lrytas.lt
Šiek tiek aprimus įtampai ir aistroms dėl Graikijos išlikimo euro zonoje, galima pabandyti apibendrinti kas įvyko per pastarąsias tris savaites Graikijoje ir Briuselyje, ir kokios šios besitęsiančios Graikijos krizės pamokos Lietuvai.
Mūsų politikai, įskaitant ir Prezidentę, skelbia, kad pati Graikija kalta dėl dabartinės savo padėties ir turėtų imti pavyzdį iš Lietuvos, kuri laiku susiveržė diržus ir nepriekaištingai susitvarkė su krize.
Naujasis Darbo partijos pirmininkas V.Mazuronis užsiima demagogija ir bando pamokyti ne tik graikus, bet ir vokiečius. Panašiai elgiasi į kitos partijos vadovo kelnes įšokęs G.Landsbergis, kurio ekonomikos ir finansų nekompetencijos lygis, matyt, prilygsta jo kolegai. Ekonomistams Graikijos ir pačios euro zonos problemos žinomos ne pirmus metus ir net ne pirmą dešimtmetį.
Esminės priežastys, kodėl Graikija, o prieš tai ir kelios kitos pietinės Europos valstybės susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis, yra dvi. Euro zoną sudaro pernelyg skirtingos savo ekonomikos struktūra ir valdymo kokybe šalys.
Be to, šios zonos priežiūros bei ekonominio balansavimo mechanizmai yra nepakankami. Vien Mastrichto kriterijų akivaizdžiai nepakanka, jau nekalbant apie tai, kad dauguma valstybių jų paprasčiausiai nesilaiko.
Tokių šalių kaip Graikija šioje zonoje iš viso neturėjo būti. 1999 metais, atsiradus eurui, nebuvo net minties, kad jį galėtų turėti ir graikai. Buvo manoma, kad ji tam nepasirengusi. Nepaisant to, jau 2001 metais Graikija buvo priimta į euro zoną. Kas taip nusprendė?
Tikrai ne vien tik patys Atėnai. Taip euro zona beveik nuo pat pradžių tapo ne valiutų sąjunga, bet euro klubu, kurio nariai per bankų sistemą laisvai skolinosi vieni iš kitų, negalvodami, kur tai atves. Kai skolinimo limitai buvo išsemti, staiga visiems paaiškėjo, kad tiek skolinti (ir skolintis) buvo pražūtinga.
Neatsitiktinai Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas po vieno posėdžio pasakė, kad už Graikijoje susiklosčiusią padėtį atsakingi visi, todėl tik bendromis pastangomis galima bandyti rasti išeitį.
Suprantama, kad pagrindinė atsakomybės našta tenka Graikijos politikams, kurie valdė šalį iki šiol. Bet atsakomybę turėtų prisiimti ir kitų, labiau išsivysčiusių valstybių politikai. Tiek tie, kurie balsavo už Graikijos ir kitų panašių šalių priėmimą į euro zoną, tiek tie, kurie neužtikrino, kad visos šalys be išimties laikytųsi sutartų taisyklių.
Kadangi susitarti ir suderinti veiksmus tokiame margame valstybių klube sudėtinga, šį kartą iniciatyvos ėmėsi Vokietijos finansų ministerija ir Europos centrinis bankas. Pirmoji institucija atvirai prabilo apie iki tol politiniu tabu laikytą dalyką – Graikijos pašalinimą iš euro zonos. Kita užspeitė į kampą Graikijos bankų sistemą – o per ją ir visą šalies ekonomiką bei biudžetą – ir laikė ją valdomos finansinės komos būsenoje.
Naujoji Graikijos valdžia per pusę metų nesugebėjo jokio rišlaus pasitraukimo iš euro zonos ir bankų sistemos stabilizavimo plano. Ji tik sugebėjo surengti skubų ir beprasmį referendumą, kurio rezultatais bandė šantažuoti kitus klubo narius ir pirmiausia – Vokietiją. Todėl, siekdama išvengti chaoso ir bankų griūties, jau po savaitės turėjo sutikti su visomis dėl šio referendumo įniršusio Vokietijos finansų ministro ultimatumo sąlygomis. Jų esmė – finansinė parama Graikijai nuo šiol bus teikiama tik tuo atveju, jei politikai savo šalyje vykdys ekonomines ir valdymo reformas.
Tokiai politikai jau seniai atėjo laikas. Taip pat reikėjo teikti ir ES struktūrinę paramą – tiek Graikijai, tiek ir Lietuvai. Pirmiausia – reformos, po to – pinigai. Teko girdėti, kad būtent tai ES vadovams 2013 metais, kuomet Vadovų Tarybai pirmininkavo Lietuva, siūlė Europos Komisijos pareigūnai. Įdomu, kokia buvo Lietuvos, o tiksliau, prezidentės D.Grybauskaitės, pozicija?
Tiesa, jei dabartiniai Graikijos valdantieji būtų įsiklausę į savo buvusio finansų ministro, beje, puikaus ekonomisto, Y.Varoufakio siūlymus, jie turėtų realių ekonominių alternatyvų arba bent jau geresnes pozicijas derybose su vokiečiais Briuselyje.
Y.Varoufakis su kolegomis Finansų ministerijoje rengė pasitraukimo iš euro zonos planą. Jis taip pat pripažino, kad reformos Graikijoje būtinos. Bet vienas pats nei įgyvendinti savo planų dėl pasitraukimo iš euro zonos, nei reformuoti šalies ekonomikos negalėjo. Todėl, matyt, ir atsistatydino.
Dabar daug kas Graikijoje ir kitur piktinasi, kad Europoje paminti demokratijos principai, kad Vokietija Graikijoje įvykdė finansinį perversmą. Bet kalbėti apie realiai veikiančią demokratiją, kuomet nėra esminės šios sąvokos dalies – valdymo – nėra prasmės. Demokratija be atsakingo ir kompetentingo valdymo tėra tuščios kalbos ir nepagrįstų pažadų dalybos, kurios anksčiau ar vėliau atveda į krizę. Beje, mano įsitikinimu, būtent tokią „demokratiją“ turime ir Lietuvoje.
Kokios šios, jau penkerius metus besitęsiančios, Graikijos tragedijos pamokos Lietuvai? Pirma, aplaidžiai valdomi dovanoti ir pasiskolinti pinigai sukuria daugiau bėdų nei atneša naudos. Iš skolintų pinigų Lietuva jau pagyveno, kuomet trumpą ekonominę fiestą mums surengė Lietuvos banko ir politikų neprižiūrimi Skandinavijos bankai.
Dabar mūsų ekonomiką ir biudžetą vis dar palaiko didžiulis ES paramos lėšų srautas. Bet jei per ateinančius kelis metus mūsų politikai nesugebės įgyvendinti būtinų reformų ekonomikos, finansų, švietimo srityse, nesiims valdyti migracijos ir demografijos procesų, nesirūpins socialiniu teisingumu, liksime prie suskilusios valstybės geldos. Kai išseks ES paramos pinigų šaltinis, pamatysime, kad gyvename ne geriau, nei prieš įstodami į ES.
Be abejo, bus žymiai daugiau turtingų žmonių, kurie sugebės privatizuoti dalį paramos lėšų. Kaip ir dabar Graikijoje, bus daug buvusių politikų, kurie neprisiims jokios atsakomybės dėl aplaidaus šių piniginių srautų ir visos valstybės valdymo.
Kita pamoka Lietuvai tokia. Mūsų politikai turėtų nustoti girtis, kad jie sėkmingai suvaldė krizę ir nepamokslauti Graikijai bei kitoms šalims. Nes krizė Lietuvoje didžiąja dalimi kilo dėl pačių politikų kaltės. Be to, biudžeto konsolidavimo (deficito mažinimo) skaičiai 2009–2010 metais propagandiniais tikslais yra smarkiai išpūsti, o subalansuoto ar tuo labiau perteklinio biudžeto Lietuva iš viso nėra turėjusi.
Net tuo laiku, kai ekonomika augo po 7 proc. per metus. Per krizę Lietuvos skola išaugo ketvirtadaliu šalies BVP, šalis prarado bent šimtą tūkstančių darbingo amžiaus žmonių. Tuo girtis ir rodyti šį pavyzdį kitiems gali tik visiškai neatsakingi politiniai demagogai.
Mano vertinimu, o jį galiu grįsti ir praktiniu patyrimu, kuomet dvejus metus bandžiau siūlyti Vyriausybei įgyvendinti kai kurias reformas – ne tik finansų, bet ir migracijos srityje, jei Lietuva būtų gyvenusi ES ir euro zonoje tiek pat laiko, kaip ir Graikija, dabar mes būtume ten pat, kur yra ši šalis – ties bankroto ir chaoso slenksčiu.
Nes Lietuvos politikai iš esmės nesiskiria nuo savo kolegų Graikijoje. Dauguma jų – tokie pat trumparegiai ir savanaudžiai populistai, neturintys supratimo, ką reiškia valdyti valstybę. Todėl jie neturi jokios teisės mokyti nei Graikijos, nei ko nors kito.