Susipažinkime: Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė

Minėdami Dievo tarnaitės* Elenos Spirgevičiūtės kankinystės 76-ąsias metines dalijamės Ramūno Aušroto atrinktomis mintimis iš jos dienoraščio, rašyto 1940 m. spalio – 1942 m. birželio mėnesiais.

Apie lyčių lygybę:
„Kaip netinga vyrui būti mergišku, taip netinka moteriai būti vyriškai. Nes abi pusės reikalingos papildymo. Vyrai nori tikros moters, jam vyro nereikia, jis pats vyras. Tik reikia skirti darbus. Negalima sakyti, kad moteris bus vyriška, jei dirbs vyrišką darbą. Darbų negalima skirstyti į vyriškus ir moteriškus, nes kiekvienas doras darbas neša palaimą ir garbę. Bet darbus galma skirstyti pagal gabumus, moteris fiziniai yra silpnesnė už vyrą, todėl ir jos darbai turi atitikti jos jėgoms“.

Apie moters orumą:
„Pakvietė ir François. Aš jau anksčiau sakiau, kad jo elgesys netaktiškas. Su juo reikia nuolat būti pasirengusiai kovoti. Jei kada nors teks sutikti su François, patarsiu jam įsigyti guminę lėlę, tada galės ją glamžyti, kaip tik pageidaus. O aš turiu sielą, esu gyva, alsuoju ir turiu pilną teisę pasipriešinti tam. Su gyvuliu ir tai nesielgiama pagal savo įgeidžius, o čia moteris, gyva, skaisti, kvėpuojanti…”

Apie šeimą:
„Galvoju apie kilnią šeimą. Šeima – Dievo įstaiga. O, mano Dieve, leisk man kada nors būti angelu sargu savo vyro ir savo kūdikių. […] Bet dažnai tenka išgirsti, kad tokia šeima – tai tik svajonė. Kad moteriai ištekėjus prasideda vargai, kentėjimai, o laimės jokios, tai tik nervų gadinimas. Tai išgirdusi, aš labai nuliūstu, mano siela blaškosi, neranda išeities… Bet esu tvirtai įsitikinusi, kad nuo moters daug kas priklauso. Moteris turi būti teisinga, kilni ir švelni, ji turi paveikti vyrą ištikimybe ir meile. Vyras iš savo pusės turi gerbti ir mylėti savo gyvenimo draugę, duoti jai vyrišką prieglobstį, sužavėti drąsa ir kilnybe. Taip, tai turi būti. Kokie būtų laimingi vaikai.“

Apie moterį:
„Švelnumas yra puikus būdas patekti į neprietelio širdį, įgyti jo meilę ir palankumą. Švelnus žmogus – laimingas. Švelni mergaitė panaši į angelą. Mergaitė yra angelas – vėliau tampa motina ir žmona, tampa šeimos angelu – švelnus jos būdas ir veidas skleidžia meilę ir pasitikėjimą, kančios ir rūpesčiai virsta gėlių žiedais.“

Apie skaistą:
„Dabar megaitės nežiūri dorovės, kad joms turėtų būti svarbiausia. Vis tiek dora bus mylima ir ieškoma. Nusbos vyrams tuščios lėlės. „Kiekvienam malonus skaistus daiktas“.“

„Ir aš per Mariją, Jėzų ir gėles tapsiu gera ir skaisti.“

Elena Spirgevičiūtė
– skautė, kankinė pasaulietė, tikėjimo liudytoja, gynusi skaistumą ir paaukojusi gyvybę už garbę ir orumą;
– didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga drauge su 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių pasaulyje ir 114 kankinių Lietuvoje įrašyta į XX a. Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą), popiežiaus Jono Pauliaus II iškilmingai paskelbtą 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje;
– Dievo tarnaitė* Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 m. gruodžio 22 d. Kaune, tarnautojų šeimoje
– 1931 m. pradėjo lankyti 15-ąją vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į „Saulės“ mergaičių gimnaziją, kur buvo auklėjama seserų kazimieriečių;
– 1943 m. gegužės 1 d. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą; vokiečiams jį uždarius, mokėsi užsienio kalbų, lankė mokytojų kursus;
– pasak ją pažinojusiųjų, buvo protinga, akyla, pagarbi vyresniesiems, dėmesinga patarimams, susijusiems su kilniais gyvenimo uždaviniais, rašė dienoraštį, kuriame atspindi taurus dvasinis pasaulis, Dievą ir žmones mylinti širdis;
– 1944 m. sausio 3-iosios vakarą į Spirgevičių namus Kaune, Tvirtovės al. 91, įsibrovę keturi vyrai, pasivadinę policininkais, čia ėmė lėbauti, o apgirtę – siautėti: vienas iš jų kalbėjęs lietuviškai (vėliau paaiškėjo – tai buvo A. Čeponis, būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris), kiti rusiškai;
– pagalbos ieškojusią motinos seserį Stasę Žukaitę įsibrovėliai nušovė, tada atėjūnai, grasindami mirtimi, bandė priversti Eleną Spirgevičiūtę pasiduoti jų norams, tačiau mergina verčiau pasirinko mirti;
– yra paliudyta, kad ji paskutiniu momentu dar bandė persižegnoti;
– palaidota senosios miesto kapinėse (Vytauto pr.), jas naikinant 1957 m. perlaidota Eigulių kapinėse.

P. S. MALDA PRAŠANT ELENĄ SPIRGEVIČIŪTĘ PASKELBTI PALAIMINTĄJA

Viešpatie Jėzau Kristau, mažųjų ir nekaltųjų Gynėjau,
savo tikinčiajai Elenai Tu suteikei malonę pasipriešinti nedoriems užpuoliko kėslams, padėdamas pasirinkti garbingą kankinystę.
Padaryk, kad mes, turintys kovoti su įvairiomis pagundomis bei ydomis, galėtume džiaugtis Tavo Tarnaitės šventumo pripažinimu Bažnyčioje ir sulauktume jos užtarimo bei pagalbos. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

* Dievo tarnas ar tarnaitė – vyras ar moteris, kuriam ar kuriai po mirties yra pradėta paskelbimo palaimintuoju byla.