Švedijoje ir toliau sparčiai daugėja seksualinių nusikaltimų. Tai rodo ir ištrauka iš Nacionalinio saugumo tyrimo (NTU – Nationella trygghetsundersökningen) ataskaitos, kurią šiomis dienomis publikavo Švedijos Nusikalstamumo prevencijos tarnyba, skelbia šios šalies žiniasklaida.
Tyrimo duomenimis, kas septinta jauna moteris teigė, kad 2016 m. prieš ją buvo įvykdytas vienoks ar kitoks seksualinis nusikaltimas.
Populiacijos dalis, kuri 2005–2016 m. patyrė kokį nors smurtą (skirtingos spalvos žymi tokias nusikaltimų prieš asmenis rūšis (iš eilės): žalia – grasinimai, žydra – priekabiavimai, geltona – sukčiavimai, violetinė – užpuolimai, raudona – seksualiniai nusikaltimai, mėlyna – apiplėšimai). © NTU
Kaip rodo Švedijos Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarnybos duomenys, kokį nors nusikaltimą prieš asmenis patyrusių gyventojų dalis 2016 metais buvo didžiausia nuo 2006 m. pradžios, t.y. nuo tada, kai buvo pradėta tokius nusikaltimus stebėti.
Į akis krinta ir tai, kad nuo 2012–2016 metais asmenų, prieš kuriuos buvo įvykdytas seksualinis nusikaltimas, skaičius išsaugo net tris kartus – nuo 0,8 proc. iki 2,4 visos populiacijos proc.
Dažniausiai nuo seksualinių nusikaltimų nukenčia jaunos moterys nuo 16 iki 24 metų. Net 14 proc. šio amžiaus grupės moterų teigė, kad 2016 m. prieš jas buvo įvykdytas bent vienas toks nusikaltimas. Tarp tos pačios amžiaus grupės vyrų tą patyrė 1,2 proc.
Kas lėmė tokį spartų vienos rūšies nusikalstamų veikų augimą per pastaruosius ketverius metus, Švedijos Nacionalinė nusikaltimų prevencijos tarnyba kol kas nežinanti.
Kaip pakomentavo Åsa Strid, Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarnybos darbuotoja, „jaunos moterys ne tik patiria daugiau priekabiavimų, bet ir dažniau tampa seksualinių nusikaltimų aukomis. Deja, Nacionalinis saugumo tyrimas į klausimą, kodėl daugėja vienokių nusikaltimų, atsakyti negali. Kad geriau išmanytume tokio augimo priežastis, reikalingi kiti tyrimai“.
Seksualiniais nusikaltimais laikomi labai plataus spektro vieno asmens nusikalstama veika prieš kitą asmenį – nuo ekshibicionizmo iki išprievartavimo.
Nacionalinio saugumo tyrimo duomenimis, pastaruoju metu smarkiai išaugo ne tik seksualinių nusikaltimų, bet ir sukčiavimų bei užpuolimų statistika.
Kaip matome, susieti šiuos Švedijos visuomenės patiriamus pokyčius su kitais, pavyzdžiui, su populiacijos kaita per pastaruosius metus – jos mastą galima pamatyti ir interaktyviame žemėlapyje (ČIA), sudarytame pasinaudojus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos pateiktais duomenimis, nei politkorektiškumo ideologijos tildoma Švedijos žiniasklaida, nei Nacionalinio saugumo tyrimą atlikę mokslininkai vis dar nesiryžta.
Kažkodėl negirdėti ir Švedijos moterų teisių gynėjų balsų. Akivaizdu ir tai, kad moterų nuo smurto neapsaugo ir vadinamoji Stambulo konvencija skambiu pavadinimu „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“, nors Švedijos valstybė ją ratifikavo – lyg tyčia – prieš daugiau nei trejus metus.
P.S. Siūlome susipažinti ir su Antano Manstavičiaus straipsnyje „Seksualinės prievartos epidemija“: kodėl Trumpui užkliuvo Švedija pateikta seksualinių nusikaltimų statistikos interpretacija šių metų vasario 20 dieną Alfa.lt portale.
A. Manstavičiaus teigimu, skaičiai, atrodantys kaip „seksualinės prievartos epidemija“, tėra – jei ne visi, tai bent didžioji jų dalis – „netikra naujiena“. Taip sakydamas Alfa.lt žurnalistas remiasi vienu autoriumi – Kanados leidinio „The Globe and Mail“ reporteriu Dougu Sandersu, kuriam „vos pasikalbėjus su bet kuo, daugiau nusimanančiu apie Švediją“, pasidarė akivaizdu, kad aiškinimai „apie imigrantų polinkį į seksualinius nusikaltimus subliūkšta“.
Pacituojamas ir Stokholmo universiteto kriminologas Jerzy Sarneckis. Šis kanadiečio žurnalisto pakalbintas ekspertas esą patikinęs: kalbos apie „prievartavimų epidemiją“ tėra „labai, labai kraštutiniai iškraipymai, kai pasiremiama keletu izoliuotų atvejų“. Jo įsitikinimu, „teiginys, jog tai susiję su imigracija, daugiau ar mažiau neatitinka tikrovės“. Tačiau duomenys ne mažiau iškalbingi, tad D. Sandersas daro prielaidą, jog tokie skaičiai tėra grynų gryniausias „feminizmo triumfas statistikoje“, mat „švedai […] yra feministai“, itin plačiai suprantantys, kas yra seksualinis nusikatimas.
Ir D. Sandersas daro išvadą: „Ryškus išprievartavimo bylų skaičiaus augimas 10-ajame dešimtmetyje yra beveik vien Švedijos visuomenės gilaus susidomėjimo seksualine lygybe ir moterų teisėmis, o ne atvykėlių išpuolių, atspindys“. Ir A. Manstavičius, atrodo, su tuo sutinka.
Parengė Izabelė Marija Alantaitė