Rugilė Audenienė | Alfa.lt
Atvirai apie skausmą, liekantį iš gyvenimo pasitraukus artimam žmogui, kol pasiekęs patį skausmo nervą supranti: esame ne savižudžių, o gyvybinga tauta, turinti giluminį rūpestį vieni kitais. Pusantrų metų nusižudžiusių artimųjų istorijų klausiusi ir jas užrašinėjusi Elvyra Kučinskaitė prisipažino, kad jų drąsa pagaliau viešai prabilti apie savo patirtis prilygsta mažam sąjūdžiui, nes atsirado sutelktis smogti šiai mirties okupacijai.
Tarsi sąjūdis prieš mirtį ir tylą
Eiti rinkti žmonių istorijų, tarsi eitum į frontą. Tokiomis pasipriešinimo, karo metaforomis kalba knygos, kurios viršelyje vietoje pavadinimo – brūkšnys, istorijas užrašiusi autorė. Lietuvoje kasmet nusižudo apie tūkstantis žmonių, kiekvieno pasitraukusio iš gyvenimo veiksmas paliečia artimuosius. Todėl surinktos atviros, neanoniminės istorijos yra savotiškas šūvis sudrebinti tylos sienas. Šios jau griūva socialiniuose tinkluose, kur žmonės dalijasi tiek knygoje pasakojamomis, tiek savomis patirtimis.
„Ši knyga tikrai nekonstatuoja, kad mes esame savižudžių tauta. Esame labai gyvybinga tauta, turinti giluminį rūpestį vieni kitais. Susitelkiame labai svarbiais gyvenimo momentais, matau labai tikrą sutelktį nusimesti tą mirties priespaudą, mirties okupaciją.
Lietuvoje vyksta mirties okupacija, ir atsiranda keletas žmonių, jeigu kalbame palyginimais, sąjūdis žmonių, kurie sako: aš kalbėsiu, nepaisant to, kad esu labai pažeidžiamas, kalbu pirmą kartą per dvidešimt metų. Kalbėsiu viešai tai, ko nepasakojau artimiesiems, tai buvo gilioje paslaptyje, nes reikia smogti šitai okupacijai. Ta susivienijimo jėga ir intencija dėl kito labai stipri“, – Alfa.lt apie savo surinktas istorijas pasakojo E. Kučinskaitė.
Su krizių ištiktais žmonėmis ne vienerius metus dirbanti, vieną knygą apie tai, kaip išgyventi skyrybų skausmą, jau parašiusi ilgametė pagalbos skyrybų ar nesutarimų paliestoms šeimoms centro „Bendrakeleiviai“ vadovė žinojo, kad pasakojimų, kaip jaučiasi nusižudžiusiųjų artimieji, kokios jų patirtys, labai reikėjo. Lietuvoje iki šiol nebuvo tokios knygos – ir vis dėlto atsirado idėja, ji pradėjo augti neįtikėtinai greitai. Nepaisant to, kad kalbama apie situacijas, skandinančias į neišmatuojamos gelmės skausmą.
„Iš pradžių galvojau, kas galės skaityti tokią knygą, bet paskui supratau, kad ji apie tai, kaip išgyventi kančią ir kaip norėti gyventi. Ko reikia, kad mes pajėgtume gyventi kiekvienas atskirai ir visi drauge kaip valstybė, – kalbėjo E. Kučinskaitė. – Matyt, situacija buvo tokia nebepakeliama žmonėms, kurie išgyvena artimųjų netektį, kad reikėjo tik sutelkto veiksmo, suburti, duoti startą.“
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
