Dalijamės prof. dr. Vytauto Radžvilo komentaru Veidaknygėje išklausius interviu su George’u Friedmanu (ČIA).
Tai – ne rėksminga ir sensacinga arba, kaip Lietuvoje mėgstama pašiepti, „apokaliptinė“ antraštė. Šis garsiosios žvalgybos platformos „Stratfor“ steigėjo George’o Friedmano interviu turėtų tapti prieinamas – subtitruotas ir parodytas arba, dar geriau, išverstas į lietuvių kalbą ir paskelbtas žiniasklaidoje – kiekvienam šalies piliečiui. Jame nuostabiai įžvalgiai ir tiksliai – tarsi chirurgo skalpeliu – analitiškai išskiriami ir chronologine seka dėliojami į nuoseklią priežastinę grandinę vykstančio Europos Sąjungos irimo požymiai ir jos byrėjimo tarpsniai.
Įsigilinus į interviu autoriaus išsakomas mintis apima prieštaringas jausmas. Viena vertus, neįmanoma nesižavėti tiksliomis, toliaregiškomis ir gerai argumentuotomis jo įžvalgomis bei prognozėmis. Kita vertus, sunku atsikratyti slogaus kartėlio ir stiprėjančio nerimo jausmo. Jo samprotavimų fone lietuviškasis Europos studijų ir pažinimo laukas atrodo tiesiog nykiai. Beviltiškai vėluojama. Bet kokie rimtesni svarstymai apie galimą Europos Sąjungos griūtį Lietuvoje vis dar laikomi erezija ir tabu – smerktinu ir baustinu minties nusikaltimu – net akademinėje erdvėje.
Kaip tik šiandien paskelbta žinia apie būsimąją Austrijos vyriausybę, kur kas rimtesnė nei atrodo Vokietijos valdžios krizė – naujausi Europos Sąjungą krečiantys ir galintys peraugti į tikrą žemės drebėjimą tektoniniai virpesiai. Tačiau Lietuvoje – politiniuose ir akademiniuose sluoksniuose, žiniasklaidoje – tvyro beveik olimpinė ramybė. Toliau atkaliai apsimetinėjama, kad nieko nevyksta.
Friedmano interviu verčia klausti: kokią kainą teks sumokėti, jeigu šis drebėjimas Lietuvą užklups netikėtai ir visiškai jam nepasirengusią? Ir kas asmeniškai bus už tai atsakingi?