Šiandien Bažnyčia įžengia į didelę tylą, kuri kyla iš Jėzaus Kapo paslapties. Tyla gaubia mūsų bažnyčias, nes jose nebėra Eucharistijos. Mūsų bažnyčios – tuščios… Vis dėlto tikiuosi, kad mūsų širdis yra pilna. Toks yra Bažnyčios ugdymas, mokantis mus suprasti, jog tikrasis tabernakulis yra mūsų širdis.
Esame tyloje, nes laukiame velykinio Prisikėlimo šventimo. Bet mes nelaukiame, kad Jėzus prisikeltų – tai jau įvykę! Nelauksime ir Liturginės valandos – ji nemaitina mūsų tikėjimo. Tad ko gi mes laukiame?
Šis laukimas – tai Bažnyčios ugdymas.
Žvelgdami į Evangeliją matome, jog šventosios moterys labai nederamai laukė. Jos laukė šabo pabaigos ir nekantravo, kada galės pasiekti Kristaus kapą. Juk viskas taip greitai įvyko. Kristaus kūnas net nebuvo pateptas, tik suvyniotas į drobulę. Kai tik galės, moterys eis užbaigti mirusiųjų liturgijos apeigos. Šabo įstatymas jas labai liūdina: reikia laukti…
Nemanau, kad reikia laukti taip, kaip laukė šventosios moterys, tegalvojant apie Prisikėlimo liturgiją. Šiandien reikia žvelgti į Mariją: kaip Ji laukia? Marija išgyvena Kryžiaus slėpinį kaip didžią vestuvių paslaptį, Dievo ir žmonijos vestuvių – jose Dievas ateina susivienyti su žmogaus širdimi išmintyje, kuri buvo prarasta. Šiandien Marija išgyvena didįjį Dievo šabą ne vien kaip poilsį, bet ir kaip didįjį Meilės darbą, tai, ką Bažnyčia apibrėžia mūsų Tikėjimo išpažinime teiginiu „…buvo palaidotas ir nužengė į pragarus.“ Jėzaus ir žmonijos vestuvės reikalauja iš Jėzaus didelio darbo: eiti ir susirasti visą, nuo pat Adomo, paklydusią žmoniją.‘
Jis leidžiasi ieškoti Adomo. Tai ne menkniekis! Adomo ir Ievos. Dar labiau Ievos: juk ji yra kiek atsakinga už katastrofą. Jėzaus sielos nužengimas į pragarus – tai didis Sužadėtinio darbas, suburiant visą žmoniją, visą iki Jo buvusią žmoniją. Paguldymas į kapą – tai Jėzaus kūno palaidojimas į žemę, iš kurios esame nulipdyti. Esame nulipdyti iš žemės, o Jis savo mirusiu Kūnu prisiliečia prie šios žemės, kad savo prisikėlimu visa perkurtų ir padarytų naują žemę ir naują žmogaus kūną. Koks didis Jėzaus darbas! Šis darbas nenutrūksta: tai ne mūsų įsivaizduojamas poilsis. „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17), – sako Jėzus.
Tik Marija, išgyvendama savo tikėjimu Dievo ir žmonijos vestuves, gerai mato nieko nesuprantančių apaštalų nusiminimą. Mes suvokiame, kodėl Bažnyčia pripažįsta Marijos tikėjimą kaip savo. Vatikano II Susirinkime Šventasis Tėvas Paulius VI Mariją paskelbė Bažnyčios Motina. Pasakojama, kad kažkuris teologas priminė Popiežiui vieno Bažnyčios tėvo žodžius, jog Kapo laikotarpiu visas Bažnyčios tikėjimas susikaupė Marijos širdyje. Popiežius Paulius VI suprato, kad reikia Mariją paskelbti Bažnyčios Motina, jos tikėjimo Motina. Visas Bažnyčios tikėjimo skleidimas yra tik Marijos tikėjimo skleidimasis. Mums „nužengimo į pragarus“ teiginys gal neatrodo labai svarbus. Tačiau tai mes kartojame kiekvieną sekmadienį išpažindami savo tikėjimą. Būdami katalikai esame atsakingi, kaip ir Jėzus, už visus žmones, o ypač už tuos, kurie esti skaistykloje. Marija seka Kristumi visur, kur tik Jis eina, nevėluodama, neprarasdama laiko. Todėl Ji yra tikėjimo pavyzdys.
Tuo pat metu Marija mato, kad mokiniai negali taip uoliai sekti Jėzumi …
Todėl Marija laukia kartu su vėluojančiais mokiniais. Jie pavėlavo prie Kryžiaus, dar labiau vėluoja, kai Jėzus nužengia į pragarus. Bet Marija, sekdama Jėzų, lydėdama Avinėlį visur, kur tik Jis eina (plg. Apr 14, 4), pasilieka su mokiniais. Prisiminkime Kaną, ten įvykusias vestuves. Marija pastebi žmonių vargą: jie ruošė didžiulį pokylį ir pristigo vyno. Marija skuba pasakyti Jėzui: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Vynas Šventajame Rašte simbolizuoja Išmintį. Šabo metu Marija elgiasi panašiai. Ji pasilieka su mokiniais ir meldžia Jėzų. Ji atiduoda Jėzui Jo apaštalų vargingumą jiems pristigus tikėjimo. Jie nebeturi jėgos tikėti iki galo. Jie pamiršo Jėzaus žodžius: „Aš esu Prisikėlimas“ (Jn 11, 25). Jie užmiršo Jo paskutinį padrąsinimą: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Marija skubina Jėzaus valandą kaip Kanoje, Jėzaus pasirodymo mokiniams valandą, kad apaštalai išvystų Jėzaus šlovę. Atsimenate, po Kanos stebuklo „Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo“ (Jn 2, 11).
Marija laukia kartu su mokiniais ne pasyviai, bet kaip motina, nešanti savo vaikų vargingumą, jiems pristigus jėgos tikėti ir viltis nuostabiomis vestuvėmis, prasidėjusiomis prie Kryžiaus. Juk jie nematė Jėzaus šlovės ant Kryžiaus. Aišku, ji yra paslėpta, nes kalbama apie didįjį Meilės slėpinį.
Šiandien Bažnyčia nori, kad mes šitaip lauktume. Ji mums duoda Kapo slėpinio malonę, kad mes nūdienos žmonijai būtume Jėzaus šlovės pasirodymo skatintojai. Esame atsakingi, kaip Marija, atiduoti besidarbuojančiam Jėzui vargingumą – tiek savo, tiek šių dienų nebetikinčiųjų vargingumą.
Mes jau žinome, kad Jėzus prisikėlė. Žinome, kad Jėzaus šlovė gyvena mūsų pasaulyje, kad mūsų pasaulis yra kupinas Jėzaus šlovės, bet pasaulis nežino, nes nebetiki, užsiima svarbesniais dalykais manydamas, kad gali išsigelbėti pats. Mūsų laukimas – tai laukimas meldžiantis, kaip Marijos: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Jie prarado vestuvių džiaugsmą, Dievo ir žmonijos vestuvių džiaugsmą, jų širdžių ir Dievo Širdies vestuvių džiaugsmą. Jie nebetiki. Jie prarado tikėjimo Išmintį. Vis girdžiu Šventojo Tėvo žodžius: „Šių dienų mūsų pasauliui labiausiai trūksta išminties“.
Mūsų malda tebūna tokia: „Viešpatie, parodyk nūdienos žmonėms savo šlovę, kaip Kanoje, kad jie įtikėtų ir atrastų džiaugsmą“. Ne vynas džiugina žmogaus širdį, o Išmintis! Kol neieškome išminties, mūsų širdis liūdi.
[…]
Mūsų vaidmuo Bažnyčioje, kaip ir Marijos, yra melsti Jėzų už visus žmones, ypač už tuos, kurie, būdami Bažnyčioje, nėra sutikę Jėzaus šlovės. Jie įvykdo visas krikščionių pareigas, paklūsta Bažnyčiai, atlieka tai, kas pridera, praktikuoja savo religiją. Bet reikia daugiau nuveikti. Dar yra ir vidinė liturgija, vidinė religija, kur Jėzus gali apreikšti savo šlovę. Mes gavome misiją liudyti Jėzaus šlovę: Šventosios Dvasios, Ugnies Dvasios atidavimą, krikštą Šventąja Dvasia ir Ugnimi, Meilės Ugnimi, besiskleidžiančia iš vidaus per brolišką meilę ir tampančia regima. „Pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“, – buvo sakoma apie pirmuosius krikščionis.
[…]
Šiandien mums svarbu suvokti savo atsakomybę už visą žmoniją. Mes taip pat turime dirbti, nes esame pakrikštyti ne tik vandeniu, bet ir Šventąja Dvasia. Mūsų krikščioniškas krikštas nėra vien krikštas vandeniu, bet ir Šventosios Dvasios Ugnies krikštas. Vandens negana. Galvoju apie tuos, kurie bus pakrikštyti šiąnakt. Reikia melstis, kad jie būtų pakrikštyti ne vien vandeniu, bet Šventąja Dvasia ir Ugnimi. Kad jie gautų Jėzaus šlovę. Ši šlovė padarys juos liudytojais. Šlovė yra mūsų pašaukimas.
Iš prancūzų kalbos vertė Margarita Aučynienė ir Jonas Morkus