Tiesos.lt siūlo įsitraukti į diskusiją, kilusią viešojoje erdvėje po Vasario 16-osios eitynių Kaune.
Vytautas Sinica: Lietuva lietuviams
žurnalas „Tribūna“, Delfi.lt
Erika Drungytė: Dar kartą apie nacionalizmą ir piliečių teises
ekspertai.eu
Aurimas Guoga: Tautinės eisenos dalyvių neturėtume laikyti lietuviais
aguoga.lt
Liudvika Pociūnienė: Lietuviai – didžiausi nacionalistai Europoje?
Alfa.lt
Vytautas Sinica: Lietuva lietuviams
žurnalas „Tribūna“, Delfi.lt
Vytautas Sinica © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“. Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį.
Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S. Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune.
Kovo 11-osios eisenai Vilniuje leidimas taip ir nebuvo išduotas, nors pats reikalavimas prašyti leidimo viešam susibūrimui prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką pernai teismas išaiškino vadinamojoje signatarų byloje (2012-09-28 naujiena „Sąjūdininkai išteisinti galutinai“). Suvokdami savo konstitucinę teisę tik informuoti apie viešuosius susirinkimus, eitynių organizatoriai greičiausiai nepabijos dar vieno teismo proceso ir neatsisakys planų žygiuoti Gedimino prospektu, o tai leidžia pagrįstai tikėtis dar didesnio ažiotažo ir provokacijų eisenos metu Vilniuje.
Patį garsųjį šūkį dažniausiai linkstama suprasti siauriausia ir banaliausia galima prasme: esą skanduojant „Lietuva lietuviams“ kviečiama išnaikinti Lietuvoje kitataučius. Tokia mąstymo neapsunkinanti interpretacija galimai tinka marginaliai daliai šių eisenų dalyvių, tačiau patys jų organizatoriai ir iškilesni jose dalyvaujantys asmenys šūkį supranta ir aiškina visiškai kitaip. Savo ruožtu visuomenė turi atsakyti į klausimą, ar nori tenkintis savo vaizduotės vaisiais ar suvokti reiškinius pagal jų autorių intencijas ir vertinti juos adekvačiai.
Tautos ir valstybės atsakomybės ryšys
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pirmininkas Julius Panka primena, jog pilnas šūkis yra „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“, nors žiniasklaida linkusi pasigauti tik jo santrumpą. Tokia formuluotė leidžia užčiuopti socialinę potekstę – kalbama pirmiausiai apie abipusį pareigos santykį tarp valstybės ir tautos. Kaip siūlo suprasti pats J.Panka, Lietuva kaip valstybė šiuo šūkiu kviečiama tarnauti ją sukūrusiai tautai. Viena pamatinių nacionalizmo prielaidų teigia, kad valstybės egzistuoja kaip priemonė tautos kūrybinei energijai skleistis ir tapatumui puoselėti. Šią valstybės funkciją valdžios aparatas privalo užtikrinti konkrečiais veiksmais, teisėkūros sprendimais. Valstybė turi priklausyti tautai kontrolės ir pavaldumo prasme. Net banalu, jog tai skelbia ir Lietuvos (kaip ir daugelio kitų šalių) Konstitucija.
Iš kitos pusės šūkis apibrėžia tautos atsakomybę savo sukurtai valstybei. „Lietuviai Lietuvai“ – tai kvietimas dirbti savo šaliai, rūpintis jos gerove greta asmeninės, neemigruoti, nebūti abejingiems valstybės gyvenimui. Jei nacionalinė valstybė sukuriama kaip būtinoji sąlyga klestėti tautos kūrybiniam potencialui, tai kiekvieno tautos atstovo moralinė pareiga yra šia ne be aukos jam iškovota teise naudotis ir ją realizuoti darbu, kiekvienam savo srityje. Akivaizdu, jog šia prasme tiek valstybė savo suteikiamomis sąlygomis realizuoti gebėjimus, tiek piliečiai savo pasiryžimu kurti Lietuvą šiuo metu yra toli nuo tokio idealo ir reikalinga jį skelbti, nes valstybė nėra gėris savaime.
Suverenumo siekis
Kitas pamatinis nacionalizmo teiginys sako, jog kiekviena tauta turi būti absoliuti šeimininkė savo valstybėje, tad ir lietuviai Lietuvoje turi diktuoti jų bendrabūvį apibrėžiančias kultūrines-moralines normas ir, žinoma, teisinę bazę. Tai XIX a. visuotinai paplitęs suverenios savivaldos siekis, daugelio modernių tautiškumo teorijų klaidingai tapatinamas su pačiu tautiškumu apskritai. „Lietuva lietuviams“ yra būtent tokio nedalomo suverenumo šauksmas. Jis reikalauja, kad tik Lietuvos piliečiai – Tauta, kaip didžiąja raide įrašyta Konstitucijoje – galėtų spręsti savo gyvenimo sąlygas formuojančius klausimus.
Tauta gali deleguoti savo apsisprendimo teisę atskirose srityse, tačiau čia būtina vadovautis subsidiarumo principu – deleguoti viršvalstybinėms institucijoms tik tuos klausimus, kurių išspręsti savivaldi politinė bendruomenė pati nepajėgia bet kuriuo atveju. Galima nesutarti dėl suverenumo atsisakymo masto, tačiau tragikomiško referendumo dėl stojimo į ES metu Tauta tikrai nesuprato, kiek daug teisių deleguoja.
Šūkio „Lietuva lietuviams“ skanduotojų įsitikinimu, suverenumo deleguota akivaizdžiai per daug. Tiek formaliai, tiek neformaliai lietuviškojo gyvenimo normos yra keičiamos tarptautinių ar tiesiog užsienio struktūrų įtakos. Tariami „žalieji“ formuojasi Rytų, o „žmogaus teisių“ gynėjai – Vakarų interesų pagrindu. Šį procesą bandoma maskuoti tariamai savaimingos visuomenės raidos postmodernėjimo linkme vaizdiniu, nors tuo pačiu metu vertybes ir teisinę aplinką performuoti aktyviai siekia dosniai finansuojami socialinės inžinerijos centrų filialai mūsų šalyje, o vieną nacionalinės valdžios sprendimą po kito keičia Europos Teisingumo Teismo sprendimai.
Vėlgi, galima diskutuoti, ar šiandieninė Lietuvos tikrovė būtent tokia, tačiau kaip tik tokią ją mato dėmesio susilaukiančių šventinių eitynių dalyviai. Norėdami vertinti jų šūkius, turime suprasti ir jų pačių politinės tikrovės vertinimą. „Lietuva lietuviams“ reiškia besąlygišką suverenaus apsisprendimo reikalavimą Lietuvos piliečiams, kurie, kiekvieno nacionalisto supratimu, vieninteliai turi teisę kurti Lietuvą, kurioje gyvena. Geri ar blogi, modernūs ar atsilikusio mąstymo sprendimai turi kilti iš pačios politinės Tautos.
Tautinės mažumos
Čia tampa aktualus kone pats opiausias „Lietuva lietuviams“ aspektas – požiūris į tautines mažumas. Iš tiesų jis buvo atskleistas pačių Vasario 16-osios eisenos Kaune dalyvių žinių korespondentams: eisenoje laukiami visi, mylintys valstybę, o etninė tautybė šiuo atveju nėra svarbu. Ji iš tiesų nesvarbi. Tačiau klausimas dvipusis: kaip tautinėms mažumoms palaikyti šūkį „Lietuva lietuviams“ ir kaip šis šūkis gali apimti tautines mažumas?
Kiekvienas ne lietuvių kilmės valstybei ištikimas Lietuvos pilietis yra lygiai brangus ir vertingas Lietuvos valstybei kaip ir jai ištikimi etniniai lietuviai. Kiekvienas tautinių mažumų atstovas yra gyvenimo aplinkybių pasmerktas dvilypumui: jis turi būti savo tautos kultūros atstovas ir jausti politinę ištikimybę šaliai, kurioje gyvena (taigi priklausyti kitai politinei tautai). Šią sąlygą išpildantys bet kurios valstybės piliečiai yra visaverčiai politinės bendruomenės nariai. Tačiau toks dvilypis tapatumas iš tautinės mažumos atstovo reikalauja pripažinti, kad valstybė, kurioje jis gyvena, yra sukurta kitos tautos apsisprendimo teise ir kad konkreti tautinė mažuma naudojasi kitos tautos sukurto valstybingumo ir išsilaisvinimo iš totalitarizmo vaisiais.
Suprasdamos šį lietuvių tautos santykį su valstybe, tautinės mažumos gali demonstruoti tą patį atsakomybės prieš valstybę jausmą, suverenumo siekį ir reikalauti atsakingo savo funkcijų vykdymo iš valstybės, kurioje gyvena. Natūralu, jog tautinėms mažumoms priklausantys piliečiai apskritai yra tų pačių kultūrinių-moralinių normų kaip ir etniniai lietuviai, didelė jų dalis socializuoti tose pačiose mokyklose, jiems įdiegtos tos pačios moralinės „raudonosios linijos“ ir įprasta laikytis tų pačių valstybės įstatymų. Tokie kitataučiai piliečiai, lygiai kaip lietuviai, nenori ir neturi būti veikiami išorinių veiksnių vykdomos socialinės inžinerijos ar įstatymų primetimo.
Kiekvienais metais nacionalistų eitynėse dalyvauja nemaža dalis Tėvynę mylinčių ir tuo besididžiuojančių tautinių mažumų atstovų, kurie tai daro tikrai ne iš tariamos nacionalistų baimės (greičiau galima bijoti tautiečių pasmerkimo) ar naivumo. Daugybė žmonių Lietuvoje nėra etniniai lietuviai, tačiau saugodami kultūrinį tautiškumą yra sąmoningi Lietuvos piliečiai. Šis faktas, laimei, pagaliau atsidūrė ir žiniasklaidos akiratyje – ne viena televizija parodė Vasario 16-osios eitynėse laisva valia dalyvavus ir patriotiškai nusiteikusius Kauno žydus, ko niekaip negali paaiškinti primityvią „Lietuva lietuviams“ šūkio interpretaciją puoselėjantys stebėtojai.
Išvados
Šventines nacionalistų eisenas būtina palikti ir puoselėti teisinga linkme. Jų organizatoriai vienareikšmiškai turi didžiuotis ir didžiuojasi, jog prie jų kadaise vien jauno būrio prisideda laisvės kovotojai, savanoriai, signatarai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir dabartinio Seimo nariai – žmonės, iš lėto keičiantys eisenos veidą ir šūkį „Lietuva lietuviams“ suvokiantys tekste aprašyta prasme.
Nereikia turėti iliuzijų, kad šiuose renginiuose dalyvauja vien tokios sampratos šalininkai. Žinoma, dalis dalyvių jos nesuvokia ir jaučia neapykantą savo bendrapiliečiams. Tai problema, tačiau eisenų draudimas ir marginalizavimas yra prasčiausias jos sprendimas.
Žygių organizatoriai jau seniai turi apsivalyti nuo šovinistinio ar, dar blogiau, agresyvaus elemento ir kartu pritraukti nemarginalizuotų patriotų gretas. Kaip teigia patys organizatoriai, eitynės atviros visiems, mylintiems Lietuvą. Ko gero, geriausiai tai atskleidė Kaune su kitais nacionalistais žygiavęs signataras, Seimo narys Algirdas Patackas savo atvirame laiške Viktorui Diavarai. Visos tautos lygios ir nė viena jų nacionalistų nėra niekinama, o tą darantieji paprasčiausiai nėra nacionalistai ir neturėtų dalyvauti eitynėse, skirtose „Lietuvos vaikams“ atiduoti pagarbą savo Tėvynei.
Tie, kuriems tai nepatinka, turėtų patys pasišalinti iš šios jiems svetimos iniciatyvos. Tuo tarpu šūkį „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“ visuomenei laikas suprasti ir priimti, o eisenų dalyviams jokiu būdu jo neatsisakyti. Gana bėgti nuo to, kas suteikė pagrindą mūsų nepriklausomybei, kurios, tiesa, kaip ir prieš 23 metus, taip ir dabar, ne visiems reikia.
Erika Drungytė: Dar kartą apie nacionalizmą ir piliečių teises
ekspertai.eu
Erika Drungytė (kamane.lt nuotr.)
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ atliko gyventojų apklausą DELFI užsakymu. Šios apklausos tikslas – išsiaiškinti, kiek Lietuvos gyventojų pritaria ar nepritaria Kovo 11-osios eitynėms Vilniuje.
Kokioms eitynėms? Štai čia ir atskleidžiama tyrimo esmė, nes klausimas suformuluotas taip: „Ar Jūs pritariate kasmetinėms nacionalistų eitynėms Vilniaus Gedimino prospekte Kovo 11-ąją?“ Klausime jau užkoduotas negatyvus požiūris į eitynių dalyvius, nes Lietuvoje, kuri vis dar priskirtina prie pilietiškumą mažiausiai demonstruojančių valstybių, nacionalizmo konotacija tebevelka sovietinį šleifą – nacionalizmas yra blogis. Iš tiesų nacionalizmas kaip universali doktrina teigia, kad aukščiausioji kiekvieno žmogaus pareiga yra ištikimybė savo tautai. Bet politinė savišvieta taip pat nebūdinga mūsų visuomenei, o inercija yra labai stipri.
Ką gi konstatavo „Spinter tyrimai“ ir kokią žinią paskleidė naujienų portalas Delfi.lt per visas žiniasklaidos priemones? Tyrimų rezultatai teigia, kad „didžioji dalis Lietuvos gyventojų nepritaria nacionalistų eitynėms, kurios kasmet Kovo 11-ąją rengiamos Vilniaus centre“. Kas kartą, kai paskelbiami įvairių tyrimų rezultatai, tiek aš asmeniškai, tiek daugybė mano draugų piktinasi – niekas niekada nėra paklausęs mūsų nuomonės. Ar mes nesame Lietuvos gyventojai? Tyrimų kompanija neatskleidžia, kokio miesto ar regiono gyventojai buvo apklausti. Pasako tik skaičių – „apklausė 1004 respondentus nuo 18 iki 75 metų“. Bet ir šis konstatavimas yra iškalbingas. Jie apklausė 1004 žmones ir paskelbė rezultatus „didžioji dalis Lietuvos gyventojų nepritaria“. Iš tiesų, nepritaria daugiau kaip 400 piliečių, tačiau nežinome, kas jie, koks jų išsilavinimas, kokia tautybė ir pan.
Ką norėta tokia apklausa įrodyti? Ką norima pateisinti? Kokią nuomonę norima suformuoti? Juk jei būtų paklausta, ar pritariate Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamai eisenai Gedimino prospekte, tikėtina, kad atsakymų rezultatai būtų buvę kitokie. Ar šia apklausa norima visiems Lietuvos piliečiams pasakyti, kad nacionalizmas yra blogis ir labiausiai prilygsta fašizmui? Tikėtina, kad būtent tai. Ar šia apklausa norėta pateisinti Vilniaus valdžią, kuri leidimą eitynių organizatoriams išdavė ne Gedimino prospekte, o Upės gatvėje, motyvuodama oficialiais renginiais? Tikėtina, kad būtent tai. Ar šia apklausa siekiama pristabdyti kylančią tautinės savimonės ir pilietiškumo raišką Lietuvoje? Tikėtina, kad taip.
Portalas Delfi.lt akcentuoja mokslininkės Vitos Petrušauskaitės nuomonę, kuri, nors ir pripažįsta, jog „2006 m. Konstitucinis Teismas (KT) savo nutarime yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje minima tauta – ne lietuvių etninė grupė, o Lietuvos piliečių bendruomenė. Pasak KT, tautos vardu priimami sprendimai apima visą piliečių bendruomenę“, vis viena kelia klausimus, kuriuose daug baimių ir numatomų grėsmių. Mokslininkė mano, kad „nesant atsvaros Kovo 11-osios eitynėms, etninės grupės gali jaustis ignoruojamos“. Labai atsargiai, terpiant žodelį „gali“, jaunoji mokslininkė iš tiesų siunčia signalą išvardintų tautų atstovams, kurie tai priims kaip teiginį, ir supras sakinį be žodelio „gali“.
Taip pat ji teigia, kad „Vokietijoje žygiuoja neonaciai, aplink susirenka daug jiems nepritariančių žmonių. Tuo metu Lietuvoje tokios eitynės didesnio pasmerkimo nesulaukia, jas kritikuoja tik pavienės etninės grupės.“ Tačiau Lietuvoje žygiuoja ne neonaciai! Kam daromos tokios prielaidos? Kam reikalingi tokie palyginimai? Kaune Vasario 16-osios eitynėse matėme ne vieną kitos tautos atstovą, prisijungusį prie kolonos savo noru. Kauno žydai ėjo drauge ir teigė, kad yra drauge, nes yra Lietuvos gyventojai ir jau kelintos kartos kauniečiai. Tačiau fonetiškai panašūs (pagal skambėjimą) žodžiai „nacionalistai, neonaciai“ apklausos rezultatus pateikiančioje apžvalgoje yra aiškus, tendencingas negatyvios konotacijos primetimas. Ir visą šią užsakomąją apklausos medžiagą vainikuoja teiginys: „Vasario 16-ąją Kaune vykusias analogiškas eitynes aštriai sukritikavo Simono Vizentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zurofas.“ Ar DELFI dirba Vizentalio centrui? Žvelgiant į tokiu būdu pateiktą informaciją, labai tikėtina.
Taigi nacionalizmas, kuris prieštarauja marksizmo ideologijai, teigiančiai, kad „proletariatas neturi tėvynės“ ir kosmopolitizmui, kurio atstovai yra pasaulio piliečiai, nepaisantys savo ir kitų tautų tradicijų, kultūros, patriotizmo, vadinasi, ir globalizmo, Lietuvoje mėginamas sulyginti su kažkuo, kas yra labai baisu, atmestina, grėsminga, pavojinga. Bet šią užduotį sumanę įgyvendinti Lietuvos piliečius siekiantys įbauginti asmenys dar kartą suklupo ant kalbos akmenėlio. Nes „nacionalistas“ iš tiesų yra „tautininkas“, kadangi tarptautinis žodis kilęs iš pamatinio lotynų kalbos žodžio natio, reiškiančio tautą. Kraštutinių pažiūrų nacionalistai, arba naciai, buvo Vokietijos nacionalsocialistai. Atkreipkite dėmesį į antrąjį sudurtinio žodžio dėmenį – socialistai! Asmeninė Hitlerio ideologija, vėliau įvardyta fašizmu, neturi nieko bendra su įvairių pasaulio tautų individualumu, t. y. jų tautiškumu ir to tautiškumo pagrindu sukurtomis valstybėmis. Bet šiandieninė situacija Lietuvoje turi labai daug bendra su jau minėtaisiais marksizmu – kaip puikiai mums jį įskiepijo! – ir kosmopolitizmu, kuris drąsiai ir be skrupulų braunasi blizgiais reklamų pavidalais.
Taigi, tautieti (žr. aukščiau išdėstytą Konstitucinio Teismo išaiškinimą), pilieti, ar Tu tikrai esi toji didžioji Lietuvos gyventojų dalis, kuri pasisako prieš tautininkų eitynes? Prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas pačių piliečių organizuotas eitynes, kuriose nėra klerkų, kurios neprimena Gegužės 1-osios paradų, kuriose savęs nedemonstruoja valdančių partijų atstovai, kuriose negirdėti trafaretinių žodžių ir metai iš metų kartojamų tų pačių kalbų? Ar Tu tikrai manai, kad šie savo valstybę gerbiantys bei mylintys žmonės, pilietinis jaunimas, visuomeninių organizacijų atstovai, Lietuvos regionų atstovai, neturi teisės švęsti Kovo 11-osios eidami su Trispalvėmis Gedimino prospektu? Taip, mes jau neturime beveik jokių teisių – nei protestuoti, nei išreikšti savo valios (kurios nepaisoma net ir įvykus referendumui!), nei džiaugtis nepriklausomybe, nei gerbti savo valstybinės kalbos, vėliavos, tautinės kultūros, nei saugoti ir tausoti savo žemės gamtinių išteklių, nei pasirinkti gyvenimo būdo… Mes neturime beveik jokių teisių. Ar dar turime valstybę?
Aurimas Guoga: Tautinės eisenos dalyvių neturėtume laikyti lietuviais
aguoga.lt
Aurimas Guoga (saviugdosmokykla.lt nuotr.)
Kai koks nors lietuvis užsienyje padaro ką nors, kas kelia pasididžiavimą (pavyzdžiui, gerai sužaidžia NBA arba suspindi šiuolaikinių technologijų versle), visi jaučiame pasididžiavimą. Ir teisėtai, nors mes prie to laimėjimo nė pirštu neprisilietėme. Mūsų pasididžiavimo pagrindas – kad esame Lietuvos žmonės, jos pasiekimų ir gerovės kūrėjai. Taip žiūrint, mes komanda, o vieno iš mūsų pasiekimas – visų mūsų pasiekimas.
O kas, kai lietuviai pasižymi pridarydami ką nors gėdingo? Kai užsienio spauda rašo, kad lietuviai reketuoja vietinius ar vieni kitus, kai juos pagauna su narkotikais ir pan., tuomet mes sakome, kad… tai nėra tikri lietuviai!.. Sakome, kad vagis neturi tautybės. Norime aiškiai atsiriboti nuo jų darbų ir nuo jų „vertybių“.
Taip save apibūdindami mes galime išvengti gėdos už lietuviškai kalbančių, lietuvius tėvus turinčių asmenų daromą gėdą, tačiau tuomet privalome nuneigti kraujo ryšio svarbą. Antraip turime tapatintis ne tik su laimėjimais, bet ir su gėdos šleifu, kuris, turėkime drąsos pripažinti, gerokai ilgesnis bei platesnis nei laimėjimų takas.
O jeigu mes tautą apibrėžiame pagal vertybinį kriterijų sumenkindami kraujo ryšio svarbą, tuomet lietuviu turi būti laikomas kiekvienas, kuris yra Lietuvos patriotas ir kuria jai vertę. Pavyzdžiui, degradavę alkoholikai, nesvarbu, kad kalba lietuviškai, nebus laikomi tautos dalimi, o asmenimis, vertybiškai nepriaugusiais priklausyti bet kokiai tautai.
Paprastai kalbant, tai pilietinis tautos apibūdinimas. Visi, kurių vertybės ir sugebėjimai prisideda prie krašto gerovės, laikomi tautos atstovais. Kaip žinome, LDK tiek po krikšto, tiek iki jo tai buvo vienintelis ir konkurentų neturėjęs tautos apibūdinimas. Vytauto dvare sukiojosi įvairiomis kalbomis kalbantys bajorai. Tol, kol jie narsiai kovėsi kunigaikščio kariuomenėje, niekam ir į galvą nešaudavo kvestionuoti jų lietuviškumo.
Vytautas kanceliarijos reikmėms dvare naudojo rusų raštą – tačiau kažkodėl ir net tautininkai netvirtina, kad pats Vytautas Didysis buvo išgama kosmopolitas ir lietuvių priešas. Kad jau prisiminėme Vytautą, tai šis asmuo, atrodytų, mažiausiai tinkamas kaip idealas lipdyti tautą etnolingvistiniu pagrindu: du kartus išdavęs savo kraštą ir pabėgęs pas mirtinus priešus (tai tarsi J.Panka perbėgęs pas Sorošą ir prašęs jo pagalbos kovoje dėl valdžios tautininkų partijoje), užrašydavęs kryžiuočiams dalį Lietuvos, rengęs su jais žygius kad įsitaisytų kunigaikščio soste. Žodžiu, kosmopolitas, išdavikas ir dėl valdžios pasiryžęs bet kam. O ir įsitaisęs kunigaikščio soste sykiu su krikštu įvedė baudžiavą (dėl ko turėjo apsistatyti save totoriais, kad savi nenudobtų). Tuo tarpu Jogaila iš tiesų atrodo realus kandidatas į tautininkų įkvėpėjus: lemiamu metu padėjo atsilaikyti prieš kryžiuočius, tapo užsienio valstybės galva (juk mes labai norėjome, kad A.Mockus taptų Kolumbijos prezidentu, ar ne?), tai jo dėka Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo, sustiprėjo kaip politinis vienetas (jei ne Jogailos politika, kryžiuočiai nebūtų ilgai trukę užimti Vilniaus – prisiminkime – 1362 m. krenta Kaunas, ir tada lietuvius neabejotinai būtų ištikęs prūsų likimas). Tačiau tautininkai turi Jogailai nenumaldomą priekaištą, kad jis leido skriausti lietuvius-valstiečius ir neleido jiems įtvirtinti tautinės valstybės. Absurdiški priekaištai.
Taigi istoriškai lietuvybė buvo suvokiama tik pagal vertybinį kriterijų ir tai leido valstybei išsiplėsti bei sutvirtėti. Jos smukimą – tą pripažįsta ir tautininkai – lėmė ne nacionalinės įtampos, o valdymo sistemos bėdos (sakytume, demokratijos ydos, tačiau jokiu būdu ne ydinga nacionalinė politika). Ukrainoje gyvenantis vietinės kilmės bajoras iš tiesų buvo lojalus Lietuvos valstybei, ir tik dėl to mes galime didžiuotis turėję ją tokią didelę bei galingą. Taigi istorija mus moko, kad vertybėmis grįsta tautiškumo samprata labai stiprino tiek Lietuvos valstybę, tiek lietuvius atskirai. Iš tiesų, nors tai leido įsigalėti lenkų kalbai, tačiau tik tai ir leido išlikti neužkariautiems, jei išlikti kaip tautai (jei vis dar vadovausimės iki šiol be reikalo nekvestionuotu principu, kad užvis svarbiausia – bet kokia kaina išlikti kaip lietuviškai kalbančiai bendruomenei).
Tačiau šiuolaikinis lietuviškumo apibrėžimas, kurį naudoja nacionalistai, yra nesibaigiančių įtampų ir valstybės nestabilumo faktorius. Paimkime vieną pavyzdį, kuris tai gerai išryškina. Vienas JAV pilietis, anglų kilmės, veda lietuvę ir apsigyvena Lietuvoje. Jo išsilavinimas – anglų filologija. Taigi jis tobulai moka anglų kalbą. Šis naujasis Lietuvos gyventojas turi unikalų gebėjimą: gali mums suredaguoti bet kokį tekstą, kad galėtume nesijaudindami duoti jį bet kokio anglakalbio žurnalo redakcijai ar dėti ant stalo kad ir JAV prezidentui.
Tačiau yra viena problema: mūsų naujasis gyventojas, pavadinkime jį Robert Andrews, tiek užimtas redaguodamas tekstų vertimus, kad jam nėra kada nei lietuvių kalbos mokytis, nei lietuvėti kitomis prasmėmis. Jis nepakeldamas galvos dirba Lietuvai, jos prestižui, tačiau tai lemia, kad negali, net jei ir norėtų, asimiliuotis.
Ar tokį žmogų laikysime savu? Ar jam prikaišiosime – tu neišmokai lietuvių kalbos, nesisvaigini tautine kultūra, todėl mes nelaikome tavęs lietuviu. Ar nebus taip, kad mums taip naudingas specialistas, jausdamasis pernelyg vienišas, išvyks atgal į JAV arba persikels į Estiją ir vienodai uoliai redaguos angliškus vertimus iš estų kalbos? O mes į Briuselį, Londoną ar Vašingtoną vešime svarbius dokumentus su „tautiniu atspalviu“.
Tai galioja ne tik atskiriems žmonėms, bet ir ištisoms bendruomenėms. Pavyzdžiui, Lietuvos lenkai taip pat sako, kad mes mylime Lietuvą, esame šio krašto patriotai ir kursime jai vertę, tačiau tai darysime kalbėdami lenkiškai ir per savo kultūrą. Mėginti juos sulietuvinti, jei toks ir būtų – bergždžias, pasmerktas sumanymas, pridarysiantis lietuviams daug vidinių priešų. Palikti ramybėje jų lenkiškumą – tai ne tik išvengti nacionalinių įtampų, bet ir turėti gausybę darbininkų, kurie mielai regztų konstruktyvius verslo ryšius su Lenkija ir kt.
Tarkime, pripažinote, kad vertybinis (pilietinis) tautiškumo apibrėžimas daug naudingesnis ir perspektyvinis. Tai reikštų, kad mes anglų kalbos redaktorių Robert Andrews (jei, aišku, jis pats to nori) priimame į lietuvius, net jei jis ir visai nemoka lietuvių kalbos, nieko per daug nežino apie Kudirką ar Daukantą. Tačiau – be galo naudingas kraštui ir nusiteikęs ir toliau toks būti.
Štai dabar ir pasimatys, kaip tautininkų darbotvarkė ne stiprina, o griauna lietuvybę. Mūsų herojus gauna lietuviškus dokumentus, kuriuose, atsisakęs tautininkiško pasiūlymo tapti „Robertu Andriumi“, buvo užrašytas kaip „Robert Andrevs“. Su naujais dokumentais jis vyksta į JAV aplankyti savo giminaičių. Nusileidęs Niujorko J. Kennedžio oro uoste jis nepriekaištinga anglų kalba pasisveikina su pasienio kontrolės pareigūnu ir ištiesia jam savo naująjį pasą.
Niujorkietis pareigūnas netrunka pastebėti, kad JAV pase jis yra „Robert Andrews“, o kituose dokumentuose – „Robert Andrevs“. Kaip to ir reikalauja tarnybinės instrukcijos, jis nusiveda mūsų naująjį tautietį į atskirą kambarį ir ilgai kamantinėja, kodėl jo pavardė vienokia JAV pase, o lietuviškuose dokumentuose – visai kita. Ar jis koks šnipas? Ar jam prastai suklastojo amerikietišką pasą? Ir taip toliau. Trumpai drūtai, dėl tautininkiškų fobijų Robert Andrews lieka kaip reikalas pažemintas.
Taip visi tie nuogąstavimai, kad kitokios kilmės Lietuvos gyventojams leidus būti savimi lietuvybė bus sunaikinta, atsigręžia prieš Lietuvą ir per tai prieš pačius lietuvius. Tada visas pasaulis susidomėjęs nagrinėja R.Andrews pažeminimo aplinkybes ir tai, kaip nutinka, kad lietuviai, jog išliktų, jaučiasi privalantys kitos kilmės savo žmones laikyti apartheido sąlygomis? Ir kam mums patiems reikia tokį skaičių Lietuvos gyventojų nuteikinėti tiek prieš lietuvybę, tiek prieš savo valstybę? Nacionalistinis nuodas virto karu dėl iškabų su lenkais – tarsi tai, kad lenkai, išsikabinę savo kieme iškabą savo kalba, kuo nors sumenkintų lietuvio tautiškumą? O jei ir taip, tai ko vertas toks tautiškumas, kurį mirtinai gniuždo lenkų apgyvendintame krašte iškabinėti užrašai jų kalba?
Kai taip erzini tautines bendrijas, sukuri puikią terpę veikti gero nelinkinčioms užsienio įtakoms. Lietuviai, lygioje vietoje prisidarę sau priešų, dabar susidurs su gausybe šnipų, kurių užsienio žvalgybos gali gausiai užverbuoti tarp kovoti nusiteikusių tautinių mažumų. Tai bus geriausios kokybės šnipai ar diversantai – ne tik kad daug mokėti nereikės, bet ir dirbs iš visos širdies.
Todėl daryčiau išvadą, kad nacionalistai neturėtų būti laikomi lietuvių tautos atstovais. Jie vadovaujasi istoriškai bankrutavusia tautiškumo samprata (pagalvokime, kuo lietuviams baigėsi nacionalistinė puota 20 amžiuje) ir savo veikla kelia tautinį susipriešinimą, diskredituoja lietuvybę, kenkia lietuviams plėtoti sveikus ryšius tiek su kitomis bendruomenėmis, tiek įsitvirtinti užsienyje. Tautininkų eisenos suteikia Lietuvai gausybę pasaulinės antireklamos, kur Lietuva pristatoma kaip neonacių kraštas. Nacionalistinis gaivalas varo gausybę tikrų lietuvių (pagal vertybinį apibrėžimą iš Lietuvos). Pavyzdžiui, dalis Lietuvos žydų, unikalių specialistų ir ištikimų Lietuvos patriotų, savo unikaliais gebėjimais atnešusių kraštui labai daug naudos, išvyko.
Taigi lietuviai turėtų aiškiai apsispręsti – ar jiems pakeliui su oriais ir išsilavinusiais savo šalies statytojais, tegu keli iš jų ir kitokios kilmės, ar su tokiais, kurie tautiškumą supranta kaip kokį priklausymą krepšinio klubo sirgalių gaujai – visi, kurie šventai tiki į mūsų bendrą kraują, yra savi. Kurie abejoja, kad mūsų kraujas visuomet tik teisus ir šventas – netikri lietuviai ir potencialūs išdavikai. Krepšinio sirgalių šaikoje yra taip: jei esi su mumis, tai tik su mumis, ir su nieku kitu. Esu tuo geresnis tautietis, kuo garsiau rėkausi už savus ir prieš kitus.
„Žalgirio“ sirgalių tikėjimas nesutaikomai priešingas „Lietuvos ryto“ sirgalių gerbėjams. Jei abiejų stovyklų tikėjimas nuolatos stiprės, tai tik laiko klausimas, kada išsilies į konfrontaciją. Deja, tačiau kažkas panašaus vyksta ir mūsų valstybės mastu, kur vienas altorius yra „lietuvybė“, kitas – „lenkiškumas“. Kaip ir sirgalių šaikoje, niekas nenori (o greičiau negali) pamatyti, kad „priešas“ – toks pat kaip tu, tik su skirtingomis iškabėlėmis. Tos „neteisingos“ iškabėlės krepšinio fanui – kaip buliui raudona skepeta. Todėl tautininkai puola ne žmones, o lenteles. Nelaimė, jei kelią priešo lentelės link jiems mėgins pastoti žmogus – nedvejodami įniršę pasmeigs ant ragų. Beje, dėl šios priežasties jie tvirtina, kad nekelia grėsmės kitoms tautybėms, o iš tiesų – kelia didžiulę.
Taigi Kovo 11-osios eisenos dalyvius turėtume skelbti žmonėmis be tautybės, o visi lietuviai, nepriklausomai nuo jų kilmės, turi atsiriboti nuo jų Lietuvai ir konkrečiai lietuvių kilmės gyventojams kenksmingų idealų. Reikia, kad šį kartą jie gautų rezultatą, priešingą pageidaujamam – kad patys (lietuvių kilmės) lietuviai juos sutiktų supuvusiais obuoliais. Kaip tai daroma Vokietijoje ar kituose kraštuose, kurie gyvena taip gerai, kaip ir mes norėtume gyventi.
Liudvika Pociūnienė: Lietuviai – didžiausi nacionalistai Europoje?
Alfa.lt
Liudvika Pociūnienė Liudvika Pociūnienė (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
Toks teiginys tik keltų šypseną apsidairius aplink. Mūsų kaimynus ir partnerius lenkus būtų sunku pranokti nacionaliniu išdidumu. Neatsiprašinėja jie nei lietuvių, nei žydų, nors antisemitizmo prieš karą Lenkijoje būta itin nuožmaus. Negirdėti ir kad žydai reikštų lenkams kokių nors pretenzijų – abiem pusėms aišku, kad kalti okupantai vokiečiai. Nesulaukia jokių pretenzijų ir Rusija, nors ypač kruvinų pogromų čia būta dar devynioliktame amžiuje, o šiandien neonacių organizacijos, nors ir oficialiai nepalaikomos, ten yra bene gausiausios ir radikaliausios (išties paradoksalus reiškinys valstybės, laikomos Antrojo pasaulinio karo laimėtoja, visuomenėje).
Kodėl tų pretenzijų nuolat sulaukiame mes, nors ir labai stengiamės būti tolerantiški? Taip stengiamės, kad baigiame ir patį žodį sukompromituoti. Gal taip ir geriau, nes žodis tolerancija yra tarsi nulinio krūvio žodis, greičiau reiškiantis abejingumą, pasyvumą, nei kokią aktyvią poziciją. Yra geras lietuviškas žodis, išreiškiantis nedviprasmiškai pozityvią nuostatą – pagarba. Tik tiek, kad pagarba neatsiejamai yra surišta su savigarba – o čia, matyt, ir yra mūsų silpnoji vieta. Istorinių priežasčių galėtume nurodyti tiek ir tiek, bet dabar turbūt ne apie tai reikėtų kalbėti.
Jaunam žmogui svarbu atrasti, kas teikia pasitikėjimo savimi savo šalyje, kas tampa atrama ir atrodo brangu. Tokių dalykų nesunkiai rastume ir tolimoje praeityje, ir visiškai dar nesenoje istorijoje – nuo kunigaikščių laikų taikus įvairių tikybų ir religijų sugyvenimas buvo nuosekli mūsų valstybės politika ir tautinės nesantaikos kurstymas buvo laikomas gėdingu dalyku.
Labai gaila, kad tokie asmenys, kaip E. Zurofas, savo nepamatuotais pareiškimais faktiškai sėja antisemitizmo sėklą. Tai, žinoma, jo reikalas. Bet mūsų neabejotina pareiga neleisti tai antisemitizmo sėklai sudygti dar neužnuodytose istorijos nuoskaudomis širdyse.
Turbūt ne mūsų, o žydų šviesuomenės reikalas įvertinti nusikaltusius žmoniškumui tuos pasitaikiusius žydų tautybės sadistus tardytojus ir trėmimų vykdytojus, kurie kolaboravo su raudonaisiais okupantais tada, kai savo valstybės neturėjo nei žydai, nei lietuviai. Ne mūsų reikalas tampyti juos invalido ratukuose po teismo sales – senam žmogui pasitinkant gyvenimo saulėlydį sunkiausia yra akistata su savo sąžine, jei praeityje esama tokių tamsių epizodų. Ne mūsų reikalas priekaištauti tiems, kurie vis dar suka holokausto industrijos krumpliaračius. Terminas ne mano sugalvotas – taip pavadinta knyga, kurios autorius – Normanas G. Finkelšteinas, vienas iš tų, kurie nebelinkę taikstytis su savanaudiškumu, žeminančiu nekaltų aukų atminimą.
O mums, lietuviams, turbūt sveikiausia suvokti, kad per holokaustą praradome tūkstančius savo šalies, Lietuvos piliečių žydų – išsilavinusių teisininkų, gydytojų, inžinierių, užsienio kalbų mokytojų, muzikantų, prekybininkų, amatininkų. Tų, kurie ištikimai tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir Vasario Šešioliktąją drauge dalyvaudavo švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dieną. Ne vienas jų gyvuliniuose vagonuose išvažiavo ir į Sibirą, o Štuthofe kalėjo ir Vilniaus universiteto profesoriai, ir kunigai. Tad tragedija buvo bendra – ir būtent taip turėtume ją suvokti.
Kas daro patriotiškai nusiteikusį jaunimą tam tikrais atvejais imlų antisemitizmo sėklai (nors reikia pripažinti, šis gaivalas per šių metų Vasario 16-osios eitynes buvo sutramdytas ir netgi pastangos jį provokuoti nedavė rezultatų)? Viena iš retai pastebimų, tačiau labai svarbių priežasčių – mūsų intelektualų abejingumas patriotizmui, o atskirais atvejais – ir apskritai gėdingi paistalai, neverti intelektualo statuso.
Jei negerbiame savęs, negalime gerbti ir kitų, jei nesame savo šalies patriotai, kaip suprasime kaimynus? Ir jeigu tas žalias jaunimas neturi plačiau mąstančių vyresnės kartos autoritetų – tai ne jaunimas kaltas…
Net ir fragmentiškas istorijos išmanymas leidžia suprasti, kad kalbos apie „kraujo grynumą“ šioje Europos dalyje yra nerimtos. Didelė LDK buvo tautų katilas ir mūsų protėviams garbė, kad „lietuvių jungas“ iki šiol prisimenamas geruoju. Tai dėl to, kad ištikimybė Tėvynei buvo statoma aukščiau už etninę priklausomybę. Šitai niekur neišnyko šimtmečiams bėgant – naktį iš 1991 sausio 12 į 13 tarp Seime prisiekusių savanorių buvo vienas karaimas, kuris pasakė, kad jam prisiekti nebereikia – jį saistanti priesaika , duota prieš šešis šimtus metų.
Etninis lietuvių uždarumas buvo pateisinamas priespaudos šimtmečiais, kai reikėjo sutelkti jėgas ir išsaugoti kalbos ir kultūros savitumą, tarpukario Lietuva pratęsė tą pasiaukojantį visomis prasmėmis šviesuolių darbą. Dabar situacija yra labai pasikeitusi. Net jeigu ir labai stengtumėmės eiti rezervato keliu – nepavyktų. Be to, izoliacijos pasirinkimas rodytų tik silpnas kultūrines pozicijas. Kad jas reikia stiprinti, ir kad kultūrinio identiteto puoselėjimas lieka bene vieninteliu šiuolaikinės valstybės egzistavimo pateisinimu, suvokia kiekvienas, kuris bent retkarčiais apie tai susimąsto.
Šiandieniniam jaunimui tenka ieškoti atsakymo į daug sudėtingesnius klausimus – ką reiškia būti lietuviu dabar, koks galėtų būti Lietuvos ir lietuvių vaidmuo Europoje ir pasaulyje, kuo galime kitus praturtinti ir apdovanoti? Tam turime gerai suvokti ir etnines, ir valstybines, ir svarbiausia – dvasines savo ištakas, atrasti, kas jose vertinga ir gyvybinga. Gal Lietuva šiandien labiau primena riterių ordiną, kurio broliai keliauja po visą pasaulį, bet niekada nepamiršta tarpusavio ryšių, įsipareigojimų ir garbės kodekso…
Sakysite, per daug įsisvajojau, apie kokius riterio kodeksus čia ar ką… Kai tūlas lietuvis sugeba apiplėšti savo bendrakeleivį vos išlipęs iš lėktuvo Londone… Norėtųsi sakyti – toks jis ir lietuvis, betgi … lietuvis. Tas, kuris gerai „prasisuko“ prichvatizacijoje, nuskriausdamas savo mažiau apsukrius bendrapiliečius – irgi lietuvis… Todėl antroji tautinio jaunimo šūkio dalis man skamba visiškai nekvailai – lietuviai Lietuvai. Pradėti reikėtų nuo to, kad tiesiog nedarytume gėdos ir skriaudos savo kraštui. Juodaodis krepšininkas, žaidžiantis už Lietuvą, mano galva, geresnis lietuvis, negu ta grynakraujė bestija, kuri tamsos priedangoje teplioja istorinių pastatų sienas Vilniaus senamiestyje. „Kas teplioja sienas, tam galvoje šienas…“ Girdi, Solomonai?..
Kita vertus, išties pernelyg lengvabūdiškai atkūrę nepriklausomybę suteikėm Lietuvos pilietybę penktos kolonos atstovams ir kitiems, kurie tos pilietybės visiškai nenorėjo. Tai – viena iš priežasčių, kodėl toks „geras vaizdelis“ šiandien mūsų politikoje. Gink, Dieve, nesakau, kad juos reikėjo kur nors išsiųsti. Tegul turi teisę nuolat gyventi ten, kur gyvena, tegul naudojasi visomis žmogaus teisėmis, bet teisę balsuoti turėtų turėti tik tie, kuriems iš tiesų rūpi šalis, kurioje gyvena. Estai ir latviai buvo atsargesni – ir šiandieninė jų situacija rodo, kad tas atsargumas pasiteisino.
Mes savo padėtį bloginam dar ir tuo, kad eliminuojam iš politinio gyvenimo svetur įsitvirtinusius savo lojalius piliečius, nesuteikdami dvigubos pilietybės teisės, bet tai jau atskira tema, prie kurios reikės artimiausiu metu sugrįžti.