Liepos 19 d. Angliavandenilių išteklių naudojimo konkurso komisija, vadovaujama aplinkos viceministrės Daivos Matonienės, nusprendė atidėti konkurso nugalėtojo paskelbimą iki rugsėjo 16 d. Toks sprendimas priimtas dėl kelių priežasčių (daugiau apie tai skaitykite ČIA).
Pilietinis Tiesos.lt portalas paklausė specialistų, visuomenininkų, Žemaitijos gyventojų, vieningai pasisakiusių prieš gamtai ir žmonėms nedraugišką technologiją, ką jie mano apie šį komisijos sprendimą ir kas mūsų laukia toliau.
Šiandien skelbiame keleto jų pozicijas. Ir kviečiame visus skaitytojus svarstyti, ką dar galime padaryti, kad Lietuvoje būtų sustabdyta komercinė skalūnų gavyba pagal itin taršią amerikiečių technologiją.
Gediminas Motuza, akademikas, Vilniaus universiteto profesorius:
Manau, kad priimtas sprendimas atidėti konkurso nugalėtojo skelbimą yra geriau, negu juo paskelbti „Chevron“.
Tas konkursas apskritai laikytinas neteisėtu, nes buvo paskelbtas tinkamai nepasiruošus – neparengus reikalingų teisės aktų, neatlikus strateginio poveikio aplinkai vertinimo, atsižvelgiančio į šios rūšies angliavandenilių gavybos ypatumus, neįvertinus grėsmių ir pavojų, ilgalaikių pasekmių, naudos ir praradimų santykio, neatsižvelgianti į bendruomenių nuomonę.
Išsklaidytųjų angliavandenilių gavyba, taikant dabartines technologijas, apskritai neleistina tokio kraštovaizdžio šalyse, kaip Lietuva, kur gamtinės aplinkos vertė itin aukšta, o jos pažeidimas itin stipriai paveikia žmonių gyvenimo ir ūkinės veiklos sąlygas.
Skubotai, suteikti išsklaidytųjų angliavandenilių naudojimo teisę (gal net pirmiems Europoje), neįvertinus galimų pasekmių, neatsižvelgiant į jų gavybos patirtį kitur (kur ji dar labai trumpalaikė) ir į Lietuvos gamtinius, ūkinius ir kultūrinius ypatumus yra neleistina rizika, todėl geriausiai būtų atidėti patį konkursą neribotam laikui, kol dar nėra įsipareigojimų „Chevron“.
Virgilijus Kulikauskas, judėjimo prieš skalūnus aktyvistas:
Mūsų politikai pramušinėdami „Chevron“ naudingus įstatymus susidūrė su jiems nežinoma ir visiškai netikėta kliūtimi, tai yra su išprususiais, apsiskaičiusiais, inteligentiškais, patriotiškais, garbingais ir pasišventusiais Žygaičių ir kitų kaimiškų vietovių gyventojais.
Ir tai jiems tapo rimta kliūtimi, nes pagal jų turimą informaciją tokių gyventojų dėl 23 metus jų vykdomos politikos, jau seniai turėjo nebelikti. Kaime turėjo gyventi asocialūs, prasigėrę, degradavę ir savo balsą už 10 litų parduodantys rinkėjai. Ši staigmena mūsų parsidavusiems politikams ir šalies vadovams yra smūgis žemiau juostos, todėl jie yra visiškai sutrikę ir akivaizdžiai pritrūksta argumentų savo niekšingiems planams apginti.
Janina Gadliauskienė, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos vicepirmininkė, Pilaitės bendruomenės pirmininkė:
Išgirdusi žinią, kad konkursas nebuvo paskelbtas, nes „Chevron“ kompanija nori susižiūrėti, kokie bus priimti poįstatyminiai aktai Žemės gelmių įstatymui, aš taip pat šiek tiek jais pasidomėjau.
Žemės gelmių įstatymo 14 str. nurodoma, kad žemės gelmių ištekliai išgaunami pagal Naudojimo projektą, kuris prilyginamas specialiesiems teritorijų planavimo dokumentams, tačiau jo rengimas, tvirtinimas numatomas pagal Aplinkos ministerijos numatytas taisykles. Pagal paskutinį Seimo priimtą Žemės gelmių įstatymo variantą, jį tvirtina Geologijos tarnyba remdamasi jau minėtomis taisyklėmis.
Kaip žinome, jau patvirtintame Teritorijų planavimo įstatymo (įsigalios nuo 2014 m. sausio 1 d.) 4 str. 4 dalyje nurodoma, kad specialieji naudojimo planai turi viršenybę savivaldybės ir vietinės reikšmės planams. Vadinasi, savivaldybių bendrieji planai, skirtingai negu buvo iki dabar, negalės nurodyti, kur galima naudoti teritorijas iškasenų gavybai, o kur – ne. O Aplinkos ministerijos taisyklės yra skirtos žemės gelmių ištekliams, išskyrus angliavandenilius. Matyt, artimiausiu laiku bus parengtos taisyklės ir skalūninių dujų ar skalūno naftai išgauti. Nors Naudojimo planas prilygintas teritorijų planavimo dokumentui, tačiau kaip bus derinama su visuomene ir ar iš viso bus derinama, – neaišku.
Be to, Žemės gelmių įstatymo 11 str. 4 dalyje sakoma, kad hidraulinio ardymo metu susidariusios pramonės atliekos gali būti paliekamos žemės gelmėse, o 12 str. 9 dalyje – „Žemės gelmių tyrimo ir naudojimo metu susidariusios kasybos pramonės atliekos ir kitos atliekos, taip pat gamtinės kilmės radioaktyviosios atliekos, sukauptos žemės paviršiuje, turi būti sutvarkytos laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.“ Tame pačiame įstatyme viena jo dalis prieštarauja kitai.
Iš bent poros pavyzdžių matyti, kad poįstatyminiai aktai turi nemenką reikšmę toliau sprendžiant žemės gelmių išteklių gavybą.
Grįždama prie Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (PAV), turėčiau paminėti, kad visuomenininkų pastangomis prieš keletą metų Aplinkos ministerija buvo sudariusi darbo grupę (jai vadovavo Kęstutis Čilinskas), kuri analizavo Orhuso konvencijos atitiktį Lietuvos įstatymams, buvo keliamas klausimas dėl apmokėjimo už PAV ne tiesiogiai, o per Aplinkos ministerijoje įkurtą padalinį. Aplinkos ministerija tuomet labai priešinosi. Vis dėlto dar praėjusioje kadencijoje Gintaras Songaila parengė ir užregistravo projektą, kuris yra šiuo metu pasiekęs Seimo Aplinkos apsaugos komitetą. Tačiau pastarasis niekaip nesiima jo svarstyti.
Kodėl apie tai kalbu? Kadangi anksčiau minėtuose Žemės gelmių ir Teritorijų planavimo įstatymuose visuomenės dalyvavimo teisės yra suvaržytos ir neaišku, kaip jos atsispindės poįstatyminiuose teisės aktuose, lieka atsikovoti, visų pirma, teisę savivaldybėms spręsti dėl planuojamos ūkinės veiklos svarstant PAV programą (Syso pataisa) ir, antra, pasiekti, kad už PAV atlikimą užsakovas mokėtų ne tiesiogiai, o per specialią instituciją.
Kaip žinome, Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius padavė prašymą atsistatydinti. Jo vietą greičiausiai užims jo pavaduotojas Jonas Satkūnas, kuris galimai laikysis priešingos politikos negu dabartinis vadovas. Ir kodėl visuomenė turi sutikti su J.Mockevičiaus, o ne su Valentino Mazuronio atsistatydinimu? Juk jei tai buvo jo ministerijos padalinio klaida, už jas jis pats, kaip ministras, ir atsakingas.
Aš tikiu žemaičių dvasia: jie neparsidavė kryžiuočiams, neišsigąs ir tokių kompanijų kaip „Chevron“. Laikmečiai įvairiai bandė žemaičius, vertė juos prisitaikyti, paklusti ir tarnauti. Jie lėtai mąstantys, kai kada nepatiklūs, tačiau neturėdami kito pasirinkimo, visada apgins savo pamatines vertybes – gamtą ir tikėjimą.