Kovo 1 d., Švedija peržiūrės (peržiūrėjo) būdus, kaip padidinti vadinamąjį savanorišką grįžimą, pranešė migracijos ministrė Maria Malmer Stenergard, skelbia Euractiv. Tačiau ilgalaikis šios politikos veiksmingumas dar turi būti įrodytas.
Pranešama, kad ministrė pavedė Švedijos migracijos valdybai (Migrationsverket) įvertinti įvairias strategijas, kaip padidinti migrantų norą savanoriškai grįžti į savo kilmės šalis. “Grįžimas Švedijos politikoje buvo prastai traktuojama sritis”, – sakė ji, aiškindama, kad anksčiau Valdyba nebuvo atlikusi pakankamai tokios politikos tyrimų. “Norime, kad šioje srityje įvyktų pokyčių”.
Stenergard taip pat pažymėjo, kad ši politika visų pirma bus nukreipta prieš dideles imigrantų grupes, kurios atvyko į šalį pastaraisiais dešimtmečiais ir nesugebėjo tinkamai integruotis į Švedijos visuomenę. Apie integraciją – arba jos trūkumą – nuolat kalbama Švedijos viešajame diskurse, nes kas penktas Švedijos gyventojas yra gimęs užsienyje.
Praėjusį mėnesį Švedijos europarlamentaro Charlie Weimerso (ECR) ir parlamento nario Ludvigo Asplingo (SD) paskelbtame straipsnyje teigiama, kad nepavykęs Švedijos integracijos eksperimentas turėtų būti įspėjamasis ženklas likusiai Europos Sąjungai. Straipsnyje pabrėžtos esminės ankstesnės šalies migracijos politikos problemos:
“Pirma, žinome, kad kuo daugiau migrantų tam tikroje vietoje, tuo sunkiau juos integruoti. O tie, kuriems nepavyksta integruotis, yra linkę telktis ir formuoti skurdžius, nusikalstamumo kamuojamus, religiškai netolerantiškus etninius anklavus, tokius kaip Molenbekas, dalis Malmės ir Paryžiaus banlieues.
Antra, mes žinome, kad materialinė gerovė skatina migrantus vykti į Europą (ir verčia juos vengti materialiai skurdesnių Europos Sąjungos dalių). Vykdant [dabartinę politiką] daugiausia dėmesio skiriama migrantų materialiniam gyvenimo lygiui kelti, nes iš mokesčių finansuojamas būstas, darbo vietos ir laisvalaikis. Tai [kelia] pavojų pritraukti daugiau migrantų, o tai neatitinka integracijos tikslo.”
Vyriausybės pareigūnų teigimu, savanoriško grįžimo politika pirmiausia reikštų finansinę paramą, padengiančią persikėlimo išlaidas tiems, kurie norėtų grįžti, taip pat informacijos sklaidą apie galimybes ir paramą, kurią jie gali gauti iš naujo pradėdami gyvenimą gimtinėje. Švedijos demokratų atstovas migracijos klausimais Asplingas paaiškino, kad tarp galimų variantų yra ir ilgalaikės finansinės paskatos. “Tai galėtų būti švietimas arba apmokėjimas už vaikų mokymąsi mokykloje. Tai labai priklauso nuo sąlygų įvairiose šalyse”, – sakė jis.
Švedijos parlamento opozicijos nariai apskritai abejoja ilgalaikiu šios iniciatyvos veiksmingumu ir teigia, kad tokia politika būtų tik mokesčių mokėtojų lėšų šulinys. Nepaisant to, vyriausybė yra pasiryžusi judėti į priekį, pradėdama tyrimą, kaip geriausiai būtų galima paskatinti savanorišką grįžimą, taikant finansines paskatas ir kitokią paramą.
Savanoriškas grįžimas nėra vienintelė alternatyva, kurią Švedijos vyriausybė nagrinėja siekdama sumažinti migraciją į šalį. Praėjusį mėnesį Stokholmas pradėjo plačią pasaulinę kampaniją, kuria siekiama atgrasyti migrantus nuo atvykimo į šalį. Ji apėmė “tikslinę komunikaciją” su užsienio redakcijomis, naujienų agentūromis ir užsienio šalių ambasadomis Švedijoje.
Atnaujintas siekis ieškoti alternatyvių Švedijos migracijos problemos sprendimų yra dalis neseniai įvykusio šalies paradigmos pasikeitimo šiuo klausimu. Požiūris pasikeitė po praėjusių metų parlamento rinkimų, kuriuose daugiausiai vietų laimėjo prieš migraciją nusiteikę Švedijos demokratai, nors galimybė formuoti vyriausybę atiteko antroje vietoje likusiems nuosaikiesiems. Vis dėlto rezultatai aiškiai rodo, ko rinkėjai tikisi iš vyriausybės migracijos klausimu.
“Ši vyriausybė, be kita ko, buvo išrinkta gavusi mandatą pakeisti migracijos politikos paradigmą”, – sakė ministras Stenergardas, aiškindamas savanoriško grįžimo postūmį. “Tam reikia daugybės esminių pokyčių.”
Šaltinis: europeanconservative.com