Paul J. Saunders
Atmetus “blogio ašį” arba jos kalibruotą “sukrėtimų ašį”, kaip geriau įmanoma pavadinti Kinijos, Rusijos, Irano ir Šiaurės Korėjos grupę? Apsvarstykite akronimą “CRANK”, reiškiantį Kiniją, Rusiją, Iraną ir Šiaurės Korėją.
Augantis Kinijos, Rusijos, Irano ir Šiaurės Korėjos susivienijimas sulaukė daug dėmesio, nes Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai susiduria su naujais iššūkiais, kuriuos kelia šios keturios valstybės – tiek kiekviena atskirai, tiek įvairios jų grupės. Tačiau be politinių problemų, kurias kelia šis bendradarbiavimas, Vašingtonas susiduria su dar vienu sunkumu: kaip jas vadinti?
Šiaurės Korėjos Kim Jong-unas
Kai kurie nori šiuos Amerikos priešininkus pavadinti nauja “blogio ašimi”, pervadindami buvusio prezidento Džordžo Bušo (George W. Bush) du dešimtmečius naudotą etiketę Iranui, Irakui ir Šiaurės Korėjai. Tačiau, kaip ir pastangos apibrėžti tarptautinius santykius tarsi pusiau apokaliptinę kovą tarp demokratinių ir autoritarinių valstybių, “blogio” retorika apsunkina, o ne palengvina Amerikos darbą. Moralistinė retorika veikiau kenkia, o ne palengvina galimybes pasinaudoti spragomis tarp JAV priešininkų, kurių interesai nėra tapatūs. Pekinas, Maskva, Teheranas ir Pchenjanas stengiasi įkalti pleištą tarp Vašingtono ir sąjungininkų sostinių. Amerikai būtų naudinga turėti daugiau galimybių bandyti daryti tą patį.
Kaip ir prieš dvidešimt metų, kita “Blogio ašies” silpnybė yra ta, kad JAV turi sąjungininkų ir partnerių, kurių elgesys neatitinka JAV demokratijos ir (arba) žmogaus teisių standartų. Be to, turėdama daugiau tokių partnerių Amerika, gali geriau konkuruoti su savo priešininkais ir galiausiai juos nugalėti, todėl Vašingtonas stengsis juos nustatyti ir laimėti, panašiai kaip tai darė Šaltojo karo metu ir vėliau.
Economist Intelligence Unit vertinimu, šiek tiek daugiau nei 14 % pasaulio šalių yra “visiškos demokratijos”, apie 30 % – “demokratijos su trūkumais”, o beveik 56 % – “hibridiniai režimai” arba autoritariniai režimai. Kadangi Jungtinės Valstijos vargu ar galės veiksmingai konkuruoti su savo priešininkais turėdamos tik 14 % valstybių vyriausybių paramą, tie, kurie nori, kad JAV pavyks sutelkti tarptautinę paramą sau ir savo tikslams, turėtų tikėtis, jog Amerika sugebės užsitikrinti iš dalies demokratinių ar net visiškai nedemokratinių vyriausybių paramą.
Amerikos pareigūnai ir politikai taip pat galėtų geriau pripažinti JAV vidaus iššūkius. Mūsų vyriausybė ir mūsų visuomenė kartais nesugebėjo ir ateityje vėl nesugebės to padaryti. Žmonių institucijos ir žmonės iš prigimties yra netobuli, nesvarbu, kur jie būtų ir kokią valdžią atstovautų.
Dėl to, kad garsiai skelbia kovą su blogiu, nors akivaizdžiai kovoja su savo vidiniais demonais, Jungtinės Valstijos tampa labiau pažeidžiamos Kinijos, Rusijos ir kitų šalių kaltinimų veidmainyste bei dvigubais standartais. Be to, autoritarinių ir hibridinių režimų piliečiai, kurių vyriausybės paprastai turi didelę įtaką savo šalies žiniasklaidai, labiau tiki šiais kaltinimais. Pasaulio gyventojų, gyvenančių hibridiniuose ir autoritariniuose režimuose, dalis tiksliai atspindi šių režimų dalį pasaulio vyriausybėse. Net namuose ir tarp JAV sąjungininkių šie kaltinimai gali sulaukti daugiau palaikymo, nei daugelis nori tai pripažinti.
Xi Jinping iš Kinijos
Kai kas galėtų paprieštarauti, kad buvęs prezidentas Ronaldas Reiganas 1983 m. kalboje Sovietų Sąjungą garsiai pavadino”blogio imperija” ir kad aiški R. Reigano moralinė pozicija buvo veiksminga apibrėžiant priešpriešą tarp Jungtinių Valstijų ir jų supervalstybės priešininkės.
Nors Bušo kalba atkartojo Reigano kalbą, buvęs Bušo kalbų autorius Deividas Frumas (David Frum), kuris įvedė šį terminą, sakė, kad įkvėpimo jis sėmėsi ne iš Reigano, o iš ankstesnio JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto (Franklin Delano Roosevelt).
Kadangi Reiganas nusprendė paminėti “blogį”, pravartu panagrinėti jo pastabas.
Svarbu tai, kad kelios pastraipos prieš savo istorinį pareiškimą R. Reaganas panašiai kalbėjo apie Amerikos elgesį: “Mūsų tauta taip pat turi blogio palikimą, su kuriuo turi susidoroti”, – sakė R. Reiganas, užsimindamas apie vergiją, ir pareiškė, jog “šioje šalyje nėra vietos rasizmui, antisemitizmui ar kitoms etninės ir rasinės neapykantos formoms”. Atrodo, kad šiandien nedaugelis lyderių prisimena Reigano požiūrį Amerikos atžvilgiu taip pat jo pasididžiavimą ir optimizmą, nors šiuolaikiniai respublikonų politikai nuolat šaiposi iš tokių jo “atsiprašymų”.
Atmetus “blogio ašį” arba jos kalibruotą įvaikį “sukrėtimų ašį”, koks galėtų būti geresnis Kinijos, Rusijos, Irano ir Šiaurės Korėjos klasterio pavadinimas? Apsvarstykite akronimą “CRANK”, reiškiantį Kiniją, Rusiją, Iraną ir Šiaurės Korėją.
CRANK atspindi tris esminius šių keturių valstybių derinimo komponentus.
-Pirma, keturios CRANK šalys yra nepatenkintos Amerika ir ypač JAV užsienio politika. Jos atmeta idėją, kad Amerika turėtų vaidinti ypatingą vaidmenį tarptautiniuose reikaluose, ir nesutinka su JAV tarptautinės teisės aiškinimu, įskaitant JAV apibrėžtą “taisyklėmis pagrįstos tvarkos” sąvoką.
-Antra, amerikiečių ausims jų pareigūnai dažnai atrodo kaip keistuoliai, t. y. kaip ekscentriški sąmokslo teoretikai, kurie gyvena alternatyvioje realybėje ir savo viešuose komentaruose ją aprašo. Tai ypač akivaizdu iš to, kaip šios keturios vyriausybės dažnai apibūdina JAV elgesį ir tikslus.
-Trečia, jų vadovai siekia, kad jų šalys taptų alkūnėmis mechanine prasme, t. y. svertais, galinčiais pasukti didžiąją tarptautinės sistemos masę savo naudai. Kinijos ir Rusijos pareigūnai dažnai išreiškia tokį pat požiūrį ir, atrodo, laiko savo vyriausybes instrumentais, kurie sukurs postamerikietišką erą.
Irano raketos
Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad žodžiai “krank” ir “krankiškas” yra paniekinančios sąvokos. Jie atspindi požiūrį, kurio JAV pareigūnai ir nevyriausybiniai analitikai turi atkakliai vengti, jei nori parengti veiksmingą politiką, kuria būtų reaguojama į keturių vyriausybių veiksmus atskirai ar kartu. Amerika negali sau leisti lengvabūdiškai ar paviršutiniškai vertinti šių šalių, jų vyriausybių ar jų keliamų iššūkių. Dėl klaidingų prielaidų, neatsargios analizės ir pavojingos politikos – tiek mūsų, tiek kitų – XXI amžius gali tapti pačiu pražūtingiausiu, kokį tik žmonija yra patyrusi.
Paskutinis dalykas yra tai, kad CRANK nėra – bent jau kol kas nėra – keturkampė grupė. Didžioji dalis jų bendradarbiavimo yra dvišalis, pavyzdžiui, Kinijos ir Rusijos diplomatinis koordinavimas, karinės pratybos ir prekyba, Irano ir Šiaurės Korėjos ginklų pardavimas Rusijai arba Kinijos ekonominė parama Šiaurės Korėjai. Retai pasitaiko trišalių renginių, įskaitant Kinijos, Rusijos ir Irano karinio jūrų laivyno pratybas Omano įlankoje. Tačiau pavadinimų suteikimas grupėms gali paskatinti jų vienybę, kaip, atrodo, atsitiko su BRICS. Laimei, Pekinui, Maskvai, Teheranui ir Pchenjanui “CRANK” etiketė gali pasirodyti nelabai patraukli.
Apie autorių:
Paulas J. Saundersas yra Nacionalinių interesų centro prezidentas ir jo direktorių valdybos narys. Jo kompetencija apima JAV užsienio ir saugumo politiką, energetinį saugumą ir klimato kaitą, JAV ir Rusijos santykius, Rusijos užsienio politiką, JAV santykius su Japonija ir Pietų Korėja.
nationalinterest.org