Kastytis Braziulis | Alfa.lt
Eini į teismą, bandai apsiginti nuo valdžios neteisėtų, nusikalstamų sprendimų, tačiau negali, nes teisėjas tau neleidžia kalbėti, nes teisėjas tau ir tavo advokatui neleidžia susipažinti su atsakovo pateikta medžiaga, kaltinimais, įrodymais, nes teisėjas bylą nagrinėja tau nedalyvaujant (kartu su saugumiečiu užsidaręs kitame kambariuke), nes bylos medžiaga yra valstybės paslaptis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjanti buvusio Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo Vytautu Giržado atleidimo iš pareigų teisėtumą, kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl teisėjų teisės susipažinti su slaptais įrodymais.
Tokį teismo teisėjų kolegijos sprendimą vertinu neigiamai. Lietuvos administracinis teismas privalo ginti žmogaus teises ir laisves nuo neteisėtų valdžios veiksmų, o ne padėti susidoroti su sistemai neįtinkančiais ir sąžiningais pareigūnais arba vilkinti procesą iki begalybės.
Nesakau, kad visi administracinio teismo teisėjai yra blogiečiai. Sakau, kad jie yra priklausomi ir labai pažeidžiami. Sakau, kad teisėjai, nagrinėdami bylą ir remdamiesi slaptais įrodymais, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises ir laisves. Apie tai ir dar daugiau pakalbėsime straipsnyje.
Teisėjai yra priklausomi ir pažeidžiami. Lietuvos administracinis teismas, kaip įstaiga, yra nepriklausoma. Tačiau teismo teisėjai kaip žmonės yra priklausomi. Jie priklauso nuo vieno žmogaus sprendimo. Juos skiria į pareigas, jiems leidžia kilti karjeros laiptais prezidentas. Teisėjai yra žmonės. Jie stiprūs ir silpni. Jie bijosi. Jie nori dirbti ir uždirbti. Jie siekia garbės ir pripažinimo. Tačiau jų gerovė priklauso nuo prezidento sprendimo.
Specialiųjų tyrimų tarnyba nuolat renka informaciją apie teisėjus, jų ryšius, veiklą. Informacija neištrinama, o saugoma duomenų bazėse. Kai iškyla klausimas dėl teisėjo karjeros, tai prezidentūra su surinkta informacija susipažįsta ir jos pagrindu priima sprendimą.
Kai teisėjui reikia gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, tai jo kandidatūrą tikrina Valstybės saugumo departamentas. Jis užklausia visų teisėsaugos struktūrų apie teisėją. Jis atlieka patikrinimą pats. Nuo Valstybės saugumo departamento išvados priklauso teisėjo karjera.
Visi teisėjai žino, ką jie yra padarę ir pridarę savo gyvenime ir darbe. Dalis jų yra gana stipriai prisidirbę ir todėl bijosi prezidentūros bei slaptųjų tarnybų. Jie yra pasirengę paklusti.
Kita teisėjų dalis yra sąžiningi žmonės. Jie nesibijo dėl savęs ir savo atliktų veiksmų, nes nieko blogo gyvenime nėra padarę. Tačiau jie bijosi korumpuotų, klanui priklausančių slaptųjų tarnybų pareigūnų, kurie gali pažymoje, skirtai prezidentui, prirašyti nebūtų ir išgalvotų dalykų. Pažymą įslaptinti, kad tik siauras žmonių ratas galėtų su ja susipažinti. Viskas. Sąžiningo teisėjo karjera baigta.
Teisėjai, nagrinėdami bylą ir remdamiesi slaptais įrodymais, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises ir laisves. Ar galima teismą vadinti teismu, jeigu šalis neturi teisės ir galimybių gintis, įrodyti savo tiesą? Teisėjas valstybės vardu nagrinėja bylą ir priima nuosprendį. Mes kovojome už laisvą, nepriklausomą bei demokratišką valstybę. Iškovojome tai, kad mūsų teismas priima nuosprendį laisvos ir nepriklausomos valstybės vardu neleidęs vienai iš šalių (ne valdžios) gintis, teikti įrodymus, paaiškinimus ir net pasisakyti. Demokratinėje ir save gerbiančioje valstybėje kiekviena šalis turi turėti lygias teises teisme. Negali būti net kalbos apie slaptus įrodymus.
Valstybės paslaptis tampa įrankiu, skirtu susidoroti su netinkamais, sąžiningais, klanui pavojų keliančiais pareigūnais. Teisėjas nagrinėja bylą, kurioje viena iš šalių yra Valstybės saugumo departamentas. Teisėjas greituoju būdu gauna leidimą susipažinti su įslaptinta informacija. Saugumiečiai informaciją atveža, duoda teisėjui paskaityti, pasiima ją atgal ir išsiveža. Teisėjas perskaitytos informacijos pagrindu priima sprendimą. Formuojasi ydinga praktika, kuri įgauna tendenciją plėstis.
Kas gali garantuoti, kad slapti įrodymai yra tikri įrodymai, o ne išgalvoti? Valstybės paslaptis nėra savaime įrodymas. Dokumento įslaptinimas sudaro puikias sąlygas piktnaudžiavimui, nes niekas negali patikrinti, ar teisėtai yra įslaptinta informacija ir ar ji yra tikra. Jeigu ant dokumento uždėta žyma „slaptai“, tai dar nereiškia, kad informacija sudaro valstybės paslaptį. Valstybės paslaptimi gali būti tik ta informacija, kurios praradimas ar atskleidimas atneša tikrą, o ne menamą žalą valstybei ar žmogui. Tokios informacijos valstybėje nėra labai daug.
Jeigu slapta informacija yra apie žmogaus galimai padarytas nusikalstamas veikas, tai jos pagrindu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ji negali būti pateikta kaip slapti įrodymai teisme.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjanti buvusio Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo V. Giržado atleidimo iš pareigų teisėtumą, privalėjo ne kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisėjų teisės susipažinti su slaptais įrodymais, bet padėti tašką visiems laikams, kad demokratinės valstybės teisme negali būti naudojami slapti įrodymai.