Ksenija Kirilova | nr2.com.ua
Apie Rusijos gyventojų nuotaikas, jų iliuzijas, lūkesčius, fobijas ir niekšybes jau esu nemažai rašiusi. Kaip tik šiomis dienomis man teko pabendrauti su bičiule iš Jekaterinburgo – moterimi, neblogai pažįstančia akademinių ir kūrybinių intelektualų terpę, kur visi jos pažįstami – žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Pasak jos, ir didžioji šios kategorijos žmonių dauguma, net jeigu ir nepalaiko Putino, tačiau tikrai nėra jo priešininkai.
Mūsų pokalbio metu pabandėme suvokti pagrindinius šios kategorijos žmonių sąmonės niuansus. Be abejo, aš aiškiai suprantu, jog panašūs pastebėjimai yra subjektyvūs ir neparemti sociologiniais duomenimis, tačiau kadangi jie daugeliu atvejų sutampa su ankstesnėmis išvadomis bei įvairių analitikų, publicistų ir sociologų nuomonėmis, manau, jog jie taip pat gali pasitarnauti sukuriant savotišką intelektualo-konformisto portretą.
1. Putino palaikymas. Negalima teigti, jog jis besąlygiškas
Šiaip jau daugelis tokių žmonių paprastai stengiasi vengti vienaip ar kitaip vertinti Putino veiksmus. Daugelis jų sąžiningai prisipažįsta nežinantys, ar Putino poelgiai teisingi, tačiau įsitikinę, kad kitos figūros, gebančios valdyti Rusiją, dabartinėmis sąlygomis nėra.
Tokio įsitikinimo priežastis – neadekvatus situacijos suvokimas. Net ir išsilavinusių žmonių didžioji dauguma tiki, jog Rusija „yra apsiausta priešų“, kurie ją tuojau pat sunaikins, vos tik susilpnėjus centrinei valdžiai. Remdamiesi tokiu iškreiptu realybės matymu jie nors ir neatmeta, jog Putinas gali klysti, tačiau neįžvelgia kito lyderio, tinkamo darbui „karo sąlygomis“.
Tuo, jog būtent Rusija sukurstė karą ir yra karo šaltinis, šie žmonės nenori tikėti su tokiu užsispyrimu, kokį vertėtų pasilaikyti kitiems atvejams.
2. Baimės
Čia galima būtų išvardyti rusiškųjų baimių sąrašą: revoliucijos, suirutės, šalies suskaldymas, tai, jog daugybiniai „priešai“ nugalės ir sunaikins Rusiją, žodžiu – tai, jog „bus tik blogiau“. Įdomu pastebėti: šie žmonės nesibaimina, jog prie katastrofos šalį gali privesti dabartinė valdžia.
3. Grobikiška politika
Net ir išsilavinusių žmonių dauguma pritaria „Rusijos įtakos atstatymui“ buvusios SSSR teritorijoje. Taip yra dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, daugelis nuoširdžiai mano, jog priešų apsuptai Rusijai būtina „buferinė zona“, apsauginis žiedas, tam tikras tarpsluoksnis, atskiriantis ją nuo „priešų“.
Antra, nemažai išprususių, liberaliajai „perestroikos“ inteligentijai kažkada priklausiusių žmonių svajoja apie Sovietų Sąjungos atkūrimą. Iš dalies tai galima paaiškinti: dabartinė valdžia – su jos totalitarizmu, su jos agresyviais bandymais reglamentuoti visas visuomenės gyvenimo sritis, įskaitant kultūrą ir asmeninės nuomonės išsakymą –taip ir nepasiūlė visuomenei pageidautino ateities modelio.
To rezultatas – vietoj sovietinio „šviesios ateities“ mito Rusijos žmonėms belieka tenkintis vien tik idealizuotos praeities vizijomis.
Suprantama, įtikėjęs į abstraktų „rusų pasaulį“, pusgirtis ginkluotas smurtautojas patiria laimę, tačiau išprususiems žmonėms reikia kitokio tikėjimo –labiau atitinkančio kūrybinius siekius. Matyt, tokio tikėjimo objektu ir tapo idealizuotas Sovietų Sąjungos vaizdinys.
Dauguma Rusijos žmonių iš tiesų tiki, jog net ir šiandien įmanoma sugrįžti į SSSR, tačiau jie neturi konkretaus supratimo, kaip visa tai įgyvendinti realybėje. Todėl šiuo atveju logikos dėsniai galutinai sugriaunami: viena vertus, inteligentija ilgisi praeities, ją idealizuoja ir vardan šio mito pritaria valdžios vykdomai militaristinei grobikiškai politikai. Kita vertus, jiems dingojasi, kad trokštama SSSR jau egzistuoja dabartyje, ir tuomet jie puola ją apginti nuo išgalvotų priešų.
Be to, daugelis šios aplinkos žmonių ne be pagrindo baiminasi represijų ir išgirdę apie „valymus“ tarp „nepatikimų“ dėstytojų arba kultūros veikėjų, vien su palengvėjimu ištaria: „Ačiū Dievui, tai palietė ne mane“.
O rezultatas yra toks, jog diduma žmonių linkę pritarti bet kokiems valdžios veiksmams, įskaitant ir karo kurstymą.
4. Viltys
Čia viskas gana paprasta. Vilčių riba tokių žmonių daugumai –jeigu ir ne SSSR, tai nors visuomenės modelis, artimas pirmo Šaltojo karo epochai, kuomet atrodė, jog Rusija stipri. Tuo tarpu agresijos laipsnis tarp išsilavinusių žmonių gerokai mažesnis, negu tarp turinčių menkesnį išprusimą. Pirmieji nesiekia visų „pamokyti, subausti ar pajungti“. Tokiam Rusijos gyventojui „geidautina“ viltis – ne kokia nors ideali ateitis, o tokia, kurioje, jo manymu, jis galės save apginti.
Ir beprasmiška šiems žmonėms aiškinti, jog jų užpulti niekas nesirengia – visų pirma, nuo propagandos diegiamų baimių jie įžvelgia apsaugą kadaise buvusioje didybėje. Šis dirbtinai hipertrofuotas apsisaugojimo poreikis („Mes būsime stiprūs, todėl niekas neišdrįs mūsų užpulti“, „Mes būsime stiprūs, todėl niekas negalės pas mus surengti oranžinę revoliuciją“, „Mes būsime stiprūs, todėl niekas negalės primesti mums savo valios“) ir nulemia Rusijos gyventojų daugumos viltis.
Kaip jau buvo minėta, išsilavinę žmonės represijų greičiau baiminasi, nei jų laukia. Tarp jų yra nedaug Stalino garbintojų. Tačiau ir tarp jų yra įsitikinusių, jog liberalizmas yra atgyvenęs, ir jau geriau tegu įsigali„tvirta ranka“ nei liberalus minkštakūniškumas.
5. Kompleksai
Valdininkų korupcija, jų nebaudžiamumas ir visavaldystė palieka savo pėdsakus – Rusijos žmonės jaučia, jog yra spaudžiami, tačiau šio spaudimo priežastis jie užsispyrę įžvelgia tik išorėje. Kremliaus propaganda aktyviai paveikė net ir išprususius žmones – galimybę išvengti tėvynėje patiriamus spaudimus ir netektis jie savo sąmonėje tampriai sieja su Rusijos „pergale“ dabartinės priešpriešos laikotarpiu. O įžvalgesniems – tiems, kuriems nepavyksta savęs įtikinti, jog po geidžiamos „pergalės“ problemų nebeliks, naujas Šaltasis karas tampa puikia galimybe patiems sau paaiškinti, kodėl ir vardan ko jie yra priverčiami kentėti.
Taigi, teisinio ir socialinio chaoso išvargintam Rusijos gyventojui pirmąsyk atsiveria toks visuomenės modelis, kuris kad ir ne iki galo, tačiau gana logiškai paaiškina būtinybę kentėti ir patirti netektis.
6. Agresija
Kaip jau buvo sakyta,vienintelis teigiamas išsilavinusių Rusijos gyventojų bruožas, juos lyginant su kitais –žemesnis agresijos laipsnis. Intelektualai nedemonstruoja noro „žudyti „ukrus“ ar dar ką nors. Kitaminčių atžvilgiu savo aplinkoje jie yra labiau pakantūs, palyginti su kitais visuomenės sluoksniais. Tačiau stebina tai, jog yra nemažai net ir išsilavinimą įgijusių žmonių, kurie yra įtakojami valstybės propagandos ir nuoširdžiai tiki, jog „sukilėliai“ Donbase „gina rusakalbius“.
Tad galime pamatyti, koks apskritai nepaguodžiantis yra išprususios Rusijos visuomenės dalies kolektyvinio portreto vaizdas. Toji jėga, kuri galėtų tapti pagrindiniu šiuolaikinės Rusijos protesto aktyvu, šios funkcijos įvykdyti nesugeba dėl daugelio priežasčių. Šiuo momentu Rusijos visuomenei dar labai toli iki to meto, kuomet ji pabus.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas