Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino homo sovieticus, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje yra aprašęs sovietų ir rusų mokslininkas – logikas, sociologas ir socialinis filosofas, rašytojas Aleksandras Zinovjevas (1922–2006). Kai kurie šaltiniai jam priskiria ir šio termino autorystę, nors tuo abejoju, nes Vakaruose šis terminas buvo vartojamas dar prieš A.Zinovjevo knygą „Homo sovieticus“, o štai terminas homososas tikrai yra A.Zinovjevo.
Paprastame žmoguje slypintys didelis protas, išmintis ir kūrybingumas – taip apibūdinčiau A.Zinovjevą. Ir įdomi asmenybė, kurio gyvenimas vertas ne vieno romano. Nors jis gerai žinomas, kaip sovietinis disidentas, bet savęs juo nelaikė. Nors nebuvo visuomeninės santvarkos, kuri susikūrė po Spalio revoliucijos, apologetu ir ją kritikavo, bet siekė iš jos perimti viską, kas joje yra geriausia, ir stengėsi iš savęs padaryti idealų žmogų, idealų komunistą – tuo metu juo buvo laikomas žmogus, kuris vadovavosi tokiais principais: gyventi ir dirbti vardan kolektyvo ir visos tautos interesų, aukoti savo asmeninius interesus dėl savo tautos, tenkintis mažu, nesiekti nuosavybės ir karjeros ir t.t.
A. Zinovjevas buvo tikras savo šalies patriotas. Ne, tai ne tas patrioto tipas, kuris mums įprastas ir suvokiamas ir kurį dar XX a. 3-iame dešimtmetyje savo pjesėje „Patriotai“ vaizdavo Petras Vaičiūnas. Tai toks patriotas, kuris matydamas savo šalies sistemos ydas jas atvirai kritikavo ir savo veiksmais nepakluso neteisingoms režimo taisyklėms. O darė jis dėl to, kad savo šaliai ir jos žmonėms norėjo gero. Nors, sakykit, kada kritikuojantys sistemą, politinį režimą, atvirai įvardijantys jo ydas ir siūlantys sisteminius pakeitimus, nepaklusnūs neteisingiems ir kvailiems režimo valdžios reikalavimams buvo patriotais – argi Lietuvoje tokie asmenys vadinami patriotais? Jie priešai, be to, įprasta manyti, dirbantys svetimoms sistemoms: Sovietų Lietuvoje priešai dirbo Vakarams, šiandien priešai dirba Rytams, Rusijai.
Už 1972 m. Šveicarijoje išleistą knygą „Žiojėjančios aukštumos“, kurioje su humoru ir ironija aprašė visuomenės gyvenimą Sovietų Sąjungoje, iš A.Zinovjevo buvo atimti visi moksliniai laipsniai, kariniai apdovanojimai, jis pats išmestas iš darbo ir jam pasiūlyta rinktis arba kalėjimą, arba išvykti iš šalies. Jis pasirinko išvykimą į Vakarus. Bet Vokietijoje taip pat netapo jau kitos sistemos – Vakarų – numylėtiniu. Jam sakė: nekritikuok Vakarų santvarkos, visuomenės gyvenimo taisyklių, rašyk teigiamai, gyvensi puikiai ir be jokio vargo. Tačiau dėl privilegijų jis negalėjo parduoti savo sąžinės, išduoti savo principus ir įsitikinimus. O bet kuriai sistemai – ar Rytų, ar Vakarų – reikalingi liaupsintojai, o ne kritikai ir sistemų trūkumų viešintojai.
Viena iš Vakaruose parašytų A.Zinovjevo knygų buvo „Homo sovieticus“ (1981). Pasak autoriaus, ji yra apie sovietinį žmogų, kuriam jis sugalvojo savo pavadinimą – homososas (simboliškai skambantis pavadinimas, rusų žodis „sosat’“ reiškia čiulpti), ir apie gyvenimo Vakaruose ypatumus.
Savo knygoje A.Zinovjevas pastebėjo, kad iš tikrųjų sovietinio žmogaus požymiai nėra kuo nors išsiskiriantys ir ypatingi, jie būdingi gyvai būtybei, o ne SSRS piliečiui, homo sovieticus elgesio požymių galima aptikti įvairiose epochose ir įvairiose valstybėse. Bet tik sovietinės santvarkos sąlygos labiausiai yra palankios žmonių masei, turinčiai daugiau ar mažiau pilną homososinių savybių rinkinį, atsirasti, susiformuoti ir egzistuoti ir iš kartos į kartą tas savybes perduoti. Kitaip tariant, nedemokratinis politinis režimas, ypač totalitarinis režimas toks, koks buvo Sovietų Sąjungoje, yra palankiausia terpė jų gyvavimui ir socialinio organizmo sukūrimui, kurio egzistavimas neįsivaizduojamas be pačių homosovietikų.
Zinovjevas sovietinį žmogų apibūdina, kaip lankstų ir plastišką – kartais atrodo, jog jis yra bestuburis. Galbūt ši savybė jam ir padeda prisitaikyti prie visų sistemų, politinių režimų ir jų tvarkų: vakar jis buvo komjaunimo aktyvistas, komunistas – iš tikrųjų ne iš idėjos, bet dėl karjeros, marksizmo ir leninizmo idėjų propagandistas, aktyvus sovietinės sistemos sargas, Valstybės saugumo komitetui rašantis skundus ir ataskaitas apie savo tėvynainius, persekiojantis tikinčiuosius, o šiandien jis jau patriotas, pamaldus katalikas, keikiantis sovietinę santvarką, buvusią valstybę SSRS ir jos teisių perėmėją Rusiją, kuriai kažkada savo veikla uoliai tarnavo.
Pasikeitus sistemoms, homosovietikų sąmonė nesikeitė, niekur nedingo baimės dėl grėsmių ir tų baimių sukuriami priešai: vakar priešai buvo tie žmonės, kurie kritikavo sovietinę sistemą, jos tvarką, sovietinę valdžią ir jos veiksmus, šiandien priešai tie, kurie esamoje sistemoje, santvarkoje mato trūkumus ir nori juos taisyti, tobulinti politinio gyvenimo taisykles, siekia demokratinių pertvarkymų. Homo sovieticus visada yra sistemos ir valdžios, kuri yra tos sistemos išsaugojimo garantas, pusėje. Pasak Zinovjevo, jis siekia sutrukdyti tiems, kurie pažeidžia įprasto elgesio formas, keliaklupsčiauja prieš valdžią, solidarus su dauguma tų piliečių, kuriems pritaria valdžia.
Tik jeigu sovietinėje visuomenėje homososams užtekdavo nukrypusį nuo sistemai tinkamo elgesio normų asmenį apskųsti atitinkamoms represinėms struktūroms ir organizmas iškart būdavo apvalomas, tai šiais laikais jiems prieš savo priešus tenka kovoti daugiau savo jėgomis, dalyvaujant psichologiniuose karuose pasinaudojant informacinėmis priemonėmis.
Ar girdėjote, kaip garsiai nuskambėjo psichologiniame kare paleistas pirmas šūvis: referendūmai. O jį atkartojo ir kartoja šimtai homosovietikų. Tokia yra jų gąsdinimo priemonė, kuri iš tikrųjų skirta ne jų sąmonėje susikurtiems priešams, kurių dūmais nepagąsdinsi, bet saviškiams. Apskritai homososų masę lengva valdyti ir ja manipuliuoti – vakar užtekdavo pagąsdinti Vakarų imperializmu, šiandien – Rytais ir pasiųsti signalinius šūvius apie pavojus iš Rusijos pusės, grėsmes valstybės viduje ir pan., ir ši bendruomenė iškart mobilizuojasi ginti sistemos stabilumą.
Jūs neturite proto, esate kvaili, todėl ne jums spręsti valstybės ir Tautos klausimus, jums užteks balsuoti rinkimuose, dar vieną šūvį paleidžia pagrindinis homo sovieticus. Referendūmai, jam pritaria homososų masė, pasmerkdama išsišokėlius, užsimaniusius ne tik demokratijos, bet ir paprieštarauti ES. Iš tikrųjų – kaip jie drįsta prieštarauti didžiajai imperijai! Nors galiausiai Z.Vaišvila išsklaido homososinius dūmus ir paaiškėja, kad visi tie gąsdinimai Europos Sąjunga yra tik vietinės valdžios ir jos atramos – homososų išmislas. Pagal Civilinio kodekso teisės normas Lietuva nei Stojimo į ES sutartimi, nei Stojimo į ES aktu nėra įsipareigojusi užsienio subjektams parduoti žemę – taip situaciją aiškina Z.Vaišvila. Bet ar jį išgirdo homososų bendrija, juk jis ne valdžios atstovas, o jie sugeba priimti tik valdžios ar jos poziciją atstovaujančių asmenų, organizacijų siunčiamus signalus. Jeigu valdžios partija pasakė, kad referendumas kelia grėsmę, nors tai būtų tas pats, jeigu pasakytų, kad demokratija kelia grėsmę ir kad į referendumą reikia neiti, tai yra atsisakyti savo sprendimo teisės, ir kaip neveiksniam, šiuo atveju politiškai neveiksniam, tai yra negalinčiam protauti ir priimti sprendimų, savo sprendimo teisę atiduoti protingai valdžiai ir partijai, toks pasiųstas signalas pasiekia adresatą ir homo sovieticus aklai paklūsta partijos nurodymams, ir vykdo.
Žiūrint iš sistemos ir jos garanto – valdžios – interesų, homosovietikų savybės, kurias įvardija A.Zinovjevas, yra visai ne trūkumai, o atvirkščiai, – privalumai.
Padidėjus maisto produktų kainoms, homosovietikai nekels protesto demonstracijų, jie pripratę gyventi palyginti blogose sąlygose, pasirengę sunkumams, nuolat laukia, kad bus blogiau, paklusnūs valdžios sprendimams. Šį A.Zinovjevo sąrašą būtų galima papildyti: geriau pasirinks emigraciją, nei savo tėvynėje stengsis pakeisti tvarką, kad jam ir kitiems būtų gera gyventi. Kitose valstybėse gyvenančiam Lietuvos piliečiui vėlgi dažniausiai tėvynės reikalai nerūpi, todėl daugiau kaip iš pusės milijono emigravusių, į rinkimus balsuoti ateina tik apie 13 tūkst. Valdančiajam elitui ir nereikia, kad balsuotų, ir net gerai, kai „mirusių“ rinkėjų yra daugiau kaip pusė visų sąraše esančių rinkėjų. Ypač rinkėjai nepageidautini referendumuose, kuriuose sprendžiami valdžiai netinkantys klausimai, ir jau iš anksto nujaučiama, kad rinkėjai nuspręs ne taip, kaip nori politinis elitas. Valdžiai tiesioginė demokratija nereikalinga, nes rinkėjai referendumais iš jos atima sprendimų priėmimo teisę ir apriboja jos absoliučią galią. Dėl šios priežasties ir atsiranda valdančiojo elito gąsdinimai, kad neva referendumas kelia grėsmę valstybės pamatams. Bet išgirdus tokius gąsdinimus, iškart kyla mintis: o gal tie pamatai labai jau supuvę, jeigu net tiesioginė demokratija gali pakenkti jų stabilumui. Ar ne laikas ir pačius pamatus pakeisti naujais, tvirtais, kol visas pastatas, vadinamas Lietuva, nepradėjo griūti.
Dar viena A.Zinovjevo nurodyta homo sovieticus savybė, būdinga daugiau didžiųjų valstybių gyventojams, yra ta, kad jis visada remia savo valstybės militarizaciją, jos aktyvumo pasaulyje augimą, ir net intervencines tradicijas, nes turi standartinę ideologinę sąmonę, atsakomybę už savo šalį, pasirengęs aukotis ir aukoti kitus. Jeigu vakar tokie homososai buvo reikalingi SSRS, siekiančiai, kad visame pasaulyje įsiviešpatautų socializmas, tai šiandien jie yra Vakarų pasaulio, nešančio visam pasauliui demokratiją, atrama. Tačiau abiem atvejais esmė yra vienoda: po gražiais socializmo ar demokratijos šūkiais, žmones viliojančiais pažadais apie geresnį gyvenimą, slypi vienintelis tikslas – įsiviešpatavimas visame pasaulyje.
Mūsų visuomenėje, kurią sudarantys žmonės atėjo iš komunistinės totalitarinės santvarkos – ar patys didesnę ar mažesnę savo gyvenimo dalį joje praleido, ar homosovietikų savybes, kaip palikimą, perėmė iš savo tėvų, labiausiai ir pasireiškia homososinės savybės. Žuvis pūva nuo galvos – visiems gerai žinomas posakis. O pažiūrėkime, kas sudaro tą galvą, pasak homososų, protingą valdžią. Dauguma joje esančių yra baigę partinius mokslus, studijavę socializmo ekonomiką, ir apskritai statę homososų rojų – sovietinį komunizmą, aktyviai dalyvaudami sovietinėse jaunimo organizacijose ir komunistų partijoje, arba jų vaikai. Galbūt dėl to jų supratimas apie demokratiją užsibaigia ties autokratiniu lygiu – jokiu būdu neleisti, kad Lietuvoje žmonės turėtų politines teises ir galėtų realiai pasinaudoti demokratinėje Konstitucijoje įtvirtinta politine teise: Tautos aukščiausią suverenią galią įgyvendinti tiesiogiai. O pasipriešinimui prieš žmonių norą turėti daugiau demokratijos panaudojama homososų armija pradedant nuo jų partijų, kurios dabar Lietuvoje yra vienvaldės, analogiškai kaip Sovietų Lietuvoje komunistų partija, žiniasklaidos ir t.t., ir baigiant bažnyčia, kurios tarnai turėtų būti tarpininkais tarp žmonių ir Dievo, o ne tarp žmonių ir valdžios, ir jie turėtų rūpintis tikinčiųjų religiniu gyvenimu, o ne užsiimti politikavimu. Ir visos tos armijos užduotis yra Lietuvos gyventojus įtikinti, kad tikroji demokratija yra blogis, grėsmė Lietuvai.
Iš tikrųjų referendumai yra grėsmė politinio elito ir jų partijų vienvaldystės pamatams, nes jeigu birželio 29 d. vyksiantis referendumas pavyktų, tai piliečiai pagaliau, po daugiau kaip dvidešimties metų, įgautų valdžios kontrolės mechanizmą, o tai reiškia, kad valdantysis elitas jau negalėtų laisvai kurti korupcinių įstatymų ir projektų, kuriais iš valstybės išmelžiami milijonai ir net milijardai. Deja, ne visi žmonės suvokia referendumo svarbą valstybei ir Tautai, ir net nenori suvokti, nes jų manymu už juos viską nuspręsti gali protinga valdžia.
„Žmogau! Įsižiūrėk į save, ir tu savyje pamatysi mažiausiai embrioną šios būtybės. Tu pats ir esi homososas“, – skyrių apie homo sovieticus požymius baigia A.Zinovjevas.
Emilija