Į politiką ir aktyvų pilietinį gyvenimą išėjau iš svaigių poezijos vakarų. Sovietmety nepraleisdavau nė vieno Poezijos pavasario, lankydavausi šiauliečių, kelmiškių kūrybiniuose vakaruose. Ten susipažinau su Borisu Puzinu, dabar eiliavimą „užmetusiu“ politikieriumi Alfredu Stancelaičiu ir kt. Šiauliuose išleistos knygos „Saulės vieškeliais“ herojais. Visi tuomet rašėme eiles. Viename vakare Bridų kaime kažkuris iš tų dviejų poetų išpažino man, jaunai panelei, platonišką meilę. Tuomet visą vakarą namuose mano tėvai aiškinosi, kas tai per velnias…
Kai prasidėjo Sąjūdis ir reikėjo formuoti darbo komandą būstinėje, poetas Petras Balčiūnas pasiūlė mane. Ir dar pajuokavo, kad būsiu gera Freken Bok – reikalų tvarkytoja. Pastarasis įrašas yra mano darbo knygelėje. Taip baigėsi poezija ir prasidėjo Atgimimo laikų politika. Nebeliko laiko kūrybinės atgaivos vakarams, tačiau Sąjūdžio būstinėje lankėsi literatūros, meno pasaulio žmonės, todėl nelabai jaučiau atotrūkį nuo jaunystės pomėgių. Juolab, kad iš provincijos nuvykę į Sąjūdžio Seimo tarybos posėdžius, mes, paprasti mirtingieji, galėjome bendrauti su pačiu Justinu Marcinkevičiumi.
Dvasios pakylėjimo badas pasijautė po Atkuriamojo Seimo (AT) rinkimų. Ėmė skilinėti ne tik Lietuvos visuomenė, aptrupėjo dvasinių vertybių skalė. Viena paguoda Šiauliuose buvo mano kolega Sąjūdžio laikraščio „Savaitės krivūlė“ redaktorius Juozas Sabaliauskas. Sutardavom kietai, nepripažino tik vieno, kad man, J.Janonio mokyklos literatei rašė laiškus, kritikuodamas mano į miesto laikraštį nusiųstą kūrybą. Sakė, neprisimenąs. Kritikavo, bet spausdino tuometinėje „Raudonojoje vėliavoje“…
Man labai trūksta J.Sabaliausko. Kažkaip ramiau jausdavausi, kai Bulvare kurią dieną pamatydavau einančią baltagalvių porelę – Juozą ir jo akių šviesą Aldutę. Ar žinote, kokie paskutinieji buvo poeto Juozo Sabaliausko žodžiai, kai vieną rytą prieš pusryčius išmušė atsisveikinimo valanda? „Kas? Kas? Pasakyk,“ – klausė jo svyrančio ponia Aldona. Ir išgirdo paskutinįjį žodį „Myliu…“ Tai pačios Aldonos Sabaliauskienės pasakojimas poeto atminimo vakare. Kai šiemet K.Donelaičio kapinėse per Vėlines aplankiau visus ten besiilsinčius Sąjūdžio žmones, prie J.Sabaliausko kapo medžių ošime girdėjau panašų prisipažinimą… Kiekvieną kartą, lankydama išėjusiuosius bendražygius, mintyse dėkoju Dievui, kad jis nesusikvietė ANAPUS mūsiškių kvorumo… Nušypsau gyvenimui ir einu, kol galiu…
Poetai moka mylėti . Todėl kai rytais supypsi mobilusis ir jo ekrane pamatau vardą – Jaunius, žinau, kad J. Kulnio rytinis eilėraštis ne prikelia, o PAKYLĖJA naujai dienai.
Šiaulių literatai renkasi pabendrauti kiekvieno mėnesio paskutinįjį ketvirtadienį. Politikų baras Šiaulių „Kavos namuose“ į diskusijas kviečia kiekvieno mėnesio paskutinįjį penktadienį. Irgi 17 val. Nusišypsojau, pastebėjusi tokį susigretinimą. Matyt, likimas lemia nenutolti arba kviečia prie ištakų.
… į aktyvų politinį-pilietinį vyksmą atėjau iš poezijos, todėl džiaugiuosi kiekviena akimirka, kai galiu grįžti ir prisiliesti prie kitų kūrybos – sielos pliūpsnio, išsilaisvinusio eilėraščio, kai jis užrašomas, kad išliktų ne tik autoriaus nuosavybė. Todėl baigdama, norėčiau padėkoti p. Valerijai Žilinienei, Šiaulių literatų būtį sudėliojusiai ir vis lydinčiai kūrėjus „Saulės vieškeliais“. Gera turėti tokį rūpestingą Angelą Sargą, todėl rūpinkimės vienas kitu, kad Lietuvoje mažiau atstumtųjų liktų.