Siekdami išgauti skalūnų dujas didieji energetikos koncernai jau keletą metų pumpuoja į žemės gelmes tonas chemikalų. Tai vadinama „hidrauliniu plėšymu“. Naudojant specialią technologiją gamtinės dujos yra išlaisvinamos iš uolienų sluoksnių ir pasiekia žemės paviršių. Tiksli skysčio, naudojamo hidraulinio plėšymo procese, sudėtis yra nežinoma, nes tai yra laikoma energetikos koncernų komercine paslaptimi. Tačiau šio skysčio sudėtyje yra toksiškos medžiagos, galinčios padaryti ilgalaikę žalą gruntiniams vandenims.
Hidraulinis plėšymas netrukus gali būti pradėtas naudoti kur kas dažniau ir intensyviau negu iki šiol. Gausios energetikos įmonės jau užsitikrino sau teisę dideliuose plotuose ateityje ieškoti skalūninių dujų. Tačiau skalūninių dujų gavybos plėtra susidūrė su gyventojų, susirūpinusių geriamojo vandens ir aplinkos saugumu, pasipriešinimu. Gyventojai reikalauja įrodymų, jog skalūninių dujų gavybos technologijos yra ekologiškai saugios.
Energetikos gigantai teigia, jog pagrindo susirūpinimui nėra, kad skalūnų dujų gavybos metodai yra nepavojingi. Ar tai tiesa? Jungtinėse Amerikos Valstijose skalūninės dujos jau ne vienerius metus yra išgaunamos hidraulinio plėšymo būdu. Ten jau yra įvykę ir nemažai incidentų. Daugelis žmonių nebegali naudoti savo geriamojo vandens. Daugėja žinių apie žalą aplinkai ir rimtas ligas. Dėl šių priežasčių kai kurios valstijos uždraudė naudoti hidraulinį plėšymą; šio metodo naudojimas taip pat buvo sustabdytas Prancūzijoje.
Filmo autorius Christianas Wilkas kelia klausimą, kiek pavojinga yra skalūninių dujų paieška. Jis kalba su gyventojais, mokslininkais ir politikais. Paėmęs kamerą jis apsilanko gręžiniuose, kalba su įmonių darbuotojais ir parodo, kaip hidraulinio plėšymo metodas diegiamas Vokietijoje.