Rimvydas Stankevičius | „Respublika“
Su prieš keletą dienų naujų savo paveikslų parodą „Šviesa šviesoje“ pristačiusiu dailininku Vyteniu Lingiu kalbamės apie šviesą. Ir tą – grožio bei išminties šviesą, sklindančią iš meno kūrinių bei knygų, ir tą amžinybės šviesą, įspįstančią žmogui besimeldžiant, išgyvenant religinius potyrius, taip pat tą – pačią jaukiausią ir labiausiai trokštamą – atsirandančią iš žmonių tarpusavio bendravimo, tą, kurios Lietuvoje šiandien taip trūksta.
Menu broliui iš Peterburgo rašytą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laišką, kuriame jis giriasi radęs išsinuomoti idealų butą. Iš baldų ir apskritai interjero M.K.Čiurlionis tame bute terado tik metalinę spjaudyklę, bet minėtasis butas buvo su šešiais langais, o tie langai, tiksliau – pro juos sklindanti šviesa – dailininkui ir buvo svarbiausia… Turbūt ir jums gyvenime šitaip?
Ir man, ir jums, ir – esu įsitikinęs – bet kuriam kitam žmogui. Juk ko žmonės važiuoja į paplūdimius, į tolimąją Afriką, kitas saulėtas pasaulio šalis? Ko lindi bažnyčiose, skaityklose tarp šiugždančių knygų, koncertų salėse? Ko vis eina ir eina vienas pas kitą? Būtent – šviesos ieškoti.
Juk šviesa išties yra pačios gyvybės sinonimas. Štai užasfaltuoja žmonės žemės plotelį, o žolės daigeliai neįtikėtinu būdu, pranokdami savo galimybes kiaurai jį vis tiek sugeba prasikalti. Nes jokiais asfaltais nesustabdomas – begalinis yra gyvybės veržimasis į šviesą, begalinis ir nenugalimas yra šviesos ilgesys. Nes šviesa yra amžina. Nes net ir seniai išnykusios žvaigždės vis tebešviečia.
Žmonėms šviesa teikia laimę net ir pačia buitiškiausia, primityviausia prasme – džiaugiamės, jei diena saulėta, jei butas šviesus, jei šviesa matyti bent jau tunelio gale… Šviesoje juk ir mintys šviesesnės, ir nuotaika… Bet, filosofiškai tariant, taip pat ir mes – kiekvienas mūsų – turime lygiuotis į tas žvaigždes – pasistengti gyvenimą nugyventi taip, kad šviestume net ir tada, kai mūsų jau nebebus.
Bet juk menate sovietinius laikus, kai menininkai vengė šviesos – mėgdavo ir kūrybines studijas kurti, ir laiką leisti tamsiuose rūsiuose?
Menu. Ir manau, kad galiu paaiškinti, kodėl taip buvo. Paradoksalu, bet viršuje, atvirose erdvėse, kur karaliavo režimas, buvo taip bjauru ir perkeltine prasme tamsu, kad rūsiuose, nuoširdžiai ir atvirai bendraudami vieni su kitais prie blausios žvakės, įstengdavome įskelti daugiau vidinės šviesos nei be perstojo auštantis „šviesus komunistinis rytojus“.
Sutinku – šviesa gyvybiškai svarbi visiems. Tačiau dailininkai būna skirtingų prigimčių. Vieni jų kuria naratyvinius siužetus, kiti mėgina, aplenkdami naratyvą, kalbėti tiesiai per spalvas, jose sutūpusias emocijas… O juk spalvos, po teisybei, ir yra ne kas kita, kaip šviesa?
Taip, spalvos yra šviesa. Ir tikrai esu vienas tų dailininkų, kurie nori kalbėti aplenkdami naratyvą. Buvo laikas, manoji kūryba buvo abstrakti, dabar ji – ir vėl tokia, tačiau abstrakcijose žmogus išties ilgai išbūti negali – ėmiau jausti diskomfortą dėl to, kad negaliu sau konkrečiai pasakyti, ką kuriame paveiksle nupiešiau. Todėl keletą metų truko mano „konkretusis“ periodas, leidęs man pačiam save suprasti, išmokti sau pačiam suformuluoti, ką mėginu nupiešti.
Tų formuluočių atradimą, tą suvokimą, kad išties net ne dailininko fantazijos ir net ne piešiamieji objektai yra svarbūs, o tik šviesa, gyvenanti juose, ko gero, būtų galima pavadinti ir jūsų paties, kaip asmenybės, branda ir nušvitimu?
Labai nekuklu ir nemalonu apie save ištarti: „Patyriau nušvitimą“, bet jei kalbėtume apie tai ne kaip apie pasiekimą, o tik kaip apie tam tikrą būseną – tuomet taip ir yra.
Seniai žavėjausi paslaptinga šviesa Rembranto drobėse, seniai, skaitant Vinsento van Gogo laiškus, buvo kritę atmintin jo žodžiai: „Aš noriu nutapyti patį švytėjimą.“ Jis rašė norįs, kad jo paveiksluose, tarsi šventieji, su nimbais švytėtų paprasti žmonės, rugiai, varnos, saulėgrąžos… Žavėjausi ir stebėjausi, kad dailininkas, gyvenantis skurde ir skausme, siekia ne šį pasaulį nuteisti, ne jo žiaurumą ir neteisybę demaskuoti, o paprastą ir ne visada laimingą kasdienybę laiminti nimbais. Manau, kad jau pats šis noras yra menininko nušvitimas arba, kitaip tariant, išsivadavimas iš klaidingų filosofinių atskaitos taškų, supratimas, kad viskas šiame pasaulyje yra susiję, giminiška, vientisa.
Pamenu, keliaudamas po Japoniją, vaikščiodamas didžio haiku meistro, poeto Saigio keliais, supratau, kad nei laiko tėkmė, nei atstumai neegzistuoja. Pamatęs poeto aprašyton kūdron pliumptelinčią varlytę ūmai supratau, kad ir keliauti nebūtina – kad tokią pačią kūdrą ir tokią pačią varlytę turiu savo namų kieme, kad epochų kaita žmogaus ilgesio adresato nepakeitė: kaip anuomet, taip ir šiandien žmogus ilgisi amžinybės šviesos, nutvieskiančios kasdienišką mūsų būtį.
Tuomet tampa paprasta ir gyventi, ir kurti. Antai jaunuolis išbando drastiškiausias formas, siekdamas atrasti originalią raišką, o patyręs šį mažutį nušvitimą ūmai supranti, kad buvimas savimi yra patikimiausia originalumo garantija – išliekant natūraliam ir nuoširdžiam, nebūti originaliam paprasčiausiai neįmanoma.
Tada juokingi tampa ir svarstymai, ar menininko stilius užtektinai lietuviškas, ar nėra jo kūryboje kitų kultūrų bruožų… Ir Lietuvoje, ir Japonijoje, ir dieną, ir naktį – visur ir visada esu lietuvis, tad net jei pieščiau Egipto piramides, tai būtų ne rytietiška, o lietuviška raiška.
Česlovas Milošas apie didingus it Johano Sebastiano Bacho vargonai debesis, kokie dabar kaip tik plaukia virš mūsų galvų, yra sakęs, kad jie – įmanomi tik virš Vilniaus. O gal ir šviesa įvairiuose kraštuose yra skirtinga? Esate tapęs daugelyje šalių, tad pasakykite, kuo dailininko žvilgsniui iš kitų išsiskiria lietuviška šviesa?
Labai sunku tą šviesą vertinti objektyviai – juk tai namų šviesa, tai mylima šviesa, todėl ir pati brangiausia, nors, lyginant su kokia Ispanija, čia – šešėlynai. Šviesos akimirkos čia trumputės, bet galbūt kaip tik dėl to kur kas vertingesnės. Juk jei trejus, septynerius metus gyveni nesibaigiančioje vasaroje ir net mintyse nesvarstai: „Kaži ar maudytis vanduo šiandien pakankamai šiltas?“, tuomet ir tas maudynių vanduo, ir pati vasara nustoja būti vertybė. Juk be metų laikų kaitos, pagalvojus, netektume gausybės gyvenimą turtinančių emocijų: vasaros laukimas, skubėjimas mėgautis, atsisveikinimo liūdesys, nostalgija…
Kol neapkeliavau pasaulio, nesupratau, kokia didelė dovana yra gyventi planetos vietoje, turinčioje visus keturis metų laikus.
Žinoma, tamsiais, lietingais rudenimis Lietuvoje daug nepritapysi, bet kas sakė, kad dailininkas visuomet turi tapyti? Rudens tamsa – juk puiki galimybė pakelti nuo drobės akis, apsidairyti, perskaityti gerų knygų – paūgėti iki kito tapyti tinkamo sezono.
Amžinybės šviesa retkarčiais blyksteli didžiųjų menininkų mums paliktuose kūriniuose, ji švyti intensyviausiuose mūsų religiniuose išgyvenimuose… Pats žemiškiausias amžinybės švytėjimo šaltinis – šviesa, gimstanti tarp bendraujančių žmonių. Ar šio šviesos šaltinio Lietuvoje nepasigendate?
Apie tai, ką myli, kalbėti visada yra skaudžiausia. Visuomet norisi paauklėti, visuomet užverda pyktis pamačius, kad kaži kas yra ne taip… Žinoma, taip pat galbūt pervertinu, galbūt hiperbolizuoju pastebėtus viltį žadinančius ženklus…
Visuomet būna gera išvydus gyvą, kūrybingą jaunimą – ta mūsų minėtąja šviesa spindinčias jų akis.
Valstybė, manau, dėl to ir turėtų būti kuriama, kad sukurtų sąlygas ir kontekstus, padedančius tokį žmonių akių spindesį išsaugoti iki senatvės, iki mirties. O šiandien… Labai liūdna pastebėti tą švytėjimo ribą – žmonių akys užgęsta drauge sulig moksleiviško ir studentiško gyvenimo pabaiga, vos jiems įžengus į „pragyvenimo šaltinio“ paieškų ir kitus „suaugusiųjų kasdienybės“ kontekstus.
Jei taip staiga užgęsta žmonių akys – vadinasi, valstybėje kaži kas yra negerai. Tamsa kliokia iš televizorių ekranų, iš valstybės vadovų pasirinktų prioritetų, verslo ir reklamos ryklių nuožmiai į visuomenės sąmonę brukamos daiktų ir blizgučių kulto filosofijos…
Mūsų gyvenimuose nebeliko tokių bendrų vardiklių kaip „Lietuvos gerovė“, „Lietuvos pasiekimai“, „Lietuvos kultūra“… Viskas išskaidyta, paversta nebe Lietuvos, o kaži kokių tarpusavyje konkuruojančių „dvarelių“ verslo reikalais. Visi aplinkui paversti konkurentais, o konkurentų pasiekimais juk negalima nei džiaugtis, nei jais didžiuotis. Jeigu išleista gera knyga yra ne lietuvių literatūros, o tik konkrečios leidyklos ir konkretaus knygynų tinklo sėkmė, jeigu nutapytas geras paveikslas yra ne lietuvių tapybos, o tik konkrečios galerijos komercinė sėkmė, tai kaip tuomet mums didžiuotis Lietuvos kultūra?..
O, pagalvojus, argi ne taip yra ir su ekonominiais, politiniais, moksliniais, sportiniais Lietuvos laimėjimais?
Tamsa tampa nebebaisi tuomet, kai matai tą šviesą tunelio gale – tada gali nors per sutemas ir vargus, bet neabejotinai šviesos link eiti.
Dabar gi atrodo, kad ta šviesa mūsų „tunelyje“ išjungta. Jeigu valstybė neturi esminės idėjos, jeigu ji neturi krypties, juk ir tos valstybės visuomenė negali jaustis nei laiminga, nei saugi dėl savo ateities.
Todėl svajoju: „Ak, kad taip mudviejų čia aptarta šviesa taptų svarbiausiuoju Lietuvos vadovų ir visų, kurie siekia tokie tapti, prioritetu.“ Juk nė per galvą verstis nereikėtų – visi kasdieniai darbai išliktų tie patys, bet, esu įsitikinęs, rezultatai būtų visai kiti.
Atsimenate Baltijos kelią? Atsimenate tų rankomis susikibusių žmonių akis? Manau, būtent tokia visuomenės būsena, būtent toks žmonių tarpusavio santykis, tokia virš jų tvyranti šviesa ir turėtų būti svarbiausia bet kurios Lietuvos politinės partijos, bet kurio valstybės vadovo siekiamybė ir užduotis. Tai ir yra tikroji šviesa mūsų tunelio gale, nuo kurios šiandien, deja, tik sparčiai tolstame.