Sostinėje paminėta Sąjūdžio diena

Vidmantas Misevičius | respublika.lt

Nepaisant įvairių nuomonių ir pastarojo meto nesutarimų, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų sutinka, kad būtent Persitvarkymo Sąjūdis buvo ta organizacija (o ne vienas asmuo), kurios pastangomis šalis atgavo Nepriklausomybę. Deja, šiandien istoriją bandoma iškraipyti ir perrašyti, į antrą planą nustumiant daugelį iškilių, aktyviai Lietuvos atgimime dalyvavusių, asmenybių. Idant taip nenutiktų, pirmą, ir tikėtina, ne paskutinį kartą sostinėje buvo paminėta Sąjūdžio diena.

Susivokti niekada nėra per vėlu

„Sąjūdžio diena! Nelabai tokios turime, o turėtume. Sąjūdis iškovojo Lietuvai nepriklausomybę, o tada buvo nustumtas į šalį, jo programa pamiršta, o kūrėjai nurašyti kaip neva pasenę ir nukvakę (išskyrus vieną). Didelė klaida, nes Sąjūdžio programa buvo tvirtas pagrindas savarankiškos valstybės statyboms, o ne vien nepriklausomybės paskelbimui ir buvusiųjų komunistų sugrąžinimui į valdžią ir įtakos kėdes.

Todėl Lietuvoje, kur Sąjūdžio dienos niekas deramai nemini, Nacionalinis susivienijimas kviečia ją paminėti prisimenant Sąjūdžio programą ir aštriausius šiandienos prieštaravimus jai.

Dainos bus gražios, o kalbos prasmingos renginys ne šūkiams ir lozungams, toks labiau kvietimas susimąstyti, prisiminti ir pasidėti naują datą savo švenčių kalendoriuje. Atsiveskit draugą, nesvarbu, buvusį Sąjūdyje ar tada net negimusį. Niekada ne vėlu atrasti šios dienos prasmę. Iki!“, – buvo rašoma jame.

Valdžia atvirai tyčiojasi

Į Sąjūdžio dienos minėjimą susirinko arti šimto žmonių. Visgi tenka pripažinti, kad popietę į Vinco Kudirkos aikštę atėjo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Tai leidžia daryti prielaidą jog dabartiniam, nuolat apie laisves postringaujančiam, jaunimui visiškai nesvarbu kodėl jie tapo laisvi. Svetimomis tampa vertybės už kurias ne taip seniai kovojo jų tėvai ir seneliai. Toks pilietinis abejingumas, pasak vieno iš kalbėjusiųjų – politologo Vytauto Sinicos – atriša rankas esančiųjų valdžioje savivalei. Jis priminė, jog, nepaisant to, kad būtent Sąjūdis buvo dabartinės Nepriklausomos Lietuvos „tėvas ir motina“, Seimo pirmininkė, liberalų atstovė Viktorija Čmilytė-Nielsen tą „pamiršo“. Nebuvo, pasak politologo, įgyvendinta ir Sąjūdžio programa, tačiau šiandien esantys valdžioje puikiai įvaldė represinius metodus. Taip, žmonėms buvo leista susirinkti, tačiau ne todėl, kad Lietuva yra laisva ir demokratiška, o todėl, kad be aiškios priežasties nepaprastąją padėtį įvedusi valdžia „suteikė malonę“. Tik tai nieko nereiškia, nes šalyje toliau pažeidinėjamos politinės asmenų teisės, brukant visuomenei nepriimtinus įstatymus vykdomas ideologinis prievartavimas ir socialinis-ekonominis susidorojimas.

V.Sinica priminė, kad krikščionimis save vadinantys politikai ypač aktyviai kovoja su tradiciniu, prigimtiniu šeimos institutu, žaidžiant laisves naikinamas socialinis teisingumas, valdančiųjų pastangomis buvo išduota lietuvių kalba ir siekiama susidoroti su istorine tiesa. Liūdniausia, V.Sinicos teigimu, kad nors rinkimai Lietuvoje ir vyksta, iš esmės minėta situacija nesikeičia.

Grįžome ten, kur buvome

Filosofas, politologas, visuomenės veikėjas Vytautas Radžvilas savo kalbą pradėjo poeto Justino Marcinkevičiaus pastebėjimais apie tai, kad statyti Lietuvą yra amžinas darbas. Bet tai, pasak filosofo, yra gerai, nes jeigu susidarytų amžinas, nekintantis darinys, jis imtų kelti pavojų. Būtent todėl už laisvę tenka kovoti net tuomet, kai jau atrodo, kad prasidėjo gerovės laikai ir visi gali gyventi sotūs bei laimingi.

Juo labiau už ją reikia kovoti tuomet, kai įprastu buvęs pasaulis ima griūti. Tai, pasak V.Radžvilo, įvyko prieš 30-itm metų ir tik drąsių žmonių, nepabūgusių prisiimti atsakomybės už šalies ateitį pastangomis Lietuva buvo išsaugota. Šiandien, filosofo teigimu, istorija kartojasi. Pastarojo meto geopolitiniai įvykiai aiškiai parodė, kad pasaulis nebebus toks, koks buvo. Dabartinė Europos sąjunga ima eižėti ir vis aiškiau ryškėja naujojo pasaulio kontūrai. V.Radžvilo nuomone, jis bus dvipolis. Vienoje pusėje bus senoji Vakarų Europa, kitoje – sovietinius baisumus išgyvenusios Centrinė ir Rytų Europa.

Taip pat jis atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinė Lietuvos vyriausybė elgiasi visiškai taip pat, kaip prieš 30-imt metų nurodymų nebegaunanti tuometinė šalies valdžia. Ji ne tik neturi ką pasakyti savo žmonėms, bet ir ima medžioti kitokią nuomonę turinčius ir ją nebijančius išsakyti asmenis. Tarsi to būtų maža, V.Radžvilo vertinimu, Lietuvoje, valdančiųjų ir jų ruporų pastangomis, vis labiau įsigali Kremliaus naudoti metodai – šmeižtas, propaganda ir šalies istorijos persekiojimas. Būtent todėl, pasak jo valdžios veiksmams nepritariantys žmonės bijo eiti į mitingus, nes į totalitarizmą sugrįžusioje šalyje baimė yra stipresnė net negu sovietiniais laikais.

Visgi, baigdamas kalbą, jis išreiškė viltį, kad šalies visuomenė, matydama pavienius pavyzdžius, ras savyje jėgų susivienyti ir pasipriešinti atgimti siekiančiam sovietiniam totalitarizmui.