Be komentarų.
Andrius Kubilius. Buvome ir esame neramūs idealistai
Bernardinai.lt
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus kalba partijos XVIII suvažiavime
Šiandien turime didelę šventę ir didelius darbus turime nuveikti. Viskas jau buvo pasakyta apie mus ir Lietuvą per šiuos 20 metų. Bet vieną dalyką žinau, kad per šiuos dvidešimt metų mes per retai vienas kitam pasakydavome paprastą žmogišką „ačiū“. Ačiū už tai, kad esame kartu, ačiū už bemieges naktis, ačiū už tai, kad jums ne vis tiek. Ne vis tiek, kaip bus su Lietuva.
Todėl ir noriu šiandien padėkoti asmeniškai tiems, kurie stovėjote prie partijos lopšio, ir tiems, kurie įsijungėte tik pernai, kai nerimas dėl Lietuvos ateities jus ginė ne kur nors kitur, o jungtis prie mūsų.
Visus dvidešimt metų buvome neramūs idealistai, kuriems nuo pat Sąjūdžio laikų rūpėjo svarbiausias dalykas – nepriklausoma, sėkminga Lietuvos valstybė. Mes buvome tie, kurie stūmėme ir traukėme Lietuvą į priekį, nepaisant to, ar laimėdavome rinkimus, ar užleisdavome valdžią kokiems nors kairiesiems. Lietuva per tuos dvidešimt metų matė visko: veržėsi atgal į Europą ir klupo, įveikė krizes ir pasiduodavo pagundai išlaidauti, žengdavo didelį žingsnį į priekį ir po to kildavo pavojus, kad žengs du žingsnius atgal, kaip kad yra dabar.
Šio dvidešimtmečio proga aš noriu nuoširdžiai padėkoti profesoriui Vytautui Landsbergiui. Mes čia visi, mano karta, politikoje jaučiamės besą Sąjūdžio ir V. Landsbergio vaikai. Kaip paaugę vaikai, gerbiame ir kartais ginčijamės su tėvais.
Bet niekas negali ginčytis su istoriniais faktais, – ne tik Lietuvos laisvė, bet ir visos Sovietų Sąjungos subyrėjimas, ir, tam tikra prasme, Berlyno sienos griūtis buvo lemta Vytauto Landsbergio įžvalgos, užsispyrimo ir gebėjimo savo tikėjimu uždegti ir jį paversti daugelio tikėjimu. To meto Lietuva suvaidino ypatingą vaidmenį šachmatiškai jautriai gebėdama tikrinti, kur yra R. Gorbačiovo perestroikos ribos, tas ribas palaipsniui perkeldama iki visiškos laisves. Taip gimė ne tik šiandieninė Lietuva, taip gimė ir šiandieninė Europa.
Ačiū, profesoriau!
Noriu padėkoti ir už geras varžybas šiuose pirmininko rinkimuose. Mes esame vienintelė ir tuo stipriausia partija, kur partijos pirmininko rinkimai yra visų partijos narių atsakomybė. Todėl dėkoju visiems už tą pasidalintą atsakomybę dėl partijos ateities. Šie rinkimai mano asmeninę atsakomybę daro dar didesnę.
Esu įsitikinęs, kad partijos diskusijos dėl esminių dalykų, kartais ir pakankamai karštos kaip šių rinkimų metu, mus daro stipresnius. Ypač, kai diskusijos yra dėl idėjų ir dėl strategijų, o ne dėl asmeninių ambicijų ar nuoskaudų
Šiandieninis suvažiavimas yra svarbus ne tik tuo, kad mes švenčiame partijos dvidešimtmetį, bet ir tuo, kad kaip visada suvažiavimuose turime galimybę apžvelgti nueitą kelią, dabartinę situaciją ir pažiūrėti į ateitį.
Apie nueitą kelią – viskas pasakyta išsamiame partijos tapatybės dokumente, kurio projektas yra pateiktas suvažiavimui. Pastarieji ketveri metai buvo nelengvi Lietuvai, buvo nelengvi mūsų partijai, nes mes eilinį kartą sunkiausiu metu prisiėmėme didžiausią atsakomybę. Ir atsakomybės egzaminą garbingai išlaikėme.
Todėl galime drąsiai sakyti, kad esame partija, kuri nebijo prisiimti asmeninės atsakomybės, esame partija, kuri nebijo atsakomybės priimti sudėtingus sprendimus, esame partija, kuri neišduoda savo pamatinių nepriklausomybės vertybių, ir esame partija, kuri nenuilstamai kuria europietišką Lietuvą sunkiai išsivaduojančioje Lietuvoje.
Šia proga noriu padėkoti tiems, kuriems per šiuos ketverius metus teko sunkiausia atsakomybės našta, – mūsų partiečiams ir bendražygiams Vyriausybės nariams, Seimo Pirmininkei ir Seimo komitetų bei frakcijos vadovams, visiems, kuriems teko atlaikyti ypatingus išbandymus, bemieges naktis, pagrįstą ir nepagrįstą kritiką, opozicijos destrukciją, visiems, kurių nenuilstamo darbo ir lyderystės dėka Lietuva išėjo iš sunkiausios krizes taip, kad tapo verta aukščiausių Europos įvertinimų.
Tęsdamas kalbą apie atsakomybę, noriu keletą žodžių tarti apie dabartinę Lietuvos situaciją, apie dabartinę valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę. Nenoriu daug laiko skirti dabartinės valdžios jau padarytoms klaidoms nagrinėti, kaip ir nenoriu girti už tai, kad kol kas neįgyvendino daugelio tų populistinių dalykų, kurių tiek daug žadėjo prieš rinkimus.
Tačiau negaliu sutikti su tais, kurie aiškina, kad dabartinės Vyriausybės sąmoningas delsimas ar tiesiog negebėjimas priimti svarbius strateginius sprendimus, ypač energetikoje, yra tariamo išmintingo svarstymo pagirtinas pavyzdys.
Lietuvos strateginius interesus ir energetinę nepriklausomybę galima išduoti tiesiai šviesiai pasakant, kad Lietuva pati nesigamins elektros energijos ir ją pirks iš Rusijos, pirmiausia – iš Kaliningrado atominės elektrinės, bet tai galima pasiekti ir Vyriausybėje ilgai nieko aiškiai nepasakant dėl Lietuvos energetinės strategijos, vilkinant sprendimus, per dieną po du kartus keičiant savo nuomonę ir taip laukiant, kol partneriai nepasikeis. Šiandien Suvažiavimui pateiktame rezoliucijos projekte mes tiesiai šviesiai pasakome, kad tokį atsakomybės priimti svarbius sprendimus vengimą mes vadinsime labai paprastai – išdavyste.
Noriu pažymėti, kad tokiu žodžiu mes nesišvaistome, tačiau visi turi Lietuvoje labai aiškiai suprasti, – šiandieniniai sprendimai arba nesprendimai, kaip Lietuva apsirūpins elektros energija, lems Lietuvos ateitį ilgiems dešimtmečiams. Kalbėkime paprastai – jeigu Lietuva neturės savos atominės elektrinės, bus priversta tapti Kaliningrado atominės elektrinės sistemos dalimi. O tai reikš viena – mes neišsivaduosime iš Rusijos geopolitines įtakos. V. Putinas ne vieną kartą yra sakęs, kad Rusijai energetika yra ne tik ekonomika, Rusijai energetika yra pirmiausia svarbiausias geopolitinis instrumentas. Ir tokio instrumento panaudojimui labai tinka Lietuvos delsimas ir valdžios bėgimas nuo atsakomybės priimti svarbiausius sprendimus.
Per pastaruosius ketverius metus Lietuva stengėsi ne tik energetikoje išsiveržti iš sovietinio paveldo. Per ketverius metus buvo žengti didžiuliai žingsniai europietiškai pertvarkant ir išskaidrinant valstybinių įmonių valdymą, sukuriant modernias, pasaulyje pirmaujančiomis pripažįstamas eksporto skatinimo ir investicijų pritraukimo agentūras, kurioms ėmėsi vadovauti jauni bet aukščiausios tarptautines patirties įgiję lietuvaičiai, grįžę iš Londono ir Niujorko tam, kad prisiimtų didelę atsakomybę kuriant Lietuvos sėkmę. Ir jiems sekėsi tai daryti.
Visą šią veržimosi į vakarietišką verslo kultūrą įdirbį vienu ypu yra pasiruošusi sudaužyti ministrė B. Vėsaitė, nes pagal ją tokioms sritims vadovauti gali tik patyrę pinigų skirstyme socialdemokratai. Labiausiai man gaila, kad šitaip yra naikinamas tas jaunatviškas entuziazmas ir tikėjimas, su kuriuo jauni, Lietuvos pažanga patikėję profesionalai ir modernus verslas ėmėsi Lietuvos sėkmės kūrimo. Tokiems Lietuvos pažangą griaunantiems sprendimams Premjerui nereikia nei darbo grupių, nei ilgų svarstymų. Kaip išmintingai sakydavo sovietiniais laikais – griauti, tai ne statyti (lomat, tak ne stroit).
Su tokia „atžanga“ mes nesutiksime ir nesitaikstysime. Šešėlinės Vyriausybes vienas iš svarbiausių uždavinių – Lietuvą apsaugoti nuo žinomos kairiųjų klasikinės ligos „vienas žingsnis į priekį, du žingsniai atgal“.
Žingsniams atgal daug išminties nereikia, žingsniams į priekį reikia ne tik išminties, bet ir politinės valios. Linkėčiau dabartinei Vyriausybei tokios valios bent minimumą atrasti.
Šia proga noriu taip pat pasidžiaugti, kad mes esame partija, kuri nepabijojome, būdami opozicijoje, imtis atsakomybės pirmą kartą Lietuvos istorijoje kurti šešėlinę Vyriausybę.
Sveikinu šešėlinius ministrus, prisiėmusius tokią atsakomybę ne tik prižiūrėti, kad dabartinė Vyriausybė išvengtų Lietuvai skausmingų klaidų ir nusikalstamo neveikimo, bet taip pat prisiėmusius atsakomybę konkuruoti su dabartine Vyriausybe mūsų idėjomis ir intelektiniu potencialu, suburiant stipriausius žmones būsimoms atsakomybėms. Džiaugiuosi šešėlinės Vyriausybes komanda, kurioje dera ir pastaruoju metu dirbant Vyriausybėje įgyta patirtis ir naujų, jaunų ir augančių mūsų lyderių entuziazmas.
Per pastaruosius partijos pirmininko rinkimus visi kandidatai daug kalbėjome apie partijos atsinaujinimą. Šia proga pasinaudodamas noriu pasakyti keletą žodžių, kaip aš suprantu šį partijos atsinaujinimo poreikį ir kaip matau jo įgyvendinimą partijos veikloje.
Esu partijos pirmininkas jau dešimt metų. Tikrai nesiruošiu būti nepakeičiamas partijos pirmininkas. Tačiau ir atsinaujinimo nematau vien kaip personalijų kaitaliojimo ar vien kaip vyresnių pakeitimo jaunesniais.
Taip, nuolatinis partijos gretų atsinaujinimas, jaunimo pritraukimas į partijos gretas, jaunesnės kartos rengimas prisiimti vis didesnę atsakomybę už partijos ir Lietuvos ateitį yra labai svarbus partijos ir partijos vadovybės veiklos baras, tačiau tai negali būti suabsoliutinta. Partijos atsinaujinimas, visų pirma, turi būti atsinaujinimas idėjomis ir veikla, ir to galima pasiekti tik labai aiškiai visiems supratus ir sutarus, kad partijoje yra vertinama tik konkurencija idėjomis, projektais ir energinga pozityvia veikla, o ne konkurencija alkūnėmis, nuoskaudomis ar ad hominem kritika.
Visi mes esame žmonės, turime silpnybių ir neišvengiame klaidų. Esu pats didžiausias savo klaidų savikritikas. Ir priimu visą bendražygių kritiką, pelnytą ir nepelnytą, kaip natūralią mano atsakomybės dalį. Kartu esame dvidešimt metų ir vieni kitus gerai pažįstame, nes per tuos dvidešimt metų svarbiausia, ką pasiekėme, kaip vakar sakė Emanuelis Zingeris, – tai išlikome savimi. Tik plaukų šiek tiek sumažėjo. Ir akiniai atsirado. Bet išlikti savimi galime tik ir toliau laikydamiesi klasikinių bendražmogiškų vertybių – padorumo, garbės ir garbingumo, elementaraus sąžiningumo, pagarbos šalia esančiajam, tikros lyderystės, atsakomybės vertybių.
Partijos atsinaujinimas – tai ir nuolatinis grįžimas prie tų klasikinių vertybių savo kasdienėje veikloje ir savo svarbiausiuose sprendimuose. Mes, konservatoriai, krikščionys demokratai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, gindami krikščioniškas, konservatyvias, tautiškas vertybes turime būti ir klasikiniai vertybių Lietuvos politinėje kultūroje lyderiai.
Tai prasideda nuo paprastų dalykų, kurie Vakarų politinėje kultūroje jau senai yra savaime suprantamas reikalas – kaip, pavyzdžiui, rinkimus, ar partijos viduje, ar nacionalinius laimėjęs padėkoja savo konkurentui, o pastarasis pasveikina laimėjusį, ir tuo kalbos bei diskusijos dėl įvykusių rinkimų pasibaigia, nepaisant to, kiek tuose rinkimuose bebūtų buvę emocijų.
Visada vertinau, vertinu ir vertinsiu žmones, kurie gyvena ir veikia spinduliuodami teigiama energija, geba uždegti tokia energija aplinkinius ir iki širdies gelmių „dega“ savo aistra tokiai veiklai. Juos gali atpažinti pagal žibančias akis ir jaunatvišką entuziazmą, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Jie pilni idėjų ir projektų, ir juos reikia stabdyti, o ne raginti ir prašyti. Tai yra tikrosios gyvybės partijoje šaltinis, kurio nesukurs jokie įstatų ar statutų pakeitimai. Bet tokią gyvybę labai lengva užmušti. Nepadrąsink, nepaskatink, neįvertink, nepasidžiauk pasiekimais, ir entuziazmo ugnelę labai greitai gali pakeisti abejingai nuleisti pečiai.
Todėl dar kartą pasidžiaukime tais, kurių akys žiba, padėkokime jiems. Aš ypač noriu padėkoti skyrių pirmininkams. Paplokime jiems. Ne viskas yra gerai skyrių veikloje, apie tai kalbame tame pačiame tapatybės dokumente, bet skyrių pirmininkai yra žmonės, kurie prisiima ant savo pečių didžiulę atsakomybę, ir mes visi kartu padėkime ją panešti.
Mūsų laukia dideli darbai. Šiandien apie tai taip pat kalbėsime. Tapatybės dokumente yra išdėstyta ir mūsų ateities strategija – konservatyvi Lietuvos modernizacija. Taip apibūdinu mūsų viziją Lietuvai ir sau patiems. Lietuva, nebijanti globalios konkurencijos ir kartu sauganti savo tapatybę, – tai mūsų uždavinys nuo pat Sąjūdžio metų.
Seimo rinkimai aiškiai parodė, kad Lietuva yra pasidalijusi. Į tikėjimo Lietuvos ateitimi Lietuvą ir nusivylimo, netikėjimo Lietuvą. Dalis Lietuvos jaučiasi apleista ir užmiršta arba yra tiesiog pripratinta būti išlaikoma ir balsuoja, taip kaip balsuoja, – už bambalį, 10 litų ar ledų porciją.
Šiai Lietuvai taip pat reikia padėti – regionų plėtros politika, padedanti įveikti mažesnių miestų ir miestelių ekonominį atsilikimą nuo didžiųjų miestų, „konservatyvios atjautos“ socialine politika, išnaudojančia augantį bendruomenių potencialą tam, kad padėtų įveikti „elgesio skurdo“ duobę tam, kuris prarado motyvaciją darbui, normaliam gyvenimui ar tam jaunam žmogui, kuris nuo gimimo pakliuvo ant skurdo konvejerio, nes užaugo šeimoje, kurioje niekada nematė, kad tėvai dirbtų.
Visa tai yra konservatyvios modernizacijos strategijos neatimamos sudėtinės dalys, kaip ir visuomenės moralinio tinklo atkūrimas ar išsaugojimas, pradedant nuo šeimų ir bendruomenių, yra ne mažiau svarbu nei aukštosios technologijos ar investicijų pritraukimas.
Per šiuos ketverius metus ne tik visą kadenciją dirbau Ministru Pirmininku. Per šiuos ketverius metus taip pat tapau seneliu. Du kartus. Elzei jau tuoj bus ketveri, Vyčiui – jau dveji. Prieš porą mėnesių jaučiausi išlaikęs didžiausią atsakomybės egzaminą, kai marti man vienam juos abu paliko prižiūrėti visą popietę. Ir nieko. Ir anūkai sveiki, ir namai sveiki. Daugmaž.
Bet aš vis pagalvoju, kad mano anūkai, – duok Dieve, bus sveiki, ir V. Andriukaitis nesugriaus visos medicinos, – jie pragyvens visą XXI amžių. Ir aš bandau pats sau atsakyti į klausimą: o ką gi jie matys baigiantis šiam amžiui, kai mes jau senai viską stebėsime iš aukštybių. Ir žinau viena – pasaulis ir Lietuva bus labai stipriai pasikeitę, technologijos ir mobilieji telefonai bus visai kitokie, bet bendražmogiški dalykai – meilė ir džiaugsmas, garbė ir orumas – bus tokie patys.
Duok Dieve, kad tai, ko liudininkais ir dalyviais mes buvome per pastaruosius dvidešimt metų – Lietuvos nepriklausomybės ir sugrįžimo į europietišką šeimą, ekonominio augimo bei sėkmingo krizių įveikimo ir, svarbiausia, – taikos, tęstųsi ne tik ateinančius dvidešimt metų, bet tęstųsi iki amžiaus pabaigos (daugiau mano vaizduotė netraukia). Tai bus sėkmės Lietuva.
Tokios ateities noriu palinkėti mums visiems. Tokią ateitį mes kuriame šiandien. Ir tai yra svarbiausia mūsų atsakomybė – patiems sau, savo vaikams ir savo anūkams, savo Lietuvai. Nebijokime jos prisiimti. Kiekvienas asmeniškai.
Ačiū.
Landsbergio kirtis Kubiliui: Vyriausybė veikė kaip atskirų grupuočių interesams atstovaujantys vienetai
Gytis Pankūnas | Alfa.lt
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Politiko komiteto pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis atvirai pažėrė kritikos savo bendražygiams, jiems vadovaujančio Andriaus Kubiliaus „nuopelnams“.
„Vyriausybė veikė ne kaip valdantis, atsakingas vienetas, o kaip atskiri vienetai su savo skirtingais grupuočių interesais“, – sekmadienį vykusiame TS-LKD partijos XVIII suvažiavime Vilniuje kalbėjo V. Landsbergis.
Partijos Politikos komiteto pirmininkas pažymėjo, kad ne kartą buvo kalbama apie būtinę įveikti konservatorių „vidinį pakrikimą, susipriešinimą“, tačiau į tai partijos vadovybė dažnai numodavo ranka.
„Konstatuota buvo dėl konkrečių taktinių klaidų ir dirbant su tautinėmis mažumomis, ypač Vilniaus krašto nelietuviais“, – 2008–2012 m. Vyriausybės valdymo metu kilusius valdančiųjų ir tautinių mažumų interesams atstovaujamų partijų konfliktus vertino V. Landsbergis.
„Kapituliacija“, – nesėkmingą konservatorių bandymą Konstitucijoje įtvirtinti šeimos sąvoką įvertino TS-LKD partijos Politikos komiteto vadovas. Alfa.lt primena, kad tąkart balsavime dėl šeimos sąvokos įtvirtinimo pritrūko vieno balso.
„Mums buvo aiškinama, kad trūksta vieno balso, kadangi trys Seimo nariai yra mirusieji. Mes su tuo sutikome“, – stebėjosi V. Landsbergis.
TS-LKD apologetas partijos suvažiavimo metu nepraleido progos A. Kubiliui įgelti ir dėl įvykių Klonio gatvėje bei visos Drąsiaus Kedžio dukters istorijos.
„Klesti verslas, kurio iš tikrųjų nemato teisėtvarka. […] Taip yra, bet kodėl mes turime nematyti?“, – vadinamąją pedofilijos bylą ir visuomenės reakciją į ją komentavo V. Landsbergis.
Profesorius pabrėžė manantis, kad konservatoriai, ignoruodami mažametės Drąsiau Kedžio dukros perdavimo motinai dramą, nepareikšdami jokios pozicijos šiuo klausimu, padarė klaidą ir dėl to neteko dalies rinkėjų.