Pagerbdami šių metų sausio 7-ąją Varšuvoje mirusio vilniečio rašytojo ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio atminimą, siūlome skaitytojams jo knygos „Mėnulio rytai, mėnulio vakarai“ ištraukų.
Prancūzų malūnas. Prancūzų. Gelsvas šešiašonis pilkšvu stogu. Tas stogas galbūt iš skardos, gal iš tolio. Pastatas gaudus kaip vargonai, iš šiaurės ir rytų užtvertas stataus ir aukšto kriaušio, raudona sudžiūvusio molio siena. Auksuotas lošimo kauliukas, pamestas tarp miškų ir kalvų, kur vėjai gena linksmus debesis į šiaurės jūras.
Prancūzų malūnas – tai mūsų, vilniečių, Saint-Tropez, Palm Beach, Velykų salos. Galima pamiršti savo vardą, bet niekas niekad nepamirš Prancūzų malūno […]
O šiandieną aš einu ten pasivaikščioti vaizduotės takais. Užklydau į savo Prancūzų malūną, nuauksintą saulės, nutviekstą dangiško mėlio, skendintį vasaros žalumoj, nes ištiko mane didelė bėda, tokia bjauri, tokia atgrasi, kokios jau daugelį metų nesu patyręs. Norėdamas įveikti sielos virpulį, stiprėjantį ir augantį dėl to, kad nematau sau jokios išeities, besigalynėdamas su tuo virpuliu leidausi kelionėn į Prancūzų malūną ir jau matau jį tolumoje, girdžiu jo gaudesį, panašų į šimto telegrafo stulpų zvimbimą, pranašaujantį blogus orus, o štai jau išgirstu ir draugų balsus, nes skaidriame vandens ošime nesunku atpažinti akiplėšų bičiulių šūkaliojimus ir gilų, tartum butelinį garsą, kai prasiskiria vanduo, priimdamas bebaimio šuolininko kūną.
Šokinėjome į vandenį nuo visko, kas papuolė. Nuo betoninio įtvirtinimo, į kurį pavasariais duždavo lytys, nuo stulpo su elektriniu žibintu, nuo tilto aptvaro, padaryto iš bėgių. Kai kurie drąsuoliai, o per visą vaikystę ir jaunystę tokių temačiau gal tris ar keturis, taigi jie, atsiradę čia kokį sekmadienį nežinia iš kur, išdrįsdavo šokti į kunkuliuojančią srovę nuo lentų galo, kur, pakėlus sklendes, krito putojantis vandens krioklys. Betono siena buvo kokių dešimties metrų aukščio, o kunkuliuojantis, pasiutusiai verdantis, putomis ir vaivorykštės purslais besitaškantis vanduo akmenuotame upės dugne tebuvo vieno metro gylio.
Valandų valandas išstovėdavau ties ta bedugne. Ligi skausmo akyse žiūrėdavau į vandens verpetynę, kaupiau drąsą, rankiojau ją iš visų trylikamečio savo kūno užkaborių, bet negalėjau sukaupti jos tiek, kad, sutraukęs visus raumenis, įstengčiau atsispirti nuo šiurkštaus betono ir lėkti žemyn galva į nežinomą lemtį. Lyg tyčia lindo į galvą pasakojimai apie drąsuolius, kurie čia susilaužė stuburus. Nors puikiai žinojau, kaip reikia šokti. Teoriškai to šuolio techniką buvome seniai išnagrinėję. Bet kuris iš mūsų mintinai žinojo, kaip reikia ištiesti rankas, kaip kristi į tą dešimtį metrų ir kaip panirti, kad patsai vanduo iškeltų nardytoją į paviršių ir kad jis neišsitėkštų į spalvotus akmenis.
Išstovėjau ant tos sienos kelis sezonus. Ir vieną kartą nušokau. Kojomis į apačią. Bet juk tai nesiskaito. Tartum ir nebūčiau šokęs. Galima sakyti, kad visai nenušokau. Tai yra vienas iš tų reikalų, kurių gyvenime nesu užbaigęs ir jau niekados neužbaigsiu, nes kur man dabar, senatvėje, belstis į Pavilnį ir šokti galva žemyn ant tų akmenų.
Pasakoju tai, kad užsimirščiau, kad tik negalvočiau apie tą bjauriausią nutikimą, kurį šiandien patyriau, kuris jau seniai manęs tykojo, kuris tykos manęs rytoj, poryt ir po mėnesio.
♦ ♦ ♦
[…] Atskleisiu jums visą teisybę. Pasakysiu, kur slypi esmė, prasmė ir sėkmė. Kad prasimuštum, retsykiais privalu šiek tiek pasukčiauti. Ištraukti iš rankovės papildomą tūzą ar mikliai užmesti akį į svetimas kortas. Be šito neįmanoma išlošti. Be šito niekas dar nėra išlošęs. Tačiau aš užsispyriau, kad lošdamas nesukčiausiu. Iš paskutiniųjų laikysiuos taisyklių. Esu mat be galo garbingas. Toksai be galo vilnietiškas. Tiksliau, pavilnietiškai vilnietiškas. Kortos man nekrenta, ir aš visiems turiu pretenzijų, kad nesukčiauju, o juk lengvai galėčiau sukčiauti kaip kiti. Fe, kaip negražu. Kažkoks iškrypimas. Liaukis, brolau, zyzti. Tuojau pat pakeisk valetą karalium ir nekvaršink lošėjams galvų.
♦ ♦ ♦
Sugrįžimas. 1945 gegužės pradžia. Patraukiau iš karo namo, į Pavilnį. Dar vienas sugrįžimas iš pralošto karo.
Anot Staszeko Dygato, vokiečių okupacija buvo paskutiniai nepriklausomos Lenkijos metai.
Taigi dar kartą sugrįžtu prie to sugrįžimo. Jau tuščias buvo Pavilnys, ištuštėjęs Vilnius. Vieni išvežti į rytus, kiti savo noru išvažiavo į vakarus, į susitraukusią Lenkiją.
Slapčiomis apibėgau ištuštėjusį aukštutinį ir žemutinį Pavilnį. Tartum negyvenamą apleistą butą. Nors dar ne visai suvokiau, kas atsitiko, kas įvyko su manimi, mano artimaisiais, mano kraštu. Kažin koks liūdesys, melancholija, gailesys to, kas praėjo. Bet kartu ir viltingas jaudulys laukiant naujų įvykių.
Išnyko mano mergaitės. Išsklido po platųjį pasaulį. Išvyko į tolimą, nepažįstamą, keistą, žemėlapyje pastūmėtą Lenkiją ir dar toliau, už jūrų vandenynų. Mano mergaitės, kurias taip smarkiai būdavau įsimylėjęs visus tuos be galo ilgus metus, nes tik vaikystėje ir jaunystėje laikas ištįsęs ligi begalybės.
Kai kurios mergaitės ištekėjo. Tada, 1944 rudenį, begalės visokių partizanų, konspiratorių, atvykėlių iš tolimosios Europos, daugybė herojų, pusiau herojų ir šveikų iš akovininkų gretų buvo radę prieglobstį svetingose Vilniaus slėptuvėse. Išsipuošę legendomis, pranašesni už mus manieromis, madingumu, fanaberija, tie niekadėjai suko galvas mūsų mergiotėms, viliojo ir vedėsi jas prie altoriaus.
Visos tos santuokos greitai iširo. Tos puikios legendos, tos svaiginančios meilės išnyko kaip dūmas. Bet tada, pirmaisiais ano rudens mėnesiais, nesuprasi, laisvės ar nelaisvės metą, tą šiltą ir saulėtą rudenėlį visiems atrodė, kad tai yra nesibaigiančios šventės, amžinos bobų vasaros, keistos vilnietiškos nirvanos pradžia.
Bet kai aš sugrįžau, mergaičių jau nebebuvo. Žinau, kad kai kurie žmonės nemėgsta, jeigu sakinys prasideda bet. Bet suk juos devynios. Jų tada nebuvo Pavilnyje, jie nelabai ką teišmano apie gyvenimą, juo labiau apie mūsų, mano gyvenimą jie nežino visiškai nieko. Bet pavilnietiškas mano mikropasaulis be mergaičių atrodė kaip kažin koksai žiaurumo teatras be žiūrovų, diena be saulės ir šviesos.
Mane pribloškė didokos kapinės miškingoje atšlaitėje, tuoj už aukštutinio Pavilnio bažnyčios. Ten, kur žiemą čiuožinėjome ant geležėlėmis kaustytų pakulnių, ten, kur pavasariais ir rudeniais lėkdavome kūlvirsčiomis, arba vilnietiškai – stačiom galvom iš mokyklos į žemutinį Pavilnį, dabar ten tarp paparčių, vilkuogių krūmų, tarp eglių ir pušų saulėtame linksmame miškelyje tuoj už bažnyčios išdygo iš žemės, išniro iš samanų, prasikalė iš žalumos mano draugų ir nepažįstamų bendraamžių kapai. Iš Vilniaus, Naujosios Vilnios, Ašmenos, Lydos, Trakų, Varėnos, iš dešimčių miestelių, mikroskopinių urbanistinių organizmų, kuriuose tykiai geso devynioliktasis amžius.
Širdis dunksėjo kaip senas vandens malūnas. Patosas, pakilūs jausmai, kažin kas be galo šventa. Vienas mano gyvenimo skirsnis pasibaigė, kitas tik vėrėsi.
O taip nedaug tetrūko, kad būčiau čia amžinai pasilikęs. Gyvas ar miręs. Jei gyvas, tai vis vien nebūčiau šios dienos sulaukęs. O jei negyvas, tai niekas niekados, joks kuoktelėjęs Vilniaus folkloro tyrinėtojas, nė viena mokslo skruzdė ar knygų kandis, niekas niekados nebūtų sužinojęs, kad ten, Pavilnyje, vietovėje, lenkų laikais vadintoje Vilniaus kolonija, kad ten kadaise gyveno ir nelaimingai mylėjo aukštutinio ir žemutinio Pavilnio paneles toksai Tadźka Konwickis, kad tasai Tadźka kažką fantazavo, svajojo, kad jis, nedrąsus ir drovus, griebė gyvenimą už skvernų, kad čia sėmėsi neįmantrios provincijos metafizikos, kad troško išgremžti savo inicialus mūsų visų bendroje raudų sienoje.
Ir kam aš visa tai rašau? Nei čia veiksmo, nei fabulos, nei dramatizmo. Šiaip, neprotingas noras įamžinti kažkokią miglotą psichinę būseną, praskriejantį jausmą, kuris plakasi manyje ligi senatvės, kažkokį skauduliuką, kuris staiga sugriebia dievai žino kur, pavyzdžiui, pačiame Manhattano vidury, tarp negrų, teroristų ir pederastų.
Kam aš visa tai rašau? Vien tam, kad padovanočiau sau kuklų, dietišką, nedaug tevertą malonumą.
Versta iš Tadeusz Konwicki „Wschody i zachody księźyca“, Warszawa, 1990
Vertė Gražina Mareckaitė
Šaltinis: „Dienovidis“, Nr. 27 (334), 1997 m. liepos 4–10 d.