Kaip jau skelbėme, „Tie-SOS!“ pilietinės akcijos dalyviai sulaukė atsakymo į savo raštus Kriminalinės policijos biuro viršininkui ir Vilniaus universiteto rektoriui – jais buvo prašoma leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su slaptos sekimo kameros Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete įrengimu ir naudojimu.
Nei kriminalinės policijos biuras, nei Vilniaus universitetas nesiteikė piliečių atstovams parodyti, ką vieni kitiems rašo angelai sargai ir mokslo šventovės žyniai. Taip pat nesiteikė ir paaiškinti atsisakymo motyvų. Vis dėlto gauti raštai nėra vien eilinis biurokratinio atsirašinėjimo pavyzdys. Atidžiau juos perskaitę aptinkame keletą tikrų perliukų.
Paties Kriminalinės policijos viršininko Algirdo Matonio pasirašytame rašte teigiama: „Ataskaitos ir dokumentai, susiję su vaizdo stebėjimo kameros naudojimu Simono Daukanto aikštėje rengiami nebuvo.“ (skyryba originalo). Čia tai bent! Tai juk itin skandalingas pareiškimas! Pasirodo, mūsų sekliai gali pastatyti sekimo įrangą ir ją kelis mėnesius eksploatuoti neparašę nė vieno dokumento ar ataskaitos. Tačiau kas patikės, kad jie nemoka rašyti ar kad galima sudėtingą ir brangią valstybei priklausančią techniką patikėti be jokio rašto, kur būtų juodu ant balto surašyta, kas, kam, ką, kada, kokiu tikslu ir pan. patikėjo? Juk kas būtų, jei be dokumentų apsieinantys mūsų sekliai pamirštų, kur įtaisė slaptas kameras? Juk tam, kad kamera būtų iš tiesų slapta, ją reikia gerai paslėpti, o gerai paslėpto daikto, būna, kad ir pats nebegali surasti… Tačiau, kai pagalvoji, gal viskas čia dar sudėtingiau, t. y. kas gali garantuoti, kad kriminalistai nenaudoja neapskaitomos sekimo technikos, tarkim, vykdydami prevencines savo žmonų ar draugių neištikimybės užkardymo priemones, tokiais veiksmais pažeisdami pastarųjų privatumą? Ir, kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad koks nors seklys iš šios kontoros neprisiduria prie vargano valdiško atlyginimo ką nors laisvalaikiu sekdamas ar tiesiog išnuomodamas valdišką slapto sekimo aparatūrą. Esant tokiai tvarkai seklių veiklos ribas turbūt nustato tik jų fantazija – žinoma, jei tai tiesa.
O kad tai tiesa, verčia suabejoti ir l. e. Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas prof. Jūro Banio atsakymas. Iš jo paaiškėja, kad A. Matonio vadovaujama kontora raštus vis dėlto siuntė: Vilniaus universitetą 2012 metų gegužės 18 dieną pasiekė Kriminalinės policijos biuro raštas Nr. 38-S-975. Turbūt parafrazuodamas pastarąjį raštą prof. Banys atkreipia „Tie-SOS!“ akcijos dalyvių dėmesį, jog „Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 str. nustato sąlygas, kada gali būti vykdomas vaizdo stebėjimas“, ir teigia, jog angelų sargų raštas suteikia Vilniaus universitetui „rimtą pagrindą manyti, kad stebėjimas buvo atliekamas vykdant prevencines nusikalstamų veikų užkardymo priemones bei siekiant užtikrinti viešąjį saugumą Vilniaus mieste“. Išeitų, mokslo šventovė gavo raštą, įsitikino angelų sargų tyromis intencijomis ir, griežtai pagal visus įstatymus, poįstatyminius aktus, policijos bei Vilniaus universiteto statutus, slapta sekimo kamera materializavosi ant 1579 metais įsteigto Filosofijos fakulteto palangės. Puiku, tiesiog nuostabu. Nuoširdus rūpestis, išmintis, operatyvumas ir tikras profesionalumas.
Bet kodėl šie ponai tokie kuklūs? Jei išties taip buvo užkardyti nusikaltimai Vilniaus mieste ir užtikrintas saugumas, toks poelgis vertas pasididžiavimo. Tad kodėl nepaskelbus pirminių šaltinių – seklių vado A. Matonio ir tuometinio Almae Matris vadovo prof. Benedikto Juodkos susirašinėjimo? Kodėl A. Matonis savo atsakyme bando įtikinti, esą dokumentų nerašyta ir dėl to nėra ką rodyti, o prof. Banys dėl dokumentų, kurių egzistavimą A. Matonis neigia, siūlo kreiptis į… A. Matonio vadovaujamą įstaigą?
Tikėtinas šio kuklumo priežastis atskleidžia pats seklių vado raštas. A. Matonio atsakyme parašyta: „vaizdo stebėjimo kamera Simono Daukanto aikštės prieigose, kaip ir kitose Vilniaus miesto vietose, buvo įrengta siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, o ne konkrečių asmenų stebėjimui“. Kyla klausimas, kodėl tokiu atveju nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 20 str. nuostatų, pagal kurias duomenų valdytojas privalo „aiškiai ir tinkamai“ pateikti informaciją apie vykdomą stebėjimą ir apie save – duomenų valdytoją? Kitaip tariant, kodėl stebėjimas buvo slaptas? Tokio stebėjimo minėtas įstatymas išvis nenumato. Slaptą sekimą reglamentuoja visai kiti įstatymai ir juose jau kalbama apie teismo sankciją. „Tie-SOS!“ akcijos dalyviai jau prašė Kriminalinės policijos biuro paaiškinti šį sekimo kameros panaudojimo ir įstatymų koliziją, bet jokio rišlaus atsakymo negavo – tikėkimės, tik kol kas.
Baigdamas skaitytojams siūlyčiau pasvarstyti porą intriguojančių klausimėlių:
• Ar raštas Nr. 38-S-975 ir universiteto atsakymas yra slapti dokumentai ir norint su jais susipažinti reikalingas Valstybės saugumo departamento leidimas dirbti su slapta informacija?
• Kokias bendros veiklos paslaptis uoliai slepia Vilniaus universitetas ir Kriminalinės policijos biuras?