Tiesos lt. siūlo Hagos (Nyderlandų Karalystė) universiteto tarptautinės ir Europos teisės studentės pastebėjimus apie gyvenimą mieste, kuris daugeliui pirmiausia asocijuojasi su įstatymo viršenybe ir tvarka.
Stereotipų, siejamų su Europos teisinės sistemos centru Haga, pradžia – pirmoji 1899 m. įvykusi konferencija ir jos metu priimta Hagos konvencija, kurioje buvo aptarti karo teisės ir karo nusikaltimų argumentai tarptautinėje teisėje. Tačiau Haga svarbi ir dabartiniame pasaulyje, pavyzdžiui, Hagos Tarptautinis teismas, įsikūręs Taikos rūmuose, vis dar sulaukia tokios „garsenybės“ kaip Nikaragva, kuri čia pasirodo penkiolika kartų per metus, o patys teisėjai prieš teismo posėdį ironiškai šypsodamiesi tarsteli: „Na, ponai, ir vėl mūsų geriausia draugė atvažiuoja“. Hagos Tarptautinis baudžiamasis teismas neatsiejamas ir nuo Demokratinės Kongo Respublikos veikėjų, tokių kaip Tomo Lubangos Dylo, Germano Katangos ir kitų, kurie retai kada išteisinami ar įvardijami kaip pabėgėliai, jų bylos anksčiau ar vėliau vėl atsiduria Hagoje, kai kuriems jų per metus iškeliama net trisdešimt kaltinimų.
Šiame mieste ir individai, ir valdžiai atstovaujantys išrinktieji, egzistuojantys vienodu urbanistiniu tempu, atrodo, turėtų panašiai laikytis taisyklių bei teisės aktų, tačiau, kaip bebūtų keista, tai tik dar vienas stereotipas. Nuo pat pirmos atvykimo dienos į Hagą tik ir girdžiu įspėjimus iš jau anksčiau čia apsigyvenusių lietuvių: „Neišeik į gatvę be asmens dokumento – mokėsi 85 eurų baudą“, „Neik per perėją, kai dega raudonas šviesoforo signalas – mokėsi 85 eurų baudą“, „Nevažinėk tramvajumi be bilieto – mokėsi 85 eurų baudą“, „Nestatyk automobilio neleistinoje vietoje – mokėsi 85 eurų baudą“, „Nevaikščiok raudonu dviračiu takeliu – mokėsi 85 eurų baudą“ arba „Negyvenk namuose neturėdama kontrakto – mokėsi 85 eurų baudą“. Tai tik pagrindinės bausmės ir, beje, jos yra pačios mažiausios, kokias tik numato Nyderlandų Karalystės teisiniai aktai.
Tačiau policininkai, važinėjantys mieste dviračiais, neretai patys pažeidžia įstatymus kirsdami gatvę degant raudonam šviesoforo signalui – įstatymams atstovaujantys angelai sargai paprastai teisinasi, kad skuba apsaugoti visuomenę. Tokio argumento griebiasi ir policininkai, norintys per piko valandas tiesiog išvengti transporto kamščių ir įjungiantys švyturėlius. Tad ir čia akivaizdi kitur pastebima tendencija: įstatymams nusižengiantys privilegijuoti asmenys už savo veiksmus neturi atsakyti, baudas, tegul ir minimalias, moka tik individai. Vis dėlto visuomenė negali tik skųstis: ji turi teisę iškelti ieškinį policijai, greitajai pagalbai ar gaisrinei, jei ši nepasirodo praėjus penkioms minutėms po pranešimo, dar daugiau – tokias bylas teisme ji laimi. Gal todėl mieste nuolat girdimos sirenos.
Tačiau yra viena sritis, dėl kurios visuomenės ir valdžios atstovai surado kompromisą – marihuaną. Naujoji „darbo liaudis“ per pietų pertrauką skendi dūmų debesyse: kostiumuoti ponai, kvepiantys prabangiais kvepalais ir savo banko sąskaitose laikantys ne vieną tūkstantį eurų, karjeristai, iki pietų pertraukos arę kaip tikri „juodadarbiai“, stoviniuoja prie verslo centrų, tokių kaip „SIEMENS“, „WTC“ ar „ING BANK“, pagrindinių įėjimų ir be jokios gėdos, slapukavimo ar kito lietuviui (tuo pačiu ir man) pažįstamo moralinio jausmo traukia ir pučia tirštus „žolės“ dūmus. Toks marihuanos rūkymas bei laisvas, buitinis bendravimas, atrodytų, leidžia pamiršti taisykles bei oficialios darbo etikos reikalavimus. Šiuo klausimu nei individai, nei valdžia vieni kitiems priekaištauti negali – toks „žolės“ rūkymas yra oficialus reiškinys, tuo užsiimantys darbuotojai pasinaudoja galimybe nors vieną valandą atitrūkti nuo rutinos ir pasinerti į gyvenimą be jokių taisyklų, bet… pagal įstatymą.
Nuotraukos – autorės.