vadovėlis… Kitą dieną turėjo būti atlyginimas… Tyrėjas man reikalaujant surašė apklausos aktą. Pasitikėjau, pasirašiau… o vėliau sužinojau, kad mane apiplėšė tik vienas vaikinas, kiti man pasivaideno… Policijos statistika pagerinta… Jų valdžia laikosi ant nusikaltėlių…
Naglio Puteikio šeimos atžvilgiu policija elgiasi nežmoniškai…
Žmogaus saugumas Lietuvoje tik deklaruojamas… Žmonės bijo, tai N. Puteikis drįsta kalbėti… Mano gera pažįstama mokyklos profsąjungos pirmininkė – užčiaupta, kitaip išlėks iš darbo pirma. Mokytojai „įkalbinėjami“ išeiti iš profsąjungos varant į kampą: arba dirbi, arba… Čia „ne į temą“, žinoma…
Visur, kur tik pasisuksi – saugikliai, kad tik vietinei valdžiai būtų lengviau gyventi…
Sudužo stiklinis stogelis virš moters galvos. Pas mus kiekvieną dieną dūžta… Taip jau įprasta. Kas kaltas? Pačios. Ko ėjo po tuo stogeliu tokiu laiku, kai užsieniečiai smaginasi? Policijai darbo ir taip užtenka. Tai buitinis incidentas. Aiškinkitės patys. Vaikui vaistų pagailėta – tarsi milijonus kainuojančių prašė. Mes licencijos neturime vaikams gydyti, o kodėl vaistinėje paprašius vaistų dvylikos metų vaikui, jis tampa suaugusiu? Ir paprasti vaistai parduodami kaip suaugusiam?
Aš ir vėl „ne į temą“. Bet kur pirštu dursi – ten skauda.
Dėl gerb. I. Kurklietytės – taip pat visiška nesąmonė. Jei iš tikro žinotų, kur ir kas nusikalto, nebūtų tiek apklaustų… Kartais atrodo, kad tokiu būdu renkama informacija apie „šešėlinę ekonomiką“. Biudžetą pildyti reikia, o tai vienas lengviausių būdų surinkti duomenis apie nelegaliai praktikuojančius medikus – gal būtų paprasčiau jiems licencijas tokiai veiklai išduoti? Ir mamos būtų patenkintos, ir medikai dirbtų legaliai, bet policija darbo neturėtų. Štai ne per seniausiai Mažeikių, Telšių, Šiaulių rajonų kirpyklas „šukavo“, gaudė nelegalus… baudė moteriškaites… Kodėl kontrabandininkus sugauna tik nešančius ar vežančius lengvosiomis, plukdančius per upę… O kur furos? Teko 1994–1999 m. bendrauti su moterimi, tuo laiku dirbusia muitinėje. Ji pasakojo, kad būdavo skambinama eiliniam muitininkui ir tiesmukai liepiama tokią ir tokią „furą“ su tokia ir tokia kontrabanda praleisti… Visos Lietuvos policininkai, ko gero, rūko kontrabandines cigaretes, bet tai niekam neįdomu…
Aš ir vėl „ne į temą“… tik viskas į vienus vartus: ne ten pasukta, ne ten nueita…
O pabaigoje – anekdotas iš mūsų – lietuviško – gyvenimo. Visai „ne į temą“…
Vienos firmos darbuotojai apskundė darbdavius mokesčių inspekcijai. Pagal įstatymą – patikra, įspėjimas ar bauda. O tikrovėje? Skambina mokesčių inspekcijos vadovas savo apskųstam draugeliui: apie orą, gyvenimą, šeimą gerą valandą prakalbėjo, o pabaigoj lyg tarp kitko tarė: „Tu žiūrėk, neskriausk ten savo darbuotojų…“
Man nesakė, kur tai įvyko, ir aš jums nepasakysiu…
Bet tai mūsų gyvenimas. Gyvenimas Lietuvoje.
Jūsų skaitytoja Mira