Šiandien piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA už valstybinę kalbą“ kreipėsi į Seimą, Vyriausybę ir Prezidentę dėl asmenvardžių rašymo pasuose nevalstybine kalba. Seimas raginamas svarstyti ir priimti TALKOS Seimui dar 2015 metais pateiktą projektą, leidžiantį rašyti nevalstybine kalba paso papildomų įrašų puslapyje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje. Taip pat įstatymų leidėjams buvo priminta, kad TALKOS projektą viešu laišku parėmė daugiau nei 150 šalies kultūros, mokslo, meno atstovų, rezistentų, valstybės kūrėjų ir kitų žinomų asmenų, tarp jų – ir praėjusį rudenį Seimo nariais tapę, tuo metu dauguma dar ne politikai – Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, „valstiečių“ frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, prof. Arūnas Gumuliauskas, Dainius Kepenis ir Aušra Maldeikienė.
Lietuvos Respublikos Prezidentei 2017-03-17
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
DĖL ASMENVARDŽIŲ RAŠYMO PASUOSE NEVALSTYBINE KALBA
Viešojoje erdvėje pasirodė Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei adresuotas žinomų asmenų raginimas („Ragina pagaliau sutvarkyti asmenvardžių rašybą“, bernardinai.lt, 2017-03-13) priimti įstatymų pataisas, kuriomis būtų įteisintas asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba Lietuvos Respublikos piliečių pasuose. Reaguodama į šį pareiškimą, piliečių TALKOS už valstybinę kalbą iniciatyvinė grupė jaučia pareigą jį gavusioms institucijoms priminti, kad 2015 metais Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK) užregistruota piliečių iniciatyvinė grupė (toliau – TALKA) surinko daugiau nei 69 000 piliečių parašų, kurie VRK buvo pripažinti galiojančiais, o Seimas įpareigotas svarstyti TALKOS projektą. Jo esmė – leisti to pageidaujančių piliečių vardus ir pavardes ne valstybine kalba rašyti paso papildomų įrašų skyriuje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje, pagrindiniame paso puslapyje ir valstybės duomenų bazėse paliekant įrašus tik valstybine kalba. Šis projektas tais pačiais metais buvo pristatytas Seimui, jam buvo pritarta po pateikimo, tačiau tolesnis svarstymas sustojo. Matydami pagrįstus raginimus visuomenės santarvės ir gerų santykių su kaimynais vardan kuo skubiau išspręsti asmenvardžių rašymo klausimą, prašome Seimą kuo greičiau svarstyti ir pritarti TALKOS projektui.
TALKA taip pat primena, kad piliečių parašų rinkimo akcijos pradžioje buvo paskelbtas daugiau nei pusantro šimto šalies kultūros, mokslo, meno atstovų, rezistentų, valstybės kūrėjų ir kitų žinomų asmenų kreipimasis į šalies piliečius, kviečiantis palaikyti TALKOS siūlymą, t.y. rašybos nevalstybine kalba įteisinimą tik pasų papildomų įrašų skyriuje. Minimas viešas laiškas, kuriuo prašoma palaikyti TALKOS projektą, pridedamas prie šio rašto jūsų susipažinimui tiek su laiške išdėstytais argumentais, tiek su pasirašiusių asmenų sąrašu (priedas 1).
Matydami klaidinančią informaciją viešojoje erdvėje, pakartotinai raginame atmesti siūlymą rašyti vardus ir pavardes nevalstybine kalba vietoje valstybinės kalbos pagrindiniame paso puslapyje, nes toks sprendimas:
1) Prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad taip rašyti galima tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leistais atvejais, o įgaliota komisija, nepaisant pakartotinio politikų ir žiniasklaidos spaudimo, pateikė išvadą, jog rašymą pagrindiniame paso puslapyje leidžiančios išimtys galimos tik Lietuvos pilietybę gavusiems kitų šalių piliečiams, jų sutuoktiniams ir jų vaikams;
2) Prieštarauja tarptautinei praktikai. Beveik visos Vakarų šalys leidžia paso įrašus tik savo valstybinės kalbos rašmenimis, o retais atvejais, kai leidžiama pase rašyti nevalstybine kalba, – ši teisė dažnai nepritaikoma praktikoje, o įrašai neperkeliami į duomenų bazes (kaip yra Lenkijoje);
3) Prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimui, kad asmenvardžių rašymas pasuose turi būti sureguliuotas daugumos piliečių patogumui (tai yra, atsižvelgiant į poreikį prireikus visada galėti ištarti užrašytas ir iš klausos užrašyti išgirstas bendrapiliečių pavardes, nesimokant svetimų kalbų raidžių tarimo ir rašybos). Šie išaiškinimai (Metzen vs Latvia, Wardyn vs Lithuania ir kiti) reiškia, kad EŽTT teigimu, iš Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nekyla valstybės pareiga leisti pasuose rašyti nevalstybine kalba (konvencijos 11 straipsnis) ir kad asmens teisė į pavardę nesukuria pareigos valstybės teisinei sistemai tapatinti pavardę ir jos užrašymo formą. Tą neseniai patvirtino ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas;
4) Prieštarauja daugumos Lietuvos piliečių valiai (2013 metų „Baltijos tyrimų“ apklausa);
5) Prieštarauja Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutarčiai „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“, kurios 14 straipsnis leidžia „vartoti vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ valstybine kalba;
6) Siaurina valstybinės kalbos viešojo vartojimo ribas, taigi ir silpnina valstybinės kalbos statusą kitų valstybėje vartojamų kalbų atžvilgiu;
7) Kelia geopolitinę grėsmę Baltijos šalyse. Kaip rodo precedentai bei yra pripažinę Latvijos politikai ir kalbininkai, Latvija ir Estija susidurtų su papildomu Rusijos spaudimu bet kokios tokio pobūdžio nuolaidos tautinėms bendrijoms kitose Baltijos šalyse atveju. Paramą antikonstituciniams rašybos pasuose nevalstybine kalba reikalavimams yra išsakęs ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje;
8) Įteisina okupacijos padarinius, nes absoliuti dauguma lenkakalbių Lietuvos piliečių asmenvardžių yra lietuviškų asmenvardžių ir bendrinių žodžių kilmės, įgavusios sulenkintą ar surusintą fonetinę formą XIX–XX a. okupacinių režimų laikotarpiu (plačiau apie tai akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės“, 2012).
9) Remtųsi išimtinai vien dalies Lietuvos piliečių noru ir kaimyninės šalies daromu spaudimu. Demokratinėje šalyje sprendimai negali remtis vien mažumos noru, neparemtu teisės ar kitais argumentais, kai tam prieštarauja piliečių dauguma. Be to, sociologiniai tyrimai rodo, kad asmenvardžių rašybos klausimo svarba yra perdėta ją eskaluojančių politikų – šį klausimą esant vienu iš svarbiausių Lietuvos lenkams laiko tik 15,3 procento apklaustų Lietuvos lenkakalbių (G. Kazėnas et al., „Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas“, 2014, p. 87.). Atitinkamai grįsti vidaus politikos sprendimus sutartimis nepagrįstais užsienio valstybių reikalavimais yra valstybės suverenumą atvirai paneigianti praktika, kartojanti pačius blogiausius prieškario Europos istorijos precedentus.
Galiausiai norime atkreipti dėmesį į pagrindinių dažnai viešojoje erdvėje kartojamų argumentų klaidinantį pobūdį:
1) Teigiama, kad asmenvardžiai ir A. Smetonos valdymo metais, ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo ir yra rašomi nevalstybine kalba, taip pat, kad tai leidžia „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“. Tai teigiant nutylima, kad rašymas pasuose (asmens dokumentuose) ir knygose ar kituose tekstuose yra absoliučiai skirtingos ir visais laikais skirtingai reglamentuojamos sritys. 1997 m. birželio 19 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimo Nr. 60 (atnaujinta 2013-10-24 nutarimu Nr. N-11) 3.2 punktu įtvirtinta, kad „Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, specialiuose tekstuose, taip pat oficialiuose dokumentuose (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus) kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos“. Ši aplinkybė yra nuosekliai nutylima;
2) Teigiama, kad asmenvardžių rašymą nevalstybine kalba leido tiek A. Smetonos, tiek Atkuriamojo Seimo priimti įstatymai. Nutylima, kad tiek A. Smetona, tiek Atkuriamasis Seimas tokius įstatymus priėmė ultimatyvių Lenkijos reikalavimų kontekste – atitinkamai 1938 metais, po Lenkijos ultimatumo, ir 1991 metais, po lenkų frakcijos pažado sausio įvykių kontekste remti Lietuvos nepriklausomybės siekius. Tenka priminti, kad bandymai pelnyti lenkų paramą pildant jų reikalavimus SSRS agresijos akivaizdoje baigėsi 1991 m. gegužės 22 d. Mosiškėse paskelbta Vilniaus krašto autonomija TSRS sudėtyje.
3) Teigiama, kad istoriškai lietuvių kalboje buvo vartojamos šiuo metu joje nesančios raidės, dėl kurių kyla politiniai ginčai. Nutylima esminė aplinkybė, jog tuo metu tai iš tiesų buvo ankstyvoje norminimo stadijoje buvusios valstybinės lietuvių kalbos dalis, taigi buvo vartojamos valstybinės kalbos raidės. Šiandien reikalaujama rašymo nevalstybine kalba. Analogija tarp šių situacijų neįmanoma, nebent tą darantieji siūlo vėl atnaujinti lietuvių kalbos abėcėlę kitų valstybių pageidaujamomis raidėmis, bet to atvirai nedeklaruoja.
TALKA supranta gerų Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių geopolitinę svarbą, tačiau atkreipia dėmesį, jog tokie santykiai gali būti grįsti tik abipuse pagarba kitos šalies suverenumui, ir vadovaujasi Prezidentės nuostata, kad lietuvių kalba neturi tapti politinių susitarimų objektu. Viena vertus, Lenkijos Lietuvai keliami išskirtiniai reikalavimai dėl Lietuvoje gyvenančių lenkakalbių teisių nėra taikomi kitoms gausias lenkų tautines bendrijas turinčioms šalims, visų pirma Baltarusijai ir Latvijai. Tai verčia abejoti reikalavimų nuoširdumu ir ieškoti tikrosios jų priežasties. Istorija rodo, jog Lenkija nuolatos bando Lietuvos įstatymų leidėjus ir jų reakciją į politinį spaudimą. Dalindami nepagrįstus pažadus, kuriems niekada nebuvo gauta tautos mandato, Lietuvos politikai negali pelnytis Lenkijos politikų pagarbos ir tik stumia dvišalius santykius į konfliktines situacijas, kurių buvo galima lengvai išvengti.
Kita vertus, akivaizdu, kad šiuo metu Lenkijai svarbiausi užsienio politikos klausimai yra NATO buvimas mūsų regione ir ES raidos perspektyvos. Tenka tik stebėtis, jog absoliuti dauguma paso įrašų nevalstybine kalba šalininkų kartu yra ir atviri Lenkijos valdžios priešininkai, pasisakantys prieš Lenkijos ginamą suverenių tautų Europos viziją ir teisę į suverenius sprendimus. Lietuvos įstatymų leidėjai, formuodami santykius su Lenkija, neišvengiamai bus priversti pasirinkti tarp šių stovyklų.
Pagarbiai,
TALKOS iniciatyvinės grupės vardu Vytautas Sinica
P. S. Viešą laišką Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos išsaugojimo (2015-09-09) kviečiame skaityti ČIA.