Sociologė apie protestų dalyvius: tie žmonės jautėsi viešai apspjaudyti ir aptalžyti

Domantas Katelė | LRT.lt

Protestuotojai jautė pažeminimą – tarsi būtų viešai apspjaudyti ir aptalžyti. Taip viešojoje erdvėje kurtą mitinguotojų portretą Šv. Tomo Moro klubo organizuotoje diskusijoje „Ką reiškia kalbėtis su visuomene“ įvardijo sociologė, kuri pridūrė, kad labai ilgai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose visuomenei buvo pasakojama, kokie blogi yra Lietuvos gyventojai.

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Žiliukaitė diskusijoje teigė, kad apie dialogą viešojoje erdvėje imta kalbėti po to, kai įvyko protestai. Ji priduria, kad nemažai žmonių skubėjo pasmerkti protestuotojų elgesį.

„Vyraujanti tendencija buvo aiškus pasmerkimas – tai, kas vyksta, yra nepateisinama. Tas suvokimas, kad šitoje bendroje situacijoje protestuotojų įvaizdis yra socialiai sukonstruotas.

Mes galime įsivaizduoti, kad galime ištirti, kas yra protestuotojas, galime aprašyti socialiniams mokslams įprastu būdu bandant įvertinti socialines charakteristikas, kultūrines nuostatas, tam tikrus mezo lygio veiksnius, makro lygio veiksnius, socialinio konteksto veiksnius, tačiau konstruojant socialinį portretą, nebuvo jokių socialinių tyrimų.

Tebuvo pajautimas ir buvo sakoma „pažiūrėkite, kokius plakatus šie žmonės laiko rankose“. Bet plakatus laikė tam tikra žmonių dalis. Arba buvo sakoma „pažiūrėkite, kas jų lyderiai, pažiūrėkite jų įrašus socialiniuose tinkluose. Jums jie atrodo normalūs žmonės? Adekvatūs žmonės? Su kuriais esant tokiai sudėtingai pandeminei situacijai galima kalbėtis? Ne.“ Šitoje situacijoje koncentruotis ir žiūrėti tik į lyderius yra galimas būdas, bet nereiškia, kad mes žinosime atsakymus. Mes galime turėti išankstinę nuostatą ir ji buvo aiškiai išreikšta“, – pasakojo docentė.

Ji pridūrė, kad priešingoje barikadų pusėje atsidūrė Vyriausybės politikos rėmėjai, kurie teigė, kad dabar taikoma politika yra būtina siekiant spręsti pandeminę situaciją. Vis dėlto sociologė pasigedo daugybės klausimų, kurie viešojoje erdvėje užduoti nebuvo.

„Keisčiausia, kad galvoti, jog visi tie žmonės yra viena masė, mes negalime. Bet toje komunikacijoje, kai kūrėme to protestuotojo įvaizdį, jis toks tampa. Ir jis tampa išskirtinai neigiamas. Toks įvaizdis buvo labai sėkmingai iškomunikuotas per pagrindinius žiniasklaidos kanalus. Jis buvo šališkas, normalaus žmogaus tame įvaizdyje tikrai nėra.

Diskutuodama su kolegomis jaučiau, kad net nereiktų kelti šito klausimo, kad buvo šališkumas ir tendencingumas. Socialiniame gyvenime mūsų santykis, elgesys, požiūris į tam tikrus žmones ir jų veiklą priklauso nuo mūsų įsivaizdavimo, kas tie žmonės yra. Nuo to, koks yra sukonstruotas socialinis įvaizdis. Tad klausimas yra ne kaip atsiranda tokių protestų lyderiai, bet kodėl žmonės tam tikru metu atsiliepia į tų lyderių kvietimus“, – sakė R. Žiliukaitė.

Anot VU Filosofijos fakulteto docentės, trūko ir diskusijos apie visuomenės struktūrą, apie tai, kad ji gali būti nepalanki pandemijos valdymui.

„Nuo pat pradžių nevyriausybinės organizacijos, kurios dirba skurdo mažinimo srityje, pradėjo skambinti varpais, kad dalis žmonių lieka visiškai be socialinių paslaugų, vaikai lieka be išsimokslinimo, tik su sausais daviniais. Kada tai atsirado pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose? Po kelių mėnesių – nepaisant visų pastangų kelti tą klausimą, nes čia nėra tema, temos yra prioritetinės.

Viena vertus, kai mes kalbame apie protestus ir pykčio priepuolius, tai man pritrūko elementaraus kalbėjimo, kokia yra mūsų visuomenės socialinė struktūra ir kokius mes turime iššūkius, su kuriais ateiname į pandemiją“, – diskusijos metu dėstė sociologė.

Ji tvirtino, kad egzistuoja tiesioginė koreliacija tarp visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida ir neigiamo protestuotojo portreto transliavimo per masines medijas. Sociologė pabrėžė, kad pandemijos akivaizdoje viešojoje erdvėje netrūko ypač negatyvių žinučių, kurios būtų orientuotos į visuomenę.

„Nepasitikėjimo žiniasklaida šuolis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, kaip jie ten buvo pavaizduoti per protestus. Kalbinome žmones apie tai, ką jie jautė, tai jie buvo įžeisti, jie ten nematė savęs, jautė pažeminimą, tarsi viešai būtų buvę apspjaudyti ir aptalžyti.

Pandemijos valdymo kontekste, pripažinkime, kad Lietuvoje vyravo labai daug kalbėjimo apie visuomenę: neatsakingi, ne švedai, ne vokiečiai, aibės dalykų. Komunikacija buvo tokia, kad mūsų žmonės jau tokie blogi, kad jeigu jų namie neuždarysi ir baudų neuždėsi, tai iš jų apskritai nieko gero nelauk.

Aišku, galime pasakyti, kad yra objektyvūs dalykai, bet komunikacijoje buvo daug negatyvo apie tai, kokie blogi mūsų žmonės. Jeigu kuriame tokį įvaizdį, tai jie įsižeidžia ir protestuoja. Pati pozicija ir dalyvavimas yra protestas prieš tai, kaip į juos yra žiūrima ir kaip su jais elgiamasi“, – teigė R. Žiliukaitė.

Ramonaitė: Vingio parke susirinkę mitinguotojai neatitiko įvaizdžio, kuris buvo kuriamas viešojoje erdvėje

R. Žiliukaitės argumentams pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. Ji tvirtino, kad matė į gegužės mėnesį Vingio parke vykusį mitingą traukusius žmonės. Anot politologės, jie toli gražu nepriminė viešojoje erdvėje suformuoto mitinguotojų portreto.

„Mane nustebino tai, ką aš pamačiau, nes tai neatitiko įvaizdžio, kuris buvo kuriamas žiniasklaidoje. Buvo kuriamas lūkestis, kad tai yra saujelė radikalų. Aš pamačiau visai ką kitą, nei tikėjausi – tai buvo jauni žmonės su vaikais, mojuoja vėliavomis, nusiteikę šventiškai. Tai parodė, kad aš visai kitaip įvertinau tą situaciją“, – diskusijoje sakė A. Ramonaitė.

Profesorė pabrėžė, kad prieš pradedant dialogą turi būti jaučiama pagarba, o atsižvelgus į tai, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje piliečiai rinkimuose perduoda savo suvereną savo atstovams, negali net kilti klausimo dėl kalbėjimosi su žmonėmis.

„Ar gali kilti klausimas, ar reikia kalbėtis su žmonėmis, kai mes gyvename demokratinėje valstybėje? Ar valdžia turi kalbėtis su piliečiais, ar turi gerbti savo piliečius?

Atrodo, kad net negali kilti tokio klausimo, nes tauta yra tas suverenas, o atstovai, kuriuos mes išrenkame, jie yra tos visuomenės atstovai, tad kaip jie gali negerbti tų žmonių“, – pasakojo politologė.

Ji teigė išskirianti tris galimus argumentus, kurie gali lemti tai, kad dialogas tarp valstybės institucijų ir piliečių gali nevykti. Vis dėlto du iš jų profesorės yra įvardijami kaip pavojingi.

„Pirmasis kilo mąstant protestų kontekste, kai sakoma, kad jie yra valstybės priešai, agentai. Priešų gerbti negali, su jais kalbėtis nėra jokios moralinės pareigos. Antras argumentas yra, kad nereikia su jais kalbėtis, nes tie žmonės nėra racionalūs. Jie neprotingi, tiki sąmokslo teorijomis, susikalbėti su jais neįmanoma. Trečias argumentas yra tas, kad jie yra radikalai, su jais neverta kalbėtis, nes tu juos tada legitimizuoji“, – dėstė VU TSPMI profesorė.

Anot A. Ramonaitės, pirmasis argumentas jai yra suprantamas ir gali būti pateisinamas. Nepaisant to, jos teigimu, sociologine prasme yra sunkiai įmanoma, kad kone kiekvienas iš dešimties tūkstančių susirinkusiųjų būtų priešo agentai. Profesorė įsitikinusi, kad šis argumentas negalėtų būti taikomas plačiai.

„Likę du argumentai, jeigu mes sakome, kad tie žmonės neracionalūs, radikalai, jie yra ne žmonės, kad su jais neverta kalbėtis, tai prasideda pavojingi dalykai.

Galime galvoti apie ankstesnius laikus. Į galvą ateina darbininkų judėjimų pradžia, kai buvo sakoma, kad negalima net balsavimo teisės tiems žmonėms suteikti, jie neprotingi, neišsilavinę, radikalai, sukels revoliuciją. Arba tas pats argumentas galėjo būti taikomas ir juodaodžiams, moterims. Tokie argumentai yra pavojingi“, – sakė A. Ramonaitė.

Ji priduria, kad mažėja pasitikėjimas žiniasklaida, valstybinėmis institucijomis, užsienyje – mokslininkais. Neva yra susibūręs politinis, kultūrinis, ekonominis elitas, kuris siekia marginalizuoti kitą visuomenės dalį ir klijuoja jai etiketes. Iš to, anot profesorės, kyla populizmas.

„Tai, ką mes čia turime Lietuvoje, tampa panašiu reiškiniu. Man nepatinka terminas populizmas, nes tai yra etiketė, nors mes ją vartojame kaip mokslinį terminą, bet jis turi pažeminančią konotaciją.

Kalbant apie Lietuvos situaciją, populizmo bumas yra įvairiomis prasmėmis pavojingas, bet tai mažina Lietuvos atsparumą geopolitiniame kontekste. Mes turime stengtis padaryti viską, kad mažintume atskirtį, susiskaldymą, bet mes didiname jį sakydami, kad nereikia kalbėtis“, – pabrėžė A. Ramonaitė.

Karalius: sena demokratijos problema, kad ji nėra būtinai genijų ir išminčių valdžia

VU TSPMI dėstytojas, dr. Gintas Karalius diskusijoje tvirtino, kad technologinis formatas ir socialiniai tinklai taip pat prisideda prie kuriamo nesusikalbėjimo. Tam įtakos turi ir platformose veikiantys algoritmai, kurie siekia, kad žmogus kuo daugiau laiko praleistų socialiniuose tinkluose.

„Socialinių tinklų platforma parinkdama turinį, kurį mes matysime, tarkime, jeigu matome politinį turinį, kad Vyriausybė priima vienokius ar kitokius sprendimus ir šalia matome, kad valdžia vykdo genocidą, ar kad pardavė Lietuvą Briuseliui. Technologinis formatas sukuria sąvokų lauką, kuris save palaiko. Neutralų faktą šitame kontekste mes matysime kaip neigiamą dalyką, konspiraciją. Valdžiai yra sunku iškomunikuoti bet ką, kai ji yra pateikiama konspiracijų kontekste“, – pabrėžė G. Karalius.

Anot jo, panašiai yra konstruojamas ir valdžios nemėgstančių grupių įvaizdis. Politologo teigimu, bet koks racionalus dalykas, kurį jie sako, pateikiamas šalia Vladimiro Putino agentų ar hibridinio karo atrodys neigiamai.

Jis priduria, kad pati komunikacija skirtingose platformose sukuria terpę nesusipratimams ir nesusikalbėjimui. G. Karalius teigė pasigendantis didesnio visuomenės įtraukimo į sprendimų priėmimą. Anot jo, anksčiau tarpininkų funkciją užimdavo partijos, tačiau dabar interesantus jos vis dažniau mato kaip oponentus, o ne sąjungininkus.

„Demokratijos idėja, kad tai yra visų valdžia. Kaip tuos „visus“ apibrėšime, yra sudėtingas klausimas, bet mintis, kuri nusistovėjo, kad modernios demokratijos, kurios yra atstovaujamosios, kad mes turime kuo daugiau visuomenės grupių įtraukti, kad tautos suverenumo principas būtų įgyvendintas. Kuo labiau visuomenę įtrauks į valdymo procesą, tuo atstovavimas geriau veiks.

Šitas tarpininkaujančių institucijų poreikis, kad dialogas vyktų, sakoma, kad tai yra didelė problema. Partijos nebėra tos, kurios įtraukia naujas grupes, bet jos kaip futbole vartų sargai – stengiasi neįleisti naujų žaidėjų. Jos jau nebeatlieka tos demokratizacijos funkcijos – tarp tautos ir valdžios institucijos funkcijų, kurias turėtų atlikti. Buitinis pasakymas, kad valdžia mūsų negirdi, tai gali reikšti, kad žmogus neturi nuomonės. Tarpinių institucijų darbas buvo padėti tą nuomonę suformuluoti, duoti alternatyvas“, – diskusijoje kalbėjo VU TSPMI doktorantas.

Jis pabrėžė, kad tarpininkų vaidmenį vis dažniau perima nevyriausybinės organizacijos ir kiti socialiniai judėjimai, tačiau jų darbotvarkei didelę įtaką daro globalūs reiškiniai, kurie ne visada atitinka nacionalinę darbotvarkę.

„Pavyzdžiu galime laikyti Vilniuje vykusį „Black lives matter“ mitingą ar Donaldo Trumpo gerbėjų sprendimą iškelti virš Gedimino pilies, kad jie myli D. Trumpą. Tas visuomenės įtraukimas jau išeina iš mūsų suvereno ribų. Pasauliniai reikalai irgi įsitraukia į mūsų politiką. Problema, kad tai tarsi būtų tarpinė institucija, kuri užtikrina dialogą, reprezentacijos galimybę, išsprendžia tą prieštaravimą, kad esame suverenas, kaip tauta, išsirenkame elitą ir savo suverenumą laikinai atiduodame.

Tarpinės institucijos, kurios turėjo išspręsti teorinį prieštaravimą arba veikia blogai, arba ne taip, kaip mes norime – pas mus pradeda eiti politinės temos, kultūriniai karai, kurios perimtos iš Amerikos, nes tarpininkaujančios institucijos pradeda formuotis savaimę, darbotvarkę perima iš technologinių formatų, nekritiškai, tai, kas įdomiau, taip formuoja visuomenės darbotvarkę“, – teigė doktorantas.

Jis pabrėžė, kad tai dalinai iškreipia vaizdą, kadangi jos blogai atlikdamos tarpininko funkciją, netelpa į nacionalinio suvereno rėmus ir dažnai būna sunku susikalbėti: „Kalbame, kad yra socialinė atskirtis, bet gauname iš visuomenės žinią, kad aktualios ekologinės problemos.“

Kitas VU TSPMI dėstytojo akcentuotas dalykas – technokratinė valdžia, kuri ne visada yra renkama. Tai lemia, kad jų kompetencija užmegzti dialogą su visuomene yra labai ribota.

„Technokratinė valdžia, ministrai, kurie nerinkti, profesionalai, kurie yra tam tikroje srityje gabūs, jie prasti komunikacijoje, bet dar prastesni dialoge su visuomene. Lietuvoje, mano nuomone, nėra ugdoma politinė klasė. Politikas yra nelabai geras žodis, mėginama jį pakeisti ekspertais, mokslininkais, kurie turi racionalumą, neginčijamus faktus, parodoma lentelė, kur yra tiesa, o ginčytis negalima. Demokratijoje valdžia negali sau leisti tokio kalbėjimo.

Demokratija nėra genijų valdžia – demokratija visus įtraukia. Trūksta politikų, kurie mėgtų dialogą, o tokie savaime neatsiranda. Jie arba nusišalina, arba imituoja ėjimą į dialogą. Neugdoma politinė klasė, kuri mėgtų kalbėtis su visuomene, jie yra nevertinami, tai valdžios vertimas technokratais. Tai dar labiau trukdo dialogui vykti“, – sakė G. Karalius.

Jis pridūrė, kad reprezentacija redukuojasi į efektyvaus valdymo lūkestį, tačiau efektyviai valdanti valdžia nebūtinai yra demokratinė.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top