Michal Tomaszek ir Zbigniew Strzalkowski, nužudyti pranciškonai konventualai
Bernardinai.lt
Šis laiškas apie du jaunus pranciškonus misionierius, nukankintus Peru, buvo perskaitytas rugpjūčio 9 d. visose pranciškonų bažnyčiose, siekiant Lietuvos tikinčiuosius supažindinti su šių kankinių pasiaukojančia ir ištikima tarnyste Viešpačiui ir paminėti jų kankinystės 24-ąsias metines.
Laiškas apie pranciškonus kankinius iš Peru
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
Sekmadienio Eucharistija yra Dievo meilės dovana. Jis pats mus maitina savo Žodžio turtu. Jis mums duoda Sūnų, kuris yra gyvenimo duona. Jėzaus žodžiai, kuriuos girdime Evangelijoje pagal Joną, mus nuolat stebina savo radikalumu: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Tai yra meilės radikalumas. Dievas viską atiduoda žmogui Jėzuje Kristuje. Jo Sūnus ne tik miršta už mus ant kryžiaus, bet jis tampa ir mūsų maistu. Visada, kai priimame Komuniją, esame apdovanojami gyva Sūnaus esybe. Kristų priimdami į savo širdį, gauname naują gyvenimą.
Visuomet yra tinkamas laikas nelikti abejingiems per Jėzų apreikštai Dievo meilei, kad ši beribė Jo meilė persmelktų mus ir kiekvieną atskirai. Kai kiekvienas asmeniškai suvoksime šią beribę Dievo meilę, tai atvers mums kelią ir pažadins mūsų troškimą keistis. Natūralus žmogiškas širdies troškimas – tai atsakas į meilę, kurią patiriame iš kito asmens. Niekas mūsų nemyli labiau už Dievą. Dievas trokšta mūsų augimo, brandos. Jo Sūnus – Gyvoji Duona – nepadovanojo mums savęs tik vieną kartą – jis liko su mumis iki pasaulio pabaigos. Jeigu tik žmogus trokšta šios Duonos, gali Ja prisotinti visą savo egzistenciją. Kiekvienas, kuris sąmoningai maitinasi Kristaus Kūnu, išgyvena autentišką vidinį augimą, ir per tai gali tapti Dievo paslapties liudytoju. Būtent tokiu keliu eina šventieji. O šventieji yra tarp mūsų.
Šiandien noriu jums priminti apie du jaunus pranciškonus iš Lenkijos, kurie buvo misionieriai Peru, – tėvą Zbigniewą Strzalkowskį ir tėvą Michalą Tomaszeką. 1991 m. rugpjūčio 9 d. nedideliame Pariakoto (Pariacoto) miestelyje, besislepiančiame aukštuosiuose Anduose, jie paliko sukrečiantį liudijimą, kaip reikia sekti Kristumi. Misionieriai nebijojo viešai išlieti savo kraujo, kad paliudytų, jog Kristuje yra kitoks gyvenimas, kuris nesibaigia. Jie įtikėjo Jėzaus žodžiais: „Kas tiki [mane], tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 47–48).
Būkite Kristaus sekėjais
Pašvęstojo gyvenimo metais popiežius Pranciškus priėmė sprendimą apie šių kankinių beatifikaciją, kuri vyks gruodžio 5 dieną Peru. Bažnyčia tėvo Zbigniewo ir tėvo Michalo kankinystėje mato liudijimo jėgą, panašią į pirmųjų amžių krikščionių kankinystes. Žinome, kad tų laikų kankinių kraujas atnešė daug tikėjimo vaisių ir nulėmė dinamišką krikščionybės augimą. Šiandien pažvelkime į naujuosius palaimintuosius, kad galėtume sustiprinti savo tikėjimą ir išmintingai priimti apaštalų žodžius: „Būkime Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai“ (Ef 5, 1).
Sekti Dievu mokomės šeimoje. Šie pranciškonai kankiniai iš Lenkijos, misionieriai Peru, užaugo gerose, daugiavaikėse kaimiškose šeimose. Tėvas Zbigniewas gimė 1958 metais liepos 3 dieną Zavados kaime netoli Tarnavos. Tėvas Michalas gimė 1960 metais rugsėjo 23 dieną Lenknicoje, netoli Žyveco. Šiandien jiems būtų vienam 57, kitam – 56 metai. Tėvas Zbigniewas turėjo du vyresniuosius brolius, o Michalas – dvi vyresnes seseris ir brolį dvynį. Šių dviejų šeimų gyvenimo būdas, aplinka buvo labai panašūs. Tikėjimas Dievu buvo perduodamas natūraliai – tikėjimą jiems perdavė tėvai ir seneliai, taip pat jie reguliariai praktikavo išpažintį, ugdė savo tikėjimą per katechezes, sistemingai lankė šventąsias Mišias parapinėje bažnyčioje. Savo parapinėje bažnyčioje abu buvo ministrantais. Michalas, būdamas devynerių metų, labai jautriai išgyveno tėvo mirtį. Tėvo netektis labai apsunkino šeimos gyvenimą, tačiau patį Michalą subrandino ir suteikė jam atsakingumo.
Tėvai Zbigniewas ir Michalas, stodami į Pranciškonų vienuolyną, savo prašymuose išreiškė norą vykti į misijas: „Mano troškimas yra darbas misijose, kad tuo būdu galėčiau tarnauti Dievui ir Nekaltai Pradėtajai“, – rašė tėvas Michalas. Tėvas Zbigniewas savo prašyme pažymėjo: „Trokštu tarnauti Viešpačiui Dievui vienuolijoje, būdamas kunigu savo krašte arba misijose – ten, kur Dievas mane pašauks. Trokštu sekti šventuoju Pranciškumi ir šventuoju Maksimilijonu Kolbe.“ Jau pirmuoju šio sprendimo momentu šie kankiniai atsistojo ant kelio, kurį šios dienos skaitinyje nurodo apaštalas Paulius – tai „meilės kelias“, kuris žymi sekimą Dievu, būnant dovana kitiems.
Eikite meilės keliu
Vienuoliškosios formacijos ir seminarijos Krokuvoje studijų metai buvo augimo ir dvasinės brandos laikotarpis. Šiuos Dievo tarnus domino ne tik filosofijos ir teologijos studijos. Tėvas Michalas rūpinosi vaikais su negalia ir per visus studijų metus buvo jų katechetas. Tėvas Zbigniewas buvo vienas iš šventojo Pranciškaus iš Asyžiaus ekologinio judėjimo įkūrėjų. Abu pranciškonai brandino norą vykti į misijas. Po kunigystės šventimų tėvas Zbigniewas tapo ugdytoju Legnicos žemesniojoje dvasinėje seminarijoje, o tėvas Michalas dirbo katechetu Pinske, netoli Zgoželeco. Tai vyko 1986–1988 metais, kai abu gavo kunigystės šventimus ir aukojo pirmąsias savo Mišias, kurios suformavo jų norą vykti į misiją Peru.
Tuo metu vyskupas iš Chimbote Luisas Bambarenas Gastelumendi SJ per visą pasaulį ieškojo misionierių, pasiruošusių vykti į darbą su indėnais aukštuosiuose Anduose, kur jau labai ilgai nebuvo sistemingos kunigų tarnystės, o jų mintis ir širdis po truputį persmelkė marksistinis-maoistinis Sendero Luminoso judėjimas „Šviesus takas“.
Buvęs pranciškonų generolas tėvas Lanfrancas Serrini paprašė, kad broliai iš Krokuvos provincijos vyktų į misiją Peru. Po ilgesnio pasiruošimo laiko 1988 metais ten ir išvyko 2 pirmieji misionieriai. Tarp jų buvo tėvas Zbigniewas Strzalkowskis, kuris atsisakė aukštesniųjų studijų ir pasiprašė, kad jį leistų vykti į planuojamą misiją. Po metų prie šių misionierių prisijungė ir tėvas Michalas Tomaszekas.
Šie Dievo tarnai išvykdami suvokė, koks svarbus yra jų sprendimas. Tėvas Michalas per atsisveikinimą, prieš išvykdamas į Peru, drąsiai pasakė, kad jeigu reikės dėl Dievo paaukoti savo gyvybę, tai jis nebijos šios aukos. O tėvas Zbigniewas savo draugams kalbėjo‚ kad „važiuojant į misijas reikia būti pasiruošus viskam“.
Lenkų misionierių tarnybos vieta tapo nedidelis Pariakoto miestelis 1300 m aukštyje virš jūros lygio, Andų papėdėje. Du būsimieji palaimintieji kartu su tėvu Jaroslawu Wysoczanskiu su dideliu entuziazmu ir pasiaukojimu atsidavė darbui tarp indėnų. Viename iš laiškų tėvas Michalas rašė: „Nuo 1989 metų rugpjūčio apsigyvenome centre prie Pariakoto bažnyčios, bet aptarnavome kitas parapijas ir apskritis – 72 punktus kalnuose. Ten taip pat labai reikalinga pagalba. Turėjome rūpintis ne tik dvasine, bet ir fizine žmonių būkle. Kiekviename mūsų žingsnyje jie laukia materialinės pagalbos, ir tai jie daro pagrįstai.“
Dauguma iš šių septyniasdešimt dviejų koplyčių ir bažnyčių buvo išbarstytos aukštai kalnuose. Ten buvo galima patekti tik su arkliu arba pėsčiomis. Visur laukė žmonės, kurie su dėkingumu priėmė pranciškonus, teikiančius sakramentus, katekizuojančius vaikus, padedančius ligoniams.
Misionieriai, be dvasinės tarnystės, dar vykdė ir karitatyvinę veiklą – per sausrą ir badą įsijungė į „Carito“ maisto tiekimo projektus. Parėmė neturtingųjų kaimo mokyklų statybą ir įrengimą. Andų kalniečius mokė profilaktikos siaučiant cholerai. Ligoniams gaudavo vaistų ir patys vežiojo užsikrėtusius žmones į ligoninę.
Tame meilės kelyje, kuriuo abu misionieriai nusprendė eiti, sekdami Kristų, jie susidūrė ne tik su dėkingumu – judviejų nuolatinė tarnystė taip pat gimdė ir baimę bei pyktį žmonėms, kurie sėjo neapykantą ir kurie norėjo pakeisti pasaulį revoliucijos ir teroro būdu. Sendero Luminoso komunistų vadai, ant kurių sąžinės krinta daugiau kaip 30 tūkst. karo aukų Peru, nutarė taip pat nuteisti myriop ir lenkų misionierius, nes šie per daug trukdė revoliucionieriams, gesindami neapykantos dvasią ir burdami krikščionišką bendruomenę. Jauni pranciškonai stojo prieš didį išpažinimą – duoti liudijimą Kristui per kraujo praliejimą.
Kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą
Šiandien minime dvidešimt ketvirtąsias šių įvykių metines. 1991 metų rugpjūčio 9 dieną po šventų Mišių prie pranciškonų vienuolyno įėjimo Pariakoto miestelyje pasirodė ginkluotų teroristų grupė. Jie atvyko įvykdyti mirties nuosprendį Sendero Luminoso vardu. Vienas iš motyvų buvo tas faktas, kad misionieriai kilę iš Jono Pauliaus II krašto, tačiau pagrindinė tokio mirties nuosprendžiu priežastis buvo ta, kad misionieriai, skelbdami Evangeliją ir rūpindamiesi paprastais žmonėmis, atnešė taiką, kuri nugalėjo revoliucinį indėnų pyktį.
Giliai sujaudina misionierių kreipimasis į žmones paskutinę gyvenimo akimirką. Paskutiniuosius kankinių žodžius perduoda juos girdėję liudininkai. Šiame kankinių kreipimesi atsiskleidžia besąlygiškas ir gilus jų tikėjimas Kristumi – Gyvybės Davėju. Kai teroristai surištus pranciškonus misionierius suvarė į automobilį, paskui juos nusekė sesuo Berta, peruietė iš Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bendruomenės vienuolijos. Ji buvo kaltinimo, kurį teroristai išsakė misionieriams, liudytoja. Sesuo Berta taip pat girdėjo ir tėvo Michalo atsakymą į kaltinimą: „Jeigu tvirtinate, kad blogai dirbame, tai pasakykite, kur padarėme klaidas.“ Tai buvo atsakymas, po kurio automobilyje įsivyravo tyla. Sesuo Berta taip pat girdėjo trumpą ir labai svarbų kankinių pokalbį lenkų kalba. Žodžių nesuprato, bet suvokė, kad jie vienas kitam suteikė Paskutinį patepimą.
Kai buvo baigtas šis keistas teismo procesas automobilyje, teroristai sesei Bertai įsakė atsitraukti, o patys nuvažiavo kalnų link. Po savęs padegė tiltą Pariacoto vietovėje ir paėmė šio miestelio burmistrą – seniūną. Jau buvo vėlyva naktis, kai visi pasiekė egzekucijos vietą (Pueblo Viejo), kur sustojo prie nedidelio tiltelio.
Šį įvykį iš savo namo lango stebėjo viena moteris, kuri beatifikacijos byloje ir atskleidė šiuos faktus. Moteris pasakojo, kad kai misionierius iš automobilio išlaipino vienuolius misionierius, ji pažino tėvą Michalą, kuris kažką garsiai pradėjo kalbėti teroristams. Po akimirkos iš mašinos buvo ištemptas ir tėvas Zbigniewas. Jis ramiu balsu pasakė keletą žodžių tėvui Michalui. Surištomis rankomis abu kartu pradėjo kažką kalbėti. Šio įvykio liudytoja yra įsitikinusi, kad jie kalbėjo maldą. Jos metu buvo paleistos strėlės, kurios abu kunigus pargriovė ant žemės. Kartu su jais buvo nužudytas ir miestelio seniūnas.
Dar naktį buvo rasti kraujuoti kankinių kūnai. Jie buvo iškelti, atvežti sunkvežimiu į Pariakoto bažnyčią ir paguldyti prieš altorių.
Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę
Sesuo Marlenė, Švenčiausiojo Jėzaus Širdies tarnaitė, paliudijo: „Keletą dienų prieš kankinio mirtį buvau sutikusi tėvą Zbigniewą. Tuomet jo paklausiau, ar jiems buvo grasinama. Jis nušypsojo ir atvirai neatsakė, tik patikino: „Negalime palikti žmonių. Niekam niekas nežinoma, bet jeigu mus nužudys, palaidokite mus čia.“ Panašiai kaip ir Jėzus iki galo buvo su žmonėmis ir tarnavo žmonėms, taip ir šie pranciškonai kankiniai nepabėgo išgirdę grasinimus iš persekiotojų, kurie juos ir nužudė. Šiems kankiniams galima pritaikyti vieno iš pirmųjų bažnyčios kankinių – šventojo Ignaco Antiochiečio žodžius: „Esu Dievo kvietys. Būsiu sumaltas laukinio žvėries dantimis, kad tapčiau švaria Kristaus duona.“
Įsigilinkime į giliausią šio šaltinio jėgą, kuri leido peruiečių kankiniams duoti tokį ryškų tikėjimo liudijimą. Šios dienos liturgija per Žodį leidžia mums pajausti šį liudijimą su giliu tikėjimu: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“, – sako Kristus (Jn 6, 51). Kristus pirmasis davė save kaip deginamą auką už mus visus, o per tai tapo dvasiniu maistu mums visiems, kurie Juo tikime.
Broliai iš Pariakoto miestelio, kurie maitinosi šia duona, augo Kristaus galios dėka ir liko panardinti Kristuje. Turėjo „galią duoti savo sielą“ ir turi galią Jo prisikėlime „pasiimti ją atgal“. Visi mes nešiojame savyje Kristaus mirtį ir jo prisikėlimą. Šiandien šie jauni pranciškonai mūsų klausia: „Ar tuo tikite?“
1991 metų rugpjūčio 11 dieną jaudinančią tėvų Zbigniewo ir Michalo laidotuvių dieną Pariakoto miestelyje, popiežius Jonas Paulius II susitiko Krokuvoje su nužudytų misionierių šeimomis. Tuo metu popiežius buvo Lenkijoje, nes į altoriaus garbę iškėlė palaimintąją Anelę Salavą. Kai Jonas Paulius II lankė jos relikvijas Pranciškonų bazilikoje, labai paprastu gestu tėviškai apglėbė nužudytųjų artimuosius ir juos palaimino. Tuomet negalėjo būti žodžių, nes per daug stiprus buvo skausmas.
Šiandien, kaip po dvidešimt ketverių metų ruošiamės tėvų Michalo ir Zbigniewo beatifikacijai, turime drąsos perskaityti popiežiaus žodžius: „Kankinys yra labiausiai autentiškas tiesos apie gyvenimą liudytojas. Jis žino, kad per susitikimą su Jėzumi Kristumi jis rado tiesą apie savo gyvenimą ir šio tikrumo niekas niekada negalės atimti – nei kančia, nei mirtis per prievartą nepalenks jo atsitraukti nuo tiesos, kurią atvėrė susitikimas su Kristumi. Štai dėl ko iki šių dienų kankinių liudijimas nenustoja intriguoti, yra pripažįstamas, patraukia dėmesį ir pažadina sekimą Kristumi.“
Tegul ir mus įtvirtina tikėjime tėvo Zbigniewo ir tėvo Michalo kankinystės liudijimas.
Pranciškonai (OFMConv.)