Ar galima atsiriboti nuo karo ir nesantaikos išjungus televizorių ir palikus socialinius tinklus? Išmintingi žmonės įsitikinę – toks sprendimas nieko gero neduotų. Kodėl, aiškina šventikas Sergij Kruglov.
Ukrainoje šiuo metu neramu, ten šiandien karas… Tu visa širdimi išgyveni dėl viso to ir todėl naktimis nemiegi, lūkuriuoji – tai spragsi TV kanalus ieškodamas naujienų, tai suki veidaknygės naujienų juostą aktyviai įsitraukdamas į ginčus ir nepabaigiamus disputus, baisiesi ar džiaugiesi sužinojęs vis naujų detalių apie tai, kas vyksta Ukrainoje, ir jas aptarinėdamas.
Tu pats niekada nestovėjai ant Ukrainos žemės. Tu apskritai retai kur išeini iš savo kambario, nuo mirksinčio kompiuterio ekrano, iš savo socialinių tinklų. Tai kodėl jautiesi taip, lyg būtum pirmosiose fronto linijose, lyg kautumeisi su priešais ir juos naikintum, kad neštum aukščiausią ir paskutinę tiesą, kurią reikia tvirtinti neatitraukiant pirštų nuo klaviatūros?
Jau ir pats nerimauji: tu kalbi, jog jau bloga nuo to, kad ir tave užliejo visuotinė neapykanta ir įtūžis, kad jau mirtinai susipykai su dešimtimis savo buvusių draugų, kad juos visus jau padalijai į savus ir svetimus ir kad šio virtualaus karo, vykstančio internete ir žudančio visa, kas gera žmogaus sieloje, netektys yra realios ir neatitaisomos, vadinasi, ir žmonių giminės priešas, gundantis mus smerkti, nekęsti ir susipriešinti, jau kai kur mus jau nugalėjo…
Tu klausi – kas vyksta? Iš kur kyla priešiškumas, iš kokios sėklos išauga karas? Galbūt verta tiesiog užsikimšti ausis ir užsidengti akis, atsiriboti nuo visų ir visiškai užsisklęsti, išmesti kompiuterį ir nebeskaityti naujienų veidaknygėje, jei jos taip griaunamai veikia? Vietoje atsakymo – aš pacituosiu tau – jei sutinki? – vieno išminčiaus, rabi Nachmano iš Vroclavo, žodžius, kuriuos man pačiam atsitiktinai ar ne priminė šiomis dienomis… Apsišarvuok kantrybe ir išklausyk – citata bus ilga.
„Visas pasaulis sklidinas nesantaikos. Ji liepsnoja tarp tautų ir miestuose, ji kyla visuose namuose, tarp kaimynų, kiekvienam – su jo žmona, namiškiais, tarnais ir vaikais. Ir niekas nesusimąsto apie pabaigą, apie tai, kad žmogus miršta kiekvieną dieną, su kiekviena diena jis artėja prie mirties – juk praėjusi diena nebegrįš.
Žinok, visa susiję. nesantaika tarp atskirų žmonių, pavyzdžiui, tarp šeimos galvos ir namiškių, yra lygiai tokia pati priešprieša, kaip ir tarp carų ar tautų. Juk kiekvienas iš namiškių apsibrėžia, it kokia atskira tauta, ir jie kovoja vienas su kitu lygiai taip pat, kaip kovoja tarpusavy tautos.
Jeigu kai kas, siekdamas tylos ir ramybės, išvengia kivirčų, jis vis tiek bus įtrauktas į nesantaiką ir karus. Tą patį mes matome žiūrėdami į carų ir tautų karus. Kartais nutinka, kad kokia nors tauta trokšta taikos ir visai nenori kariauti; dar daugiau – ji tarsi nusileidžia kaimynams, ir ne kartą. Bet ją tol verčia prieš jos valią prisidėti prie vienos ar kitos pusės, kol ir ji įsitraukia į karą.
Tas pats vyksta ir privačiame gyvenime – namų karuose. Juk žmogus pats iš savęs yra mažas pasaulis, kuriame atsispindi visa visata. Tuo labiau žmogus sykiu su savo namiškiais – visos tautos atsispindi juose, ir jie vaidijasi, ir kariauja vieni su kitais.
Todėl būna, kad žmogus, atsiskyręs nuo visų miške, išeina iš proto. Taip yra todėl, kad žmoguje esti visos tautos. Kai jis lieka vienas, skirtingos tautos, glūdinčios jame, ima tarpusavy vaidytis ir, priklausomai nuo to, kurios jų ima viršų, jis priverstas tapatintis tai su viena, tai su kita. Kaskart taip persikūnijant visi jo įsivaizdavimai vis verčiasi aukštyn kojomis, ir nuo to išties galima išprotėti.
Kai žmogus yra kartu su kitais žmonėmis, karas tarp tautų, esančių žmogaus viduje, suranda išėjimą ir išsiveržia į išorę. Jis užgriebia ir aplinkinius – įtraukia namiškius ir kaimynus…“.
Tiesą sakant, apie tai mums su tavimi kalbėjo ir stačiatikių šventieji tėvai, ir pasauliečiai psichologai, ir paprasti gyvenimo išminties pilni žmonės, ir mes daug kartų tai girdėjome ir su tuo sutikome – tik kad vis pamirštame: vėl ir vėl – vis tos galvos mūsų skylėtos…
Ar supranti, drauge mano, kas nutinka? Susipriešinimo ir neapykantos šaltinis – ne išorėje, o viduje – tavo širdyje. Iš pasaulio ir nuo artimųjų nepasitrauksi. Ir ne kompiuterį reikia išmesti, kad susigrąžintum prarastą dvasios ramybę – kompiuteris tėra instrumentas, jis nekaltas. O atkreipti dėmesį – net jei tingu ir kartais taip nesinori!.. – į savo paties širdį.
Iš rusų kalbos vertė Ignė Gustaitytė.