Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
„Jau vaikystėje buvau skulptorius, kai prieš šventes kepdavo įvairius kepinius, tai iš tešlos išlipdydavau visokius paukščiukus, o mama juos iškepdavo“, – tvirtina Nacionalinės premijos laureatas, skulptorius Vladas Vildžiūnas.
Kaip ir kada supratote, kad norite būti skulptoriumi, o ne tapytoju ar vitražų kūrėju?
Tai keista istorija. Jau vaikystėje buvau skulptorius, kai prieš šventes kepdavo įvairius kepinius, tai iš tešlos išlipdydavau visokius paukščiukus, o mama juos iškepdavo. O jau Anykščių gimnazijos pirmojoje klasėje turėjau labai gerą piešimo mokytoją. Pamenu, kad išpaišiau labai didelį ir gražų baravyką. Šiame grybe yra kažkas bendro su skulptūra. Dar vėliau teko gyventi viename kambarėlyje su dailininku, kuris jau buvo pora kursų Dailės institute baigęs, mokslus metęs. Jis turėjo tą vadinamą „etiudniką“ – dėžutę su dažais ir teptukais – kurį man padovanojo. Tada tapau labai dideliu menininku (juokiasi). Pradėjau dirbti su tapyba, skulptūrą truputį primiršau. Ir Dailės institute laikiau egzaminus į tapybą. Bet per kūrybinį konkursą į tapybą nepraėjau, tačiau turėjau nuotraukų su savo skulptūros darbeliais. Profesorius Aleksandravičius juos pastebėjo, jam patiko ir jis nutarė, kad galėčiau būti skulptoriumi. Gavau iš jo papildomų užduočių ir iš netyčių pakliuvau į skulptūros mokslus.
Jūsų kūrybinis palikimas yra labai platus, žinomas ir pastebimas. Smalsu, ar tą akmenį buvo lengva, sunku prisijaukinti?
Nei rinkausi, nei ką. Baigęs Dailės institutą, atsikrausčiau į Jeruzalę, ieškojau vietos, kad būtų ir ąžuolų, ir akmenų. Viso to, kas ir reikalinga skulptūrai. O ir tėviškėje buvo senų ąžuolų pašalėje priversta. Tokių šakotų, gumbuotų, iš kurių nei lentos neišpjausi, nei malkų priskaldysi. Nuo tų ąžuolų ir pradėjau kurti skulptūras. Pasidariau porą specialių kirvukų, kad mano rankai tiktų…
Pradžios būta su ąžuolu?
Taip, o po to, kai iš medinių skulptūrų išgyventi nepavyko, retokai jas nupirkdavo, tai pradėjau kurti antkapinius paminklus. Duonai kasdieninei. Bet turėjau nuostatą, kad ir kokį užsakymą bepaimčiau – „chaltūros“ nedarysiu.
Ir esama bent keleto paminklų kapinėse, kurie, gal ir galima taip sakyti, nesensta laike: ir Petrui Vaičiūnui, ir Kaziui Borutai, ir Vincui Mykolaičiui-Putinui.
Ar giliai „lįsdavote“ į šių ganėtinai skirtingų autorių kūrybą, kad suprastumėte, kokį jį reikia iškalti akmenyje?
Juos ir pažinojau, ir mylėjau jų kūrybą, tad specialiai gilintis lyg ir į svetimą dalyką nereikėjo.
Esate sukūręs paminklą ir Salomėjai Nėriai, kuri buvo ir jautri poetė, tačiau ir Stalino „saulę“ atvežė, susipainiojusi istorijoje? Kas nusvėrė – poezija ar istorija – kai kūrėte paminklą jai?
Kadangi jos poeziją mėgau, tai ir kūriau paminklą žmogui, kuri buvo labai tragiška asmenybė. Pirmą jos portretą gaminau medyje. Ir net nevadinau to portreto „Salomėja Nėris“. Jau net be manęs buvo nutarta, kad tai Salomėja Nėris. Tačiau tam darbui mane įkvėpė jos lyrika ir tragizmas.
Kūrėte apibendrintą vaizdinį?
Taip.
Jūsų biografijoje rašoma, kad 1958 m. baigėte studijas Dailės institute, skulptoriaus prof. Juozo Mikėno mokinys. Tačiau prieš pat diplominių darbų gynimą iš paskutiniojo kurso buvote pašalintas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
Mane atleido už „elgesį nesuderinamą su tarybinio studento vardu“, kaip tuomet buvo rašoma (juokiasi).
Tai ką blogo padarėte tarybų valdžiai?
Garsus disidentas Kazimieras Skebėra, du kartus atbuvęs lageriuose, Dailės institute buvo įsidarbinęs pozuotoju, pozavęs ir man. Jis buvo didelis įvairiausių istorijų – būtų ir nebūtų – pasakotojas. Tuo metu vyko keliolikos disidentų teismo procesas. Ir Kūčių diena saugumas mūsų butuose darė kratas. Ir areštavo. Ir dvi paras mane tardė saugume. Savotiškos tais metais nutiko Kalėdos, kai teko pažinti tardymo technologiją ir psichologiją.
Vėliau sužinojau, kad man dėsčiusius profesorius saugumiečiai irgi klausė, kas per vienas „tas Vildžiūnas, ar jam visi namie?“ Prof. J. Mikėnas, supratęs reikalo svarbą, pasakė, kad „Vildžiūnui gerokai ne visi namie, gerokai jam trūksta, bet kadangi gabus skulptūrai, tai ir laikome.“ Toje disidentų byloje teko būti tik liudytojo statusu.
Jums, kaip daugelio skulptūrų, puošiančių ir Vilniaus, ir kitų miestų, aikštes, autoriui, tikriausiai, kiekviena jų yra brangi savitai. Tačiau ar galėtumėte pasakyti, kuri jų yra „vildžiūniškiausia“?
(Juokiasi). Tai sunkiausias klausimas. Negaliu į jį atsakyti. Pavyzdžiui, prie M. K. Čiurlionio galerijos dariau „Tris karalius“, tai bandžiau aiškinti, kad tai čiurlioniška idėja, o tais laikais buvusios Meno tarybos pirmininkas aiškino, kad čia nieko „čiurlioniško“, tai viskas „vildžiūniška“. Jau beveik nusikaltimas…
Jūs esate ir nemenkas fotomenininkas?
Po karo buvo toks laikas, kai pradėjo išdavinėti pasus žmonėms, o tuo pačiu metu daug partizanų bandė legalizuotis. Tai pas mane kasdien atvažiuodavo, nes turėjau fotoaparatą, šeimynos net su vežimais pasidaryti nuotraukų pasui. Toks buvau fotografas.
Galima sakyti, kad turėjote savo verslą?
Taip (juokiasi). Užsidirbdavau, mokydamasis gimnazijoje, kambarėlio nuomai. Dabar jau gal trejetą metų nefotografuoju, bet daug metų fotografavau liaudies skulptūras. Rūpintojėlius. Tas nuotraukas pripažino net profesionalūs fotografai. Gal todėl, kad kaip skulptorius, turėjau savą jų matymą. Parodoms dariau nuotraukas iki dvejų trejų metrų.
Sakėte, kad Jūsų skulptoriaus karjera prasidėjo nuo tėviškės gumbuotų ąžuolų. Vėliau atėjo akmuo. Ar prie medžio grįždavote
Esu parodose dalyvavęs ir su medinėmis skulptūromis, tačiau joms sukurti reikia daugiau fizinės jėgos nei dirbti su akmeniu. Nes tas jau minėtas gumbuotas ąžuolas neskyla jokia kryptimi. Ten reikia su kirviu kiekvieną centimetrą iškapoti. Ir per jėgą.
O paminklai M. K. Čiurlioniui, Laurynui Stuokai-Gucevičiui – vadinamieji valdiški užsakymai – tai jau išlieti iš bronzos. O sūnus, taip pat skulptorius, realizuodavo jau mano idėjas su nerūdijančiu plienu. Laisvės paminklas „Prisikėlimas“ Anykščiuose, dar vienas paminklas „Baladė“ Kelmėje.
Ar galima būtų kalbėti apie savitą Lietuvos skulptūros mokyklą?
Specialiai niekas to nedaro ir nepadarys. Kiek mes esame lietuviai, kiek mes turime savasties, ar kaip dabar madinga sakyti, identiteto, turime, tiek gal ir esame įdomūs. Specialiai kažkokio „lietuviškumo“ nesiekiau. Tačiau liaudies skulptūra man ir artima, ir miela. Čiurlionis taip pat. Nuo vaikystės.
Turėjau ir taiklią ranką – milimetrų tikslumu, užsimojęs kirviu, galėjau pataikyti ir išskaptuoti tai, ką buvau sugalvojęs.
Nuotraukos – Eimanto Genio.
Alfa.lt