Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstant diskusijoms dėl tėvų informavimo ir įtakos ribų translyčių vaikų atvejais, Jungtinėje Karalystėje įsivelta į ginčus dėl įstatymo, kuris ne tik apriboja tėvų įtaką tokiais atvejais, bet ir reikalauja, kad tėvai apmokėtų už translyčių tranzitą (keitimą, tariamai priartinantį prie norimos lyties, red.). Pagal policijos pateiktą išaiškinimą tėvai, kurie atsisako savo vaikams taikyti alternatyvius įvardžius arba atsisako mokėti už jų transformaciją, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pagal Jungtinės Karalystės Karališkosios prokuratūros (CPS) kodeksą, smurtu dabar laikomas „pinigų tranzitui neskyrimas [ir] atsisakymas naudoti pageidaujamą vardą ar įvardį“. Taigi tėvai, turintys šeimyninių ar religinių prieštaravimų vaiko tranzitui, pagal įstatymą privalėtų finansuoti operacijas ar gydymą.
Gairėse teigiama, kad tai net ne „baigtinis sąrašas“, o keletas pirmųjų galimai nusikalstamo elgesio „pavyzdžių“, kurie ateina į galvą.
Vadovaujantis šiomis gairėmis, tėvai, turintys gilių religinių įsitikinimų prieš translyčio statusą, turės arba finansuoti operaciją, kurią jie laiko amoralia, arba bus areštuoti, jei to nepadarys.
Galimas tėvų persekiojimas už tai, kad jie atsisako vartoti jų vaiko pasirinktą įvardį, yra bauginantis ir neteisingas. Nepaisant to, CPS atstovas spaudai pabrėžė savo komentare naujienų portalui Fox News, kad „smurtas šeimoje yra sunkus nusikaltimas ir palieka aukoms ilgalaikį poveikį…“. Tai padeda prokurorams užtikrinti, kad bet kuri auka, nepriklausomai nuo to, kas ji yra, galėtų sulaukti teisingumo dėl patirto smurto“.
Tai įvyko po to, kai Didžiojoje Britanijoje buvo apribota žodžio laisvė ir religinės teisės, įskaitant Anglijos teismus, kurie palaiko „toksiškų ideologijų“ kriminalizavimą.
Tai seras Edvardas Koukas (Edward Coke) teisinių traktatų serijoje The Institutes of the Laws of England (angl. – Paskaitos Anglijos įstatymų klausimais) 1628 m. pareiškė: „Žmogaus namai yra jo tvirtovė, et domus sua cuique est tutissimum refugium (lot. -ir kiekvieno žmogaus namai yra jo saugiausias prieglobstis)“. Viljamas Pitas (William Pitt), pirmasis Čatamo grafas, vėliau pridūrė:
„Skurdžiausias žmogus savo namelyje gali pasipriešinti visoms karalystės pajėgoms. Jis gali būti trapus, jo stogas gali drebėti, jį gali perpūsti vėjas, į jį gali įsiveržti audra, lietus, bet Anglijos karalius ten įeiti negali“.
Dabar tai, atrodo, nebegalioja, kai netinkamai vartojami įvardžiai arba neišrašomas čekis vaiko tranzitui bus traktuojami kaip fizinis smurtas prieš vaiką. Plečiant smurto apibrėžtį, valstybė vis labiau kontroliuoja šeimos reikalus ir santykius bei jiems vadovauja. Be to, šio „nebaigtinio“ sąrašo užtikrinimą palikus policijos nuožiūrai, tik dar labiau silpninama ši ilgalaikė šeimos vidaus reikalų apsauga. Kyla klausimas, koks bus ribojantis principas, kai valstybė apibrėš platesnį elgesio, laikomo smurtu prieš vaikus, spektrą. Atrodo, kad Pito numatytoji prielaida Jungtinėje Karalystėje apsivertė.
Šaltinis: jonathanturley.org