Šiandien, minint Mindaugo karūnavimo dieną, ne tik norisi pasveikinti visus Tiesos.lt skaitytojus su Valstybės diena, bet ir priminti šį 1935 metais rašytą ir aktualumo nepraradusį filosofo Stasio Šalkauskio laišką Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, kuriame tautos likimu susirūpinęs intelektualas įspėja krašto vadovą dėl grėsmių, kurias Lietuvos visuomenei ir valstybei kelia autoritarinis režimas, tokio režimo ugdomas žmonių vergiškumas ir konformizmas, jo gilinama vyriausybės ir visuomenės priešprieša.

Laiško tekstas skelbiamas be kupiūrų.

Verta prisiminti. Stasys Šalkauskis: Valstybės gyvenime negalima pasikliauti dvasios vergais

Valstybės ir tautos gyvenime esti momentų, kai negalima tylėti žiūrint į tai, kas darosi aplinkui. Toks momentas yra dabar atėjęs mano sąžinei. Bet ne tik savo sąžinės skatinamas kreipiuos į Tamstą, Pone Prezidente, šiuo memorandiniu laišku. Buvo toks laikas, kai, krikščionims demokratams valdant Lietuvą, turėjau Universiteto profesoriume pasikalbėjimą su Ponu Prezidentu ir prof. Voldemaru apie tai, kad esti sąžinei momentų, įpareigojančių prabilti. Jei tuomet neprisidėjau prie viešų protestų prieš ano režimo neigiamybes, tai iš dalies todėl, kad negalėjau pritarti tiems opozicijos metodams, kurių įkvėpėju buvo prof. Voldemaras. Į tų metodų ypatybes ne kartą net kreipiau Pono Prezidento dėmesį.

Užtat apeliavau tada betarpiškai į sąžinę tuometinio krikščionių demokratų lyderio, kun. ministerio M. Krupavičiaus, ir galiu dabar su pilnu įsitikinimu teigti, kad jo sąžinė tuomet nepasirodė nei užkietėjusi savo atkaklume, nei kurčia visuomeniniams balsams.

Taigi jei dabar drįstu kreiptis į Poną Prezidentą, tai taip pat ir todėl, kad minėtieji paraginimai tarsi įgalioja mane tai daryti.

Nesu politikas profesionalas ir šiuo metu mažiau negu kada nors esu linkęs dalyvauti politinėje akcijoje pozicijos ar opozicijos pusėje. Jokia grupė nelaiko manęs visai savo žmogumi, ir aš pats nesijaučiu su jokia politine grupe organiškai susijęs, nors ne kartą žmonės laikė mane ir dabar tebelaiko partijos žmogumi. Iš tikrųjų mano nuotaika yra tokia, kad neliūdėčiau, jei šiandieną išeitų iš valdžios tautininkai, ir nesidžiaugčiau, jei jų vieton ateitų kita kokia grupė, sakysime, krikščionys demokratai.

Apskritai į visas mūsų politines grupes žiūriu pesimistiškai ir nė vienoje iš jų nematau išganymo laido. Bet užvis daugiau bijau naujos revoliucinės pervartos, nes suprantu, kad tai būtų mūsų valstybės galo pradžia.

Bet, deja, visi daviniai, rodos, kalba už tai, kad prie tokios nelaimingos angos mes esame jau beprieiną. Be abejo, mums, pašaliečiams, daug kas yra nežinoma ir neaišku, kas darosi oficialiojoje politikoje, bet iš kitos pusės, mes iš perspektyvos galime pastebėti daug ką, kas nepastebima, nematoma oficialiųjų politikų. Todėl esu pasiryžęs visai atvirai išpasakoti, kaip man, nesuinteresuotam valdžios reikalais žmogui, atrodo susidariusi pas mus padėtis ryšium su tautininkų režimo išdavomis, ypač iš visuomeninės ir kultūrinės pusės.

Be to, kreipiuos į Tamstą, Pone Prezidente, tarsi Tamsta būtumei vyriausias arbitras toje tragiškoje byloje, kurioje yra dabar susispyrusios Lietuvos vyriausybė ir Lietuvos visuomenė. Jei šitoje byloje Ponas Prezidentas negali būti, dėl savo padėties, trečias pašalinis asmuo, tai vardan valstybės ir tautos gerovės prašau Poną Prezidentą į tokią padėtį save valandėlei pastatyti. Gal tuomet ir mano balsas nebus visai veltui tartas.

1927 m. pradžioje „Ryto“ 27 (913) numeryje buvo išspausdintas mano straipsnis, pavadintas „Reikiamoji reformų dvasia“*. Jis baigėsi šiais žodžiais: „Tokiu būdu, iškilus mūsų krašte visuomeninių reformų reikalui, reikėtų eiti prie jų realizavimo su reikiamu nusimanymu apie tą nusistatymą, kuris yra privalomas kuriamajam reformų darbui. Būtent, mes turime visų pirma suharmonizuoti reformų priemonėmis teisinę sąmonę, šiaip ar taip paliestą revoliucinės pervartos įvykių; paskui, vadovaujantis taikumo nuotaika, mes privalome suinteresuoti reformų reikalu kuo didžiausią piliečių daugumą; toliau, susidarius plačią visuomeninę perspektyvą, mums privalu išvengti reformų realizavime vienašališko ekskliuzyvizmo; pagaliau, norėdami greit, plačiai ir sėkmingai realizuoti visuomenines reformas, mes turime sugebėti sumaniai suorganizuoti kuriamąją iniciatyvą ir vykdomąjį reformų darbą. – Baigdamas aš drįstu kreiptis į visus tuos žmones, nuo kurių pas mus šiaip ar taip pareina visuomeninių reformų reikalas, ir su visu įsitikinimu jiems įspėjamai tarti: Lietuvos Vairininkai, nuo to, ar Jūs sugebėsite pagrįsti kuriamąjį savo darbą reikiama reformų dvasia, pareina Lietuvos ir Jūsų likimas“.

Šiais žodžiais, parašytais praėjus penkioms savaitėms po gruodžio 17 d., reiškėsi baimė, kad naujas mūsų valstybinio gyvenimo laikotarpis nenueitų po revoliucinės pervartos netinkama linkme. Dabar galima jau spręsti, kokiu laipsniu valstybinių ir visuomeninių reformų darbe nukrypta nuo išreikštų tuomet principinių pageidavimų ir kokie yra rezultatai mūsų politinio gyvenimo, nuėjusio kitokia linkme.

Su pasigailėjimu turiu konstatuoti, kad nė vienas iš kalbamųjų pageidavimų nerado mūsų vyriausybės linijoje pilno patenkinimo. Visų pirma teisinė visuomenės sąmonė ne tik nebuvo suharmonizuota tolimesne vyriausybės akcija, bet gavo daug naujų smūgių ir iki šiolei tebelieka moralinio sukrikimo stovyje. Pavyzdžiui, Seimas, kuriame iškilmingai žadėta senąją Konstituciją saugoti ir tesėti, buvo paleistas be Konstitucijos reikalavimų patenkinimo. Netrukus buvo dekretuota nekonstituciniu būdu nauja Konstitucija, kuri, daugelio žmonių nuomone, savo ruožtu yra jau ne kartą pažeista. Be kita ko, žmonių sąmonėje neranda pateisinimo tas faktas, kad pažadėtoji naujojoje Konstitucijoje tautos atstovybė per septynerius metus nėra dar sudaryta. Tokiomis aplinkybėmis teisinė visuomenės sąmonė negauna įrodymų, kad dabartinis režimas yra konstitucinio pobūdžio; atvirkščiai, daug žmonių gyvena su įspūdžiu, kad neteisėta vyriausybės padėtis pasidarė permanentinė. Toks stovis negali neardyti pačių teisinės santvarkos pagrindų, nes jis yra susidaręs revoliucijos gilinimo išdavoje.

Antroje vietoje buvo išreikštas taikingumo dvasios pageidavimas ir reikalas suinteresuoti reformomis kuo didžiausią piliečių daugumą. Šiuo atžvilgiu reikšminga yra tai, kad tautininkų vyriausybė beveik iš pat pradžios ėmė vadovautis savo reikalavimuose, keliamuose kitoms politinėms ir visuomeninėms grupėms, pritarimo, bet ne sutarimo principu. Tuo tarpu pagrindimas valstybės gyvenimo šitokiu pritarimo principu neleidžia susidaryti įsitikinusiai daugumai, kuri galėtų tvirtai paremti vyriausybę, ir, be to, išvysto visuomenės gyvenime palinkimus į servilizmą. Įsitikinusios remiančios vyriausybę daugumos neturėjimas ir servilizmo gilinimo visuomenėje linkmė yra, mano įsitikinimu, du faktu, charakterizuojančiu mūsų vyriausybės poziciją.

Trečias pageidavimas vyriausybei buvo susidaryti plačią visuomeninę perspektyvą ir vengti reformų realizavime vienašališko ekskliuzyvizmo. Šiuo atžvilgiu nueita kaip tik priešinga linkme, būtent, vienapartinio režimo keliu. Tuo tarpu, kai viena politinė grupė dedas permanentine valstybės ir tautos interesų reiškėja ir atrama ir kai ji ima laikyti valstybę dominium proprium**, negalima kalbėti nei apie tikrą organiškąją visuomenės vienybę, nei apie pergalėjimą partiškumo dvasios valdymo metoduose. Tas faktas, kad režimas turi remtis cenzūra, nepaprastu policijos pareigų išplėtimu ir normaliai nepateisinamu elementariųjų laisvių suvaržymu, yra geriausias vienybės nebuvimo visuomenėje įrodymas. Iš kitos pusės, savo šalininkų protegavimas valstybės aparate su skriauda viešajam reikalui yra jau niekam neabejotina sistema, kuri liudija apie didesnį partiškumo dvasios įsigalėjimą valstybiniame gyvenime, negu tai buvo iki šiolei, nes dabar valdančios partijos atsilaikymas valdžioje tapo valdymo suprema lex***.

Pagaliau sėkmingo reformų realizavimo sumetimais buvo pageidaujama sumaniai suorganizuoti kuriamąją iniciatyvą ir vykdomąjį reformų darbą. Sunku man būtų dabar su visu juridiniu tikslumu spręsti, kas faktiškai šiuo atžvilgiu yra padaryta, bet visuomenėje susidarė labai tvirta pažiūra, kad reformų srityje vyriausybės nuolat svyruojama, delsiama, neturima aiškios linijos, bijoma drąsesnės iniciatyvos ir stokstama kūrybinio pajėgumo apskritai. Sudaryta įstatymo paruošiamoji įstaiga, Valstybės Taryba, tuo tarpu iš dalies suskubo jau virsti vieta, kur randa prieglaudą atstatydinamieji aukštieji valdininkai, kuriems nerandama kitokio pritaikymo. Suprantama tad, kad jinai negali turėti visuomenėje pasitikėjimo kaipo reformų ruošiamoji instancija.

Tokia atrodo bendra tautininkų režimo linkmė po gruodžio 17 d. Šitas režimas neįstengė įtikinti visuomenės, kad jam visų pirma rūpi valstybės ir tautos reikalai. Susidarė įspūdis, kad pirmas ir svarbiausias jo rūpestis yra tvirtai įsistiprinti užimtojoje pozicijoje ir pastoviai laikytis valdžioje. Iš daugelio išleistų įstatymų kyšo labai ryškiai tendencija uždėti valdančiosios grupės apynasrį visiems laisviems visuomenės pasireiškimams ir juos palenkti šitos grupės interesams.

Šituo atžvilgiu, pavyzdžiui, tipiškas yra spaudos įstatymo projektas, kurio bendrieji bruožai buvo nusakyti paskutiniu laiku periodinėje spaudoje. Iš jo aiškiai matyti noras apstatyti spaudos funkcionavimą visokiomis formalybėmis, kurios įgalintų vyriausybę laikyti spaudą savo rankose. Bet, kad šitas projektas rodytų visuomenės ir pačios spaudos interesų supratimą, šito iš tikrųjų nematyti. Dabartinės vyriausybės interesai užstelbia visa kita. Žodžiu tariant, tautininkų režimas yra politinė sistema, kurioje ne vyriausybės interesai subordinuojami visuomenės interesams, bet, atvirkščiai, visuomenės interesai subordinuojami vyriausybės interesams.

Kokie gi yra šito režimo rezultatai per devynerius jo buvimo metus? Nesiimu čia atsakyti į šitą klausimą dokumentuotu tyrinėjimu, kokį kad galėtų atlikti ateities mokslininkas istorikas. Į šitą klausimą tegaliu atsakyti kaipo vienas iš piliečių, kuriems kasdieniniai įvykiai sudaro pastovių įspūdžių, lemiančių viešą visuomenės opiniją. O juk šita opinija daug sveria paties režimo likime.

Tautininkų režimo rezultatai yra įvairiai pasireiškę pagal tai, kokių priemonių šitas režimas griebėsi dviejų visuomenės dalių atžvilgiu, iš kurių viena buvo laikoma režimui palankia ir todėl tinkančia tapti jo atrama, o kita buvo laikoma nepalankia ir todėl užsitarnaujančia savo pasireiškimuose presijos ir eliminavimo iš valdžios aparato. Labai yra reikšminga, kad didžiausieji smūgiai yra režimui atėję iš pirmosios, favorizuojamos, piliečių dalies.

Bene pirmas bandymas suorganizuoti tautininkų režimui viltingą atramą buvo vilkų įsteigimas. Šitas nežinomas dar visuomenei visose savo smulkmenose bandymas paliko vis dėlto jos sąmonėje įspūdį pirmo žymesnio nepasisekimo, kurį tautininkų režimas yra patyręs. Jis iškalbingai apreiškė visuomenei faktą, kad vienybės neįstengta realizuoti ne tik plačiojoje Lietuvos visuomenėje, bet ir pačių tautininkų grupės viduje. Visuomenė gavo įspūdį, kad susispyrusios tarp savęs dvi antagonistiškos vilkų grupės grėsė susprogdinti režimą iš vidaus ir kad todėl vilkų organizacija turėjo būti panaikinta. Iš šalies žiūrint galėjo net atrodyti, kad paskutiniu aktu, kuriuo turėjo būti pašalinta iš tautininkų tarpo nesantaika, buvo prof. Voldemaro eliminavimas iš valdžios. Tačiau tolesnė įvykių eiga to anaiptol nepateisino.

Tautininkų režimas ypač rėmėsi Lietuvos kariuomene ir todėl visados stengėsi taip ją tvarkyti, kad ji būtų nepajudinama jo atrama. Tuo tarpu 1934 m. birželio mėn. 7 d. žymi mūsų kariuomenės dalis buvo sukilusi prieš dabartinį režimą ir tuo pačiu parodė įsigalėjusios sistemos netvirtumą. Visuomenėje buvo įvairių nuomonių apie šitą nelemtą „bandomąjį aliarmą“, o tarp jų buvo gana plačiai pasklidusi ir pažiūra, kad šitas pasikėsinimas prieš dabartinį režimą buvęs idealistų darbas ir kad jis, kaipo „bandomasis“, esąs nepaskutinis. Šiaip ar taip, faktas liko tai, kad mūsų kariuomenės vieningumas nusistatyme į dabartinį režimą pasirodė toli gražu netvirtas.

Šitas įvykis itin reikšmingas yra tuo, kad jis beveik sutapo su panašiu pasikėsinimu Vokietijoje, kur Hitlerio vienapartinis režimas, eidamas panašia linkme, iššaukė vienodos rūšies mėginimą. Hitlerio barbariškai žiauriai nuslopintas pačioje savo užuomazgoje maištingas sąjūdis parodė, kaip yra pavojinga, kai viena partija identifikuoja valstybės interesus su savo interesais: jei yra teisėta toks interesų identifikavimas vienai partijai, tai iš čia jau netoli ir prie to, kad ir šitos partijos viena grupė identifikuotų valstybės interesus su savo interesais ir darytų savo naudai pervartos bandymų. Tokia yra įspėjamoji prasmė tokių įvykių, kokie kad dėjosi pas mus 1934 m. birželio mėn. 7 d. ir Vokietijoje 1934 m. birželio mėn. 30 d.

Kitas reikšmingas smūgis, suduotas dabartiniam tautininkų režimui, yra įvykusios šiais metais ūkininkų riaušės. Rodos, neapsiriksiu pasakęs, kad tautininkai iš pat pradžios turėjo intencijos remtis ypač ūkininkų luomu, nuo kurio, kaipo gausingiausio, klestėjimo priklauso Lietuvos gerovė. Dabar galima jau konstatuoti, kad šitas politinis apskaičiavimas, iš esmės teisingas, pasirodė apviltas, nes režimui nepasisekė įtikinti ūkininkų, kad jų interesai yra traktuojami lygiai teisingai kaip ir kitų visuomenės sluoksnių interesai. Čia nesprendžiu klausimo, ar ūkininkų pretenzijos yra pagrįstos; turiu tik pabrėžti faktą, kad režimas, kuris netraktuoja visų visuomenės grupių lygiai teisingai, yra fataliai įtariamas neteisingumu kiekvienos grupės, kuri atsiduria sunkioje būklėje.

Tautininkų režimas, gindamasis nuo teikiamų jam smūgių, primygtinai kelia aikštėn pašalinės rankos rolę įvykstančiose pas mus riaušėse. Neabejotina, kad mūsų priešai panaudoja savo reikalams kiekvieną neramumą, kiekvieną bruzdėjimą mūsų krašte; bet, naudojantis šitais argumentais agitaciniais tikslais, neprivalu pamiršti, kad tautininkų režimas, sudarydamas savo neracionalia ir nevisuomeniška politika pagrindą šitoms liūdnoms apraiškoms, save įstato į šitų priešų eiles. Dabar, kai tarp ūkininkų luomo ir tautininkų režimo pasruvo pralietas kraujas (dargi daugumoje atsitikimų pačių tautininkų), ūkininkai psichologiškai yra linkę matyti dabartiniame režime priešingą sau sistemą ir, kaip girdėti, ruošiasi naujiems puolimams prieš jį. Taip atsitiko su antra režimo atrama, kuri sykiu su kariuomene turėjo užtikrinti jam pastovumą ir galybę.

Trečia pajėga, kuri turėtų laiduoti režimui ateitį, yra tautininkams, kiek suprantu, tautininkiškoji jaunuomenė. Tai favorizuojama jaunuomenės grupė, kuri turėtų papildyti tautininkų eiles ir sudaryti ateityje viltingą atramą jų režimui. Deja, kiek kartų šita jaunuomenė jau apvylė dabartinio režimo lūkesčius! Jau vienas tas faktas, kad šitoje jaunuomenėje yra stipri voldemarininkų grupė, kuri net neranda reikalo rūpestingai slėptis, parodo, kad iš jos galima ateityje laukti žygių, kurie neišeis į naudą dabartiniams oficialiesiems jų vadovams.

Bet šitos tautininkų jaunuomenės išsivystyme yra aplinkybių, kurios jau dabar įgalina spėti, kad ateityje jinai tikriausiai turės suduoti dabartinio režimo žmonėms smūgį, ne mažiau skaudų kaip tie, kuriuos yra sudavusi kariuomenė ir ūkininkija. Būtent, iš vienos pusės, šita jaunuomenė, kaip ir kiekviena kita favorizuojamoji jaunuomenė, auga karjerizmo ir materialinių išskaičiavimų nuotaikoje. Joje susidaro stiprus veržimasis į dominuojančią vienapartinio režimo padėtį ir sykiu ekskliuzyvistiškas traktavimas visų kitų visuomenės grupių.

Iš antros pusės, jinai yra auklėjama vado principo įtaigoje. Joje egzaltuojamas vado reikalas ir pasiilgimas gaivališkai įsiteigiančios vado asmenybės. Bet paskui ką ji nueis ir ką pripažins savo vadu, šiuo metu nieko tikro nieks negali pasakyti. Netikėtumas čia yra labiau negu galimas, nes šių dienų jaunuomenė mums, senesnės formacijos žmonėms, yra kažkas visai naujo ir sunkiai suprantamo. Jai, pavyzdžiui, imponuoja ne inteligentiškumas, bet gaivališkas dinamizmas, ne apdairus gyvenimo problemų svarstymas, bet greitas ryžtingumas, ne pajautimas viso moderniojo gyvenimo komplikuotumo, bet drąsa ir veiki orientacija, ne subtilus doros ir estetikos supratimas, bet pagaunanti iškalba, ne teorinis nesavanaudiškumas, bet praktinis utilitarizmas. Kas dabar gali pasakyti, koks bus šitos jaunuomenės atsakymas, kai jos bus aiškiai iškeltas vado asmens klausimas? Visuomenėje galima aptikti įsitikinimą, kad Ponas Prezidentas yra jau patyręs šituo atžvilgiu įspėjamųjų simptomų.

Iš to, kas pasakyta, galima jau būtų padaryti išvadą, kad tautininkų režimo balansas savo šalininkų organizavimo srityje apskritai nėra patenkinamas. Ne geriau yra kovos su idėjiniais priešininkais bare. Dabartinio režimo sugebėjimai atrodo čia net dar mažesni. Pasirinkęs savo politinei linijai pritarimo, bet ne sutarimo principą, jis tuo pačiu faktiškai nuėjo ne visuomenės raminimo, bet kiršinimo, ne tikros vienybės, bet neišvengiamo skaldymo linkme. Nežinia, ar buvo nepriklausomoje Lietuvoje laikas, kai visuomenė būtų mažiau konsoliduota ir labiau sujaudinta, kaip dabar.

Liūdniausia šituo atžvilgiu gal yra tai, kad dabartinė politinė sistema ir net daugelis naujai išleistų įstatymų stumia mūsų visuomenę į beprincipiškumo, oportunizmo ir servilizmo vagą. Jei pritarimas režimui daugybei inteligentiškųjų darbuotojų tampa gyvenimo sąlyga, tai išviršinis prisitaikymas su visomis savo moralinėmis išdavomis savaime pasidaro visuomeninės buities apraiška, ypač mūsų visuomenėje, kuri neturi ilgesnių laisvų visuomeninių tradicijų. Tuo tarpu ko gero galima laukti iš visuomenės, kur viešpatauja serviliškai nusistačiusio žmogaus tipas? Valstybės gyvenime negalima rimtai pasikliauti vergų psichologija, nes dvasios vergas šiandien gali būti šalininku, o rytoj – spardančiu savo stabą maištininku; jis negali būti visuomeninės santvarkos tvirtumo ir pastovumo garantas.

Apskritai mūsų tautai per daug yra pagundų pasiduoti servilizmo linkmei. Visa jos tragiška istorija vedė ją šita linkme. Kai dabar politinis nepriklausomosios Lietuvos režimas stumia ją į tas pačias vėžes, servilizmas randa savo įsigalėjimui labai palankią dirvą. Jei tokio režimo šalininkai džiaugiasi dalinėmis išviršinio pasisekimo apraiškomis, tai tokiu atveju tegalima konstatuoti vien tragišką nesusipratimą, kuris anksčiau ar vėliau turės fataliai atsiliepti mūsų valstybės ir tautos likimui.

Gal reikšmingiausias šitokios dalykų padėties pavyzdys yra mūsų mokyklos gyvenimas. Mokytojai, galima sakyti, varu yra priversti prisitaikyti prie nusakytosios dabartinės politinės linijos. Jie turėjo atsisakyti idėjinių savo įsitikinimų, dažnai daryti tai, kas šitiems įsitikinimams prieštarauja, ir, paslėpę savo tikrą žmogiškąjį veidą, lenktis prieš prievartą, kuri jiems graso atimti paskutinį duonos kąsnį. Štai tragedija žmonių, kurie savo tiesumu ir idėjiniu įsitikinimu turėtų būti pavyzdžiu naujajai kartai. Ar ši galės tokiomis aplinkybėmis būti išauklėta pagal kilnaus žmogiškumo idealą?

Maža to: į mokyklinės jaunuomenės tarpą yra įskiepytas šnipinėjimo kirminas, kuris graužia pačią jos širdį. Jei tai būtų tik atsitiktinės apraiškos, blogybė dar nebūtų taip didelė; bet tai iš tikrųjų yra sistema, kurios buvimą paliudija visi atviresni mokytojai. Daugėlos (jei neklystu dabar dėl pavardės) atsitikimas Šiauliuose ir provokacinis atsitikimas Telšių kunigų seminarijoje iškėlė aikštėn visą demoralizuojantį šitos sistemos nedorumą. Žodžiu tariant, į mokytojų ir mokinių gyvenimą įnešama veiksnių, kurie neigiamai veikia ir pirmųjų, ir antrųjų dorovę ir drumsčia šviesesnės ateities viltį.

Panašiai kaip ir mokytojai, bet gal ne taip griežtai yra traktuojami ir visi kiti valdininkai: jei jie nori turėti duonos kąsnį, turi mažiau ar daugiau prisitaikyti prie sistemos su oportunizmo dvasia, kai jų įsitikinimai nesutampa su oficialiąja linija. Materialinis žmonių priklausomumas dažnai panaudojamas priemone žmonių įsitikinimams nutildyti. Tuo tarpu pasireiškimas tų žmonių, kurie materialiai nepriklauso nuo valstybinio aparato, yra tramdomas įvairiomis draudimo priemonėmis daug didesniu laipsniu, negu to gali reikalauti valstybės saugojimas nuo kenksmingų ekscesų; pavyzdžiui, spauda yra suvaržyta nepalyginti daugiau, negu to reikia nedoriems ir demagoginiams išsišokimams sudrausti; susirinkimo laisvė yra aprėžta daug griežčiau, negu to reikia valstybės saugumui.

Tuo būdu, matyti, norėta apsaugoti dabartinį režimą nuo kritikos ir nepalankios agitacijos. Iš tikrųjų išdavos pasirodė priešingos toms, kurių tikėtasi. Vargu ar kita kokia agitacija būtų galėjusi sukelti didesnį nepasitenkinimą dabartiniu režimu ir išpūsti daugiau nepatikrintų gandų burbulų, kaip kad tai yra padaręs laisvo žodžio ir viešosios kritikos užstelbimas. Visuomenė visada yra linkusi galvoti šitaip: jei negalima laisvai rašyti ir viešai kritikuoti vyriausybės veikimo, vadinasi, vyriausybė slepia savo veiksmus, vadinasi, oficiozu ir radiofonu negalima tikėti.

Tokiam visuomenės nusistatymui susidarius, praraja tarp vyriausybės ir visuomenės turi vis labiau augti ir darytis vis pavojingesnė, ypač jei nepasitikėjimas liečia materialinio dorumo dalykus. Ir šituo atžvilgiu visuomenė turi savo logiką: jei seimų laikais esant viešajai kontrolei tiek yra buvę visokių malversacijų, tai kas turi darytis dabar, kai valdžią monopolizavo viena politinė grupė ir kai nėra viešosios atsakomybės? Nuslopintas viešas reiškimasis randa sau išeitį neviešų gandų pūtime, juo labiau kad nepaprastas praturtėjimas kai kurių stovinčių arti valdžios ar esančių jos žinioje įmonių žmonių sudaro labai palankią tokiems gandams dirvą.

Vyriausybė gali suvaržyti viešojo žodžio laisvę, bet jinai yra bejėgė kovoti su neviešuoju žodžiu, kuris, eidamas tiesiog iš burnos į burną, tampa daug pavojingesnis kaip tik tada, kai viešasis žodis yra nustelbtas. Todėl yra išmintinga griežtai kovoti su viešojo žodžio piktnaudojimais, bet nesikėsinti iš esmės prieš jo laisvę, kuri, žinoma, nėra neribojama.

Charakteristikai to, kaip dabartinis režimas traktuoja piliečius, nenuėjusius pritarimo keliu, labai reikšmingi santykiai su katalikais. Šitų santykių kritikai galima būtų skirti ne mažiau laiko ir pastangų kaip visai kitai to režimo politikai. Čia pažymėsiu tik keletą žymiausių bruožų, kurie ypač glaudžiai yra susiję su visu tuo, kas pasakyta apie tautininkų politiką.

Galima nesistebėti, kad tautininkų režimas nesusitarė dėl bendros linijos su krikščionimis demokratais, nes šie, šiaip ar taip, turėjo ir savų politinių aspiracijų. Bet tas faktas, kad šitas režimas nesugebėjo ar nenorėjo krikščionių demokratų skirti nuo katalikų apskritai ir sudaryti katalikams sąlygų, kad jis būtų jiems faktiškai priimtinas, parodo, kad tautininkai nesuprato ne tik katalikų interesų, bet ir savo reikalų.

Katalikai, kaipo tokie, kelia politiniam režimui labai nedidelius reikalavimus: jie nėra suinteresuoti viena kuria valdymo forma, o tik reikalauja, kad režimas nebūtų nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčios interesus ir kad nelaužytų elementarinių prigimtinių žmogaus ir visuomenės teisių. Katalikai savo pobūdžiu yra linkę į sveiką konservatizmą ir paprastai yra politinio režimo pastovumo veiksnys. Jei sykiu tautininkų režimas sakėsi esąs nuoširdžiai palankus Katalikų Bažnyčiai, rodos, nesunku būtų buvę rasti bendrą kalbą su katalikais.

Žinoma, nelemtas identifikavimas krikščionių demokratų su katalikais apskritai čia yra suvaidinęs neigiamąją rolę. Bet tuomet buvo dar atdaras kelias susitarti su Vatikanu ir per šią vyriausiąją katalikų instanciją priversti Lietuvos katalikus laikytis savo veikime katalikams principialiai privalomo politinio nusistatymo. Tuo tarpu tautininkų režimas nesugebėjo susitarti su Vatikanu net dėl interpretavimo ir vykdymo konkordato, jo paties sudaryto su Šv. Sostu.

Šiuo atžvilgiu tautininkus galima būtų įtarti arba visišku politiniu ir diplomatiniu nepajėgumu, arba nenuoširdžiu ir nelojaliu nusistatymu į katalikų interesus. Katalikų Bažnyčia eina į didelius kompromisus taktikos ir faktų srityje, bet yra nepajudinamai tvirta esminiuose savo principuose. Jei su ja nesusitariama, vadinasi, iš jos reikalaujama atsisakyti kokių nors esminių principų; vadinasi, einama prieš Katalikų Bažnyčios interesus. Tokią išvadą yra padarę Lietuvos katalikai iš to fakto, kad tautininkų režimas iki šiolei nesugebėjo susitarti su Vatikanu, būdamas beveik visą laiką įtemptuose su juo santykiuose.

Lietuvos katalikai gerai supranta, kokią moralinę reikšmę turi Lietuvos vyriausybės susitarimas su tokia pasauline moraline galybe, kokia kad yra Katalikų Bažnyčia. Todėl visą laiką, kai ėjo derybos su Vatikanu, jie vengė aštresnių konfliktų su tautininkų režimu, tikėdamiesi, kad atsargesnė ir nuolaidesnė linija padarys susitarimą galimesnį. Tuo tarpu dabar yra jau paaiškėję, kad šita linija vyriausybės buvo suprasta kaipo silpnumo ženklas, ir todėl jau daug kas ima galvoti, kad smarkesnis bruzdėjimas derybų metu būtų buvęs naudingesnis susitarimo reikalui.

Tie, kurie yra linkę įtarti režimą nenuoširdumu ir nelojalumu Katalikų Bažnyčiai, kartais ima net aiškinti nenormalius tautininkų santykius su katalikais noru nuginkluoti režimo atžvilgiu laisvamaniškus katalikų priešus ir pastatyti juos bent į neutralią padėtį. Tuomet išeitų, kad vyriausybė labiau vertina radikalių elementų pasyvumą negu aktyvią katalikų visuomenės paramą. Tai būtų dar vienas politinis pastatas ant visuomenės pasyvumo ir servilizmo. Kaip ten bebūtų, iš tikrųjų didžiausioje katalikų visuomenės daugumoje susidarė įsitikinimas, kad tautininkų režimas, jei ir nėra tiesioginiu būdu masonų vadovaujamas, tai bent yra stiprioje netiesioginėje jų įtakoje.

Negaliu nepaliesti šia proga ir skaudaus ateitininkų klausimo. Čia būtų ne vieta jį nagrinėti visu platumu. Teiškelsiu vieną jo tik atžvilgį, ryšium su visa politine perspektyva. Tautininkai, drausmindami ateitininkų veikimą mokyklose, sykiu pateisina lietuvių jaunuomenės slaptą tautinį, ideologinį ir net politinį veikimą rusų mokyklose. Esą tai buvo neišvengiama, norint palaikyti tautinį lietuvių judėjimą ir dvasinį atsipalaidavimą nuo rusiškos vergovės. Pateisinimas, žinoma, visai teisingas. Bet jis yra tokios rūšies, kad anaiptol dar negali eiti pagrindu dabartiniam ateitininkų veikimui mokyklose pasmerkti.

Ir iš tikro, galvoja katalikai, jei kadaise jaunuomenės sąjūdis mokyklose buvo atgimimo ir išsiemancipavimo iš vergovės sąlyga, tai dabar, kai mūsų visuomenė skęsta oportunistiškame beprincipiškume, pasyviame servilizme ir savanaudiškame materializme, yra ne mažesnis reikalas palaikyti jaunuomenėje idėjinį principialumą, protesto dvasią prieš servilizmą ir nesavanaudišką herojišką pasiaukojimą. Juk šitokis judėjimas jaunuomenėje esąs geresnės ateities viltis; juk jis esąs pradžia išsigelbėjimo iš dvasinės vergovės, gresiančios mūsų valstybei ir tautai visišku žlugimu. Kai tokiu atveju dabartinio režimo žmonės kalba apie jaunuomenės demoralizavimą slaptu veikimu, toks aliarmo balsas neįtikina katalikų, nes jis eina iš žmonių, kurie parbloškė moralinę mokytojo asmenybę ir demoralizuoja jaunuomenę šnipinėjimo sistemos įvedimu į mokyklos gyvenimą.

Akivaizdoje viso to, kas aukščiau nusakyta, yra susidariusi Lietuvoje tiesiog tragiška padėtis. Tuo metu, kai pavojai Lietuvos valstybei iš šalies vis auga ir darosi kaskart grasesni, viduje viešpatauja nelemtos dekonsolidacijos stovis. Tautininkų režimas ne tik nesugebėjo moraliai nuginkluoti idėjinių savo priešų ir patraukti juos į savo pusę, bet neįstengė tinkamai sukonsoliduoti net savo šalininkų, iš kurių oportunistiški prisitaikėliai vaidina valdančioje grupėje paralyžiuojančio balasto rolę, o idealistai dažnai yra opozicinio nusistatymo į vyriausybę.

Daugelis išviršinių šito režimo laimėjimų, nekalbant čia apie užsienio politikos laimėjimus, turėjo iš tikrųjų Pyro laimėjimo pobūdį. Praraja tarp visuomenės ir vyriausybės ne tik nėra užversta lemtomis reformomis, bet kas dieną vis eina gilyn, o priešingų nusistatymų įtampa kaskart stiprėja ir gresia sprogstamųjų jėgų išsikrovimu su pirma susidūrimo kibirkštėle. Nepasitikėjimas vyriausybe visuomenėje tiek yra didelis, kad bet kuris fantastiškas gandas randa joje platų kreditą. Įnirtimas vis labiau kaitina atmosferą ir lengvai gali išsiveržti žiaurios anarchijos pavidalu.

Šis tragiškas mūsų tėvynės stovis labai primena Rusų imperijos padėtį prieš 1917 m. revoliuciją. Bijau, kad iš skaudaus rusų patyrimo pas mus nėra pasimokiusi nei pozicija, nei opozicija ir kad politinės įtampos išsisprendimas gali taip pat ir pas mus baigtis nebepataisoma katastrofa. Nikolajus II nesusiprato neišvengiamais nusileidimais viešajai opinijai iškrauti sprogstamosios energijos įelektrintą visuomenės atmosferą. Jo asmeninis žavingumas, atkaklus užsispyrimas ir sykiu neturėjimas vienos tvirtos linijos, atitinkančios visuomenės aspiracijas, paliko valdovo vaizdą, simbolizuojantį griūvančią imperiją.

Atėjęs vėliau Kerenskis savo „inteligenščinos“ linkme valdymo srityje, savo pataikavimu masėms ir neturėjimu diktatoriškų sugebėjimų sudarė priešingą, taip pat nelemtą, valdovo vaizdą, simbolizuojantį paskendusią anarchijoje visuomenę. Nei Nikolajaus „griežtumas“, nei Kerenskio „minkštumas“ nebuvo savo vietoje. Nikolajus neturėjo anglų nuolaidumo, plaukiančio reikiamais momentais iš išminties ir savo jėgos pajautimo. Kerenskis neturėjo Mussolini’o diktatoriško griežtumo, plaukiančio iš asmeninio kūrybiškumo ir visuomenės reikalų supratimo. Jie abudu paskandino Rusiją barbariškosios bolševikų despotijos kančiose.

Jei pergyventos katastrofos vis dėlto Rusijos neįstengs pražudyti, tai su mumis būtų visai kitaip, jei sykiu su nauja revoliucija mes paskęstume anarchijoje: tai tikriausiai būtų mūsų valstybės ir kultūrinių mūsų tautos perspektyvų galas. Todėl yra būtinas reikalas gelbėti mūsų padėtį ir visiems prie to pagal savo pajėgas prisidėti. Šitais sumetimais šaukiuosi ir aš į Tamstą, Pone Prezidente, ir drįstu kviesti Poną Prezidentą valandėlei atsistoti bešališko vyriausiojo arbitro rolėje savitarpinei visuomenės ir vyriausybės bylai išspręsti, nes esu įsitikinęs, kad tik iškilimas į tokią rolę padės Ponui Prezidentui išvengti Lietuvoje to vaidmens, kokį kad suvaidino Rusijoje Nikolajus II.

Mano giliu įsitikinimu, aiškiai yra atėjęs laikas padaryti tai, ko nesiryžo padaryti paskutinysis Rusijos caras, būtent: aiškiai, nedviprasmiškai, lojaliai ir griežtai pakeisti valdomąjį režimą ir tuo pačiu nuolaidžiai pasitinkant visuomenės pageidavimus leisti priešingybių įtampai išsispręsti taikiu būdu. „Protopopovščina“ taip pat negalės išgelbėti Lietuvos, kaip kad ji nėra išgelbėjusi caro režimo.

Tasai tvirto nusileidimo minimumas, kuris dabar yra jau neišvengiamas, man vaizduojasi šitokiu būdu:

1. Visų pirma yra reikalingas griežtas, visiems aiškus ir visai lojalus dabartinio režimo pakeitimas su atsisakymu nuo tų valdymo principų, kurie yra sudarę dabartinę padėtį.

2. Turėtų būti tuoj sudarytas naujas, turįs visuomenės pasitikėjimą autoritetingų asmenų ministerių kabinetas darbo pagrindais ir be atodairos į partinį priklausomumą.

3. Taip pat yra būtina sušaukti tautos atstovybę, kuri būtų ne fiktyvus padaras, bet tikra tautos interesų reiškėja.

Kiekvienas nelojalus visuomenės atžvilgiu pažadėjimas ir fiktyvus jo vykdymas gal galėtų bręstančios revoliucijos vyksmą laikinai užtęsti; bet tuomet neišvengiamas jos išsisprendimas turėtų įvykti dar su didesniu gaivalingumu ir didesniu žalingumu. Juk nepasitikėjimas vyriausybe ir palinkimas ją įtarti būtais ir nebūtais nusikaltimais perėjo jau normalias ribas ir įgijo patologinį visuomenės psichozės pobūdį. Su tokiu stoviu žaisti nebaudžiamai jau nebegalima. Visuomenei reikalingas realus režimo pasikeitimo laidas.

Pone Prezidente, šį skaudų Tamstai ir man laišką rašiau savo sąžinės verčiamas su širdies skausmu dėl brangios mūsų tautos ir valstybės likimo. Nepretenduoju į neklaidingumą; ne viename dalyke galėjau suklysti; vienu kitu dalyku galėjau užgauti Pono Prezidento jausmus, bet vadovavaus visų pirma tais mūsų valstybės ir tautos reikalais, kurie ir Ponui Prezidentui yra be galo brangūs.

Suprantu dargi gerai, kad mano raštas išėjo tam tikra prasme vienašališkas: nerašiau apie tai, ką būčiau galėjęs pasakyti tautininkų režimo pateisinimui, kaip lygiai nerašiau ir apie tuos kaltinimus, kuriuos būčiau galėjęs nukreipti opozicijai, taip pat nestovinčiai, mano supratimu, reikiamoje aukštumoje. Bet šitie dalykai nebuvo reikalingi tam tikslui, kuriam yra skirtas šis raštas.

Mano nelygstamąjį atvirumą nuolankiai prašyčiau man dovanoti vardan tų intencijų, kurios man vadovavo. Jei mano nuomonė apie moralines Pono Prezidento ypatybes nebūtų aukšta, tuomet, žinoma, laikyčiau betiksliu dalyku kreiptis į Poną Prezidentą su panašiu laišku.

Prašau, Garbingasai Pone Prezidente, priimti giliausios mano pagarbos pareiškimą.

Kaunas, Vytauto pr. 59 bt. 8
1935 m. lapkričio 2 d.
_____

* Žr. šio tomo p. 528–533.

** Nuosava valda (lot.).

*** Aukščiausias įstatymas (lot.).

Publikuota iš leidinio: Stasys Šalkauskis, Raštai, parengė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Mintis, t. 5, 1996, p. 546–561.

Publikaciją parengė Laura Molytė.