Bernardinai.lt
Katalikas, trijų vaikų tėvas Stevenas Jonathanas Rummelsburgas dirba mokytoju daugiau nei dvidešimt metų, taip pat užsiima katecheze savo parapijoje, Kalifornijos valstijoje (JAV). Pagal jo straipsnį „Two Noble Ends of an Authentic Education“ tekstą parengė Rosita Garškaitė.
„Pažink save“ – skatina kiekvieną užeinantįjį patarimas, iškaltas Delfų šventyklos portale. Be tokio žinojimo orakulo, paskelbusio Sokratą išmintingiausiu pasaulio žmogumi, pranašystės liktų mįslingos, neiššifruojamos.
Iš kartos į kartą atsidavę mokytojai ištikimai perduodavo Didžiąją Vakarų tradiciją nesuskaičiuojamoms sieloms. Kultūringi žmonės nuo seno žinojo, jog kiekvienai autentiškai išsilavinusiai sielai būtina gerai bei tiksliai pažinti save. „Pažink save“ yra vienas gero išsilavinimo tikslų. Kitas tikslas – siekti gilių ir adekvačių žinių apie tikrovę. Šie du ugdymo tikslai leidžia pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokia norėtume, kad ji būtų. Šiuolaikinis ugdymas taip pasikeitė, jog didieji praeities mokytojai jo nebeatpažintų. Nors du ugdymo tikslai lieka tvirčiausiu jo pamatu, jis klibinamas netinkamais metodais.
C. S. Lewisas nuovokiai tai aprašo „Žmogaus panaikinime“: „praeityje žmonėms svarbiausia gyvenimo problema buvo savo siela atitikti objektyvią tikrovę, tam padėjo išmintis, savidisciplina, dorybės. Svarbiausia moderno problema – kaip pritaikyti tikrovę prie žmogaus norų, atsakymas – technika.“
Įvairiausi „ugdymo ekspertai“, planuodami programas, pertvarko ir žmogaus asmenį, ir tikrovės prigimtį. Žmogus atplėštas nuo moralinės, dvasinės dimensijos, redukuotas į gamintoją/vartotoją, kurio svarbiausiais bruožais tampa testų rezultatai bei potencialas darbo rinkoje. O tikrovė susiaurinta iki to, kas matuojama empiriniais mokslais. Dėl to pasikeitė ir ugdymo tikslų – savęs ir tikrovės pažinimo – metodai. Nuo vadinamosios G. K. Chestertono „mirusiųjų demokratijos“, t.y. sąmoningo tradicijos palaikymo, pereita prie subjektyvizmo monarchijos, o nuo jos – prie popiežiaus emerito Benedikto XVI aprašytos reliatyvizmo diktatūros.
Mokytojai šiandien prašo mokinių žvelgti į veidrodį, galvoti apie save, pasitikėti savimi, kad suprastų tikrovę, save pažintų. Nustota ugdyti ir gydyti žmonių sielas, naudojamos technikos sukurti nuo veidrodžių negalinčius atsitraukti narcizus. Neretai tai įvardijama kaip „kritinis mąstymas“. Nuo modernios pedagogikos išsiderinusiai ausiai ši frazė neatrodo žalinga – lyg ir primena laiko patikrintą diskusijos metodą, kuriuo ugdoma logika ir aštrus protas. Deja, bet šiais laikais, kai žmogus visų daiktų matas, kritinis mąstymas yra tiesiog dar viena savęs iškėlimo pretenzija.
Kad autentiškas ugdymas duotų naudos – geras mokinys turi būti kuklus. Tačiau šiandien kontempliuodamas save patį jis ugdo ne nuolankumą, o išdidumą, kuris trukdo pažinti save ir tikrovę. Išminties šaltinio turėtume dairytis ne savyje, o tarp praeities didžiųjų vyrų ir moterų, kuriems pavyko atrasti ir išreikšti nuolatinius žmogaus gyvenimo tikslus. Turime didelį kūrinių bei artefaktų palikimą. Isaacas Newtonas mums patartų „atsistoti ant milžinų pečių“. Absurdas, kai šiandien mokytojai nori, kad mokiniai laikytųsi ant savo gležnų pečių.
Caravaggio, Narcizas, 1594–1596
Platono „Apologijoje“ Sokratas teigia, jog artėjant mirties valandai „žmogus apdovanojamas pranašiška galia“. Mirtis nuskaidrina protą, nes atitraukia saviapgaulės užuolaidą, dėl kurios laikini dalykai atrodė it amžini. Toliau Sokratas aiškina draugams, jog iki šiol jame besireiškiantis vidinis orakulas, išminčius prieštaraudavo net dėl menkiausių mažmožių, jei jis būdavęs dėl ko nors neteisingas ar netikslus. Tuo tarpu mirties patale pirmąsyk jam kalbant, žodžiai atitinka vidinį tiesos orakulą, jis neprieštarauja. Pagaliau, „Apologijos“ pabaigoje Sokratas prašo draugų globoti jo sūnus: „O draugai, kamuokite ir trukdykite mano sūnums, kaip aš varginau jus, jei jie per daug rūpinsis turtais ar kitais dalykais labiau nei dorybėmis arba jei jie dėsis esą kažkuo, kai yra niekas, tuomet pabarkite juos, kaip aš jus pabardavau, kad nesirūpina tuo, kuo turėtų, ir mano esą kažkas, nors iš tiesų yra niekas.“ Puikus Sokrato linkėjimas sūnums smarkiai prieštarauja moderniam supratimui: ruošti vaiką geram gyvenimui mokant jį apie dorybes ir nelengvą erškėčiuotą kelią, būtų tiesiog kriminalas. Nėra jokio paprasto kelio, tai prieštarauja „ekspertų“ įsitikinimui.
Koks šokas būtų vaikams, jei rimtai atkreiptume dėmesį į Sokrato patarimą! Bet negi neturėtume mokyti jų mylėti dorybes ir jas praktikuoti, siekti išminties, kaip tikriausio kelio į savęs ir tikrovės pažinimą? Liūdna, jog reikia mokinius apgaudinėti, meluoti sakant, kad jie yra ypatingi, kai taip nėra, remtis savo nuomone, o ne mokytis galvoti tinkamai, pasitikėti savimi, o ne tiesa, žvelgti į veidrodį, o ne į Kristų ir Jį sekusius šventuosius. Tai kenkia mokinių sieloms.
Palaimintasis Jonas Paulius II mums primena: „Pats Dievas įkurdino žmogaus širdyje troškimą pažinti tiesą, kurio galutinis tikslas – pažinti Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, pasiektų pilnutinę tiesą ir apie save“ (Fides et Ratio). Mūsų proto ir sielos įpročiai turėtų sietis su giliausiu žmogaus troškimu žinoti ir mylėti tiesą, gėrį ir grožį. Tai turėtų atsispindėti ir ugdant mokinius. Minervos pelėda skraido temstant, kaip ir mirtis, ji atneša proto skaidrumą. Prieblandoje skendi ir Didžioji Vakarų tradicija: pats metas nusisukti nuo veidrodžių ir kreipti žvilgsnį tiesos šaltinio – mūsų Gelbėtojo Kristaus – link. Bei iš Sokrato pasimokyti, kaip ugdyti vaikus nebijant jų pabarti, jei visų pirma nesiekia dorybių.