Veidaknygė
Eglės Samoškaitės pastebėjimai taiklūs bei aktualūs, kas be ko. Tačiau atlikti žvelgiant iš tam tikro požiūrio kampo.
————————
Eglė Samoškaitė: „#tapinizmas – tai reiškinys, kai asmuo, užuot pats sprendęs problemą, bėga skųstis pas viešus asmenis ir taip nusiplauna atsakomybę.“
Kokią atsakomybę? Pilietinę?
Tai kad nenusiplauna – jis gi aiškiai suvokia savo galimybių ribas ir todėl siunčia signalą bei perduoda informaciją tam, kas jo supratimu, „turi priėjimą prie valdžios ausies“ ir gali padėti išspręsti problemą.
Atsakomybės nusiplovimu to nepavadinčiau. Priešingai, #tapinizmas yra viena iš aktyvaus pilietiškumo pasireiškimo formų. Tačiau kiek sveika visuomenei yra tokia pilietiškumo forma ir ką apie tos visuomenės būklę byloja jos įsigalėjimas – labai įdomus, bet jau kitas klausimas.
————————
„[…] Ilgai galvojau, kas blogai su šiuo reiškiniu. Fasadas tarsi ir geras, nes problemą pastebėję žmonės puola ją nutransliuoti didesnę įtaką turinčiam žmogui, bet šio reiškinio vidus purvinas. Širdis jaučia, kad mūsų visuomenei tai turi neigiamos reikšmės, ir ne dėl to, kad tai tarsi skundimas, ne, tiesiog dėl to, kad sustoja žmonių mokymasis patiems spręsti problemas, išsiplauna savos atsakomybės suvokimas.“
Jūsų širdis jaučia teisingai. Tai nėra sveikas reiškinys. Tik ne dėl to, kas Jums pasirodė, o kiek dėl kitų priežasčių.
Pirma, jis labai aiškiai byloja apie kvaziteisingumo sistemos, paralelinės oficialiajai, atsiradimą, kuomet atleidimo iš darbo ir pan. klausimai pradedami spręsti NE teismuose ir NE pagal teisės aktų reikalavimus bei procedūras, bet pagal įtakingų, nors ir neatsakingų veikėjų grupės suformuotą ir valdžiai primestą nuomonę apie konkretų atvejį.
Kaip jau aukščiau pastebėta, tai – savotiškas „viešųjų intelektualų“ arba „visuomenininkų“ Linčo teismo variantas.
Kuomet ministrė, apie esamą ar prasimanytą atvejį Telšių mokykloje žinodama tik iš įtakingos grupės atstovų spaudoje perteiktų pasakojimų, jau leidžia sau skelbti verdiktą: „Tokia mokytoja negali dirbti“ – tai NĖRA teisinės valstybės požymis. Tai vadinasi kitaip.
————————
„[…] Sveikoje visuomenėje normalu yra norėti, kad kai asmuo pamato nualpusį žmogų, jis ne tik paskambintų greitosios pagalbos telefonu, bet ir prieitų prie nualpusiojo, patrauktų jį į pavėsį, jei karšta, galbūt apšlakstytų jo veidą vandeniu ir sulauktų atvykstant medikų, papasakotų šiems, kas nutiko.
Nenormalu yra pravažiuoti ir paskambinti greitajai pagalbai, bet nė nepažiūrėti, kas žmogui, […]“
Tokie pamokymai buvo būdingi sovietinio tipo pilietiškumui, bet jie yra neadekvatūs liberalios „draudiminės medicinos“ ir „advokatų pramonės“ visuomenės sąlygomis.
Tipinė situacija, kai kiekvienas, prikišęs bent pirštą prie medicininės pagalbos reikalaujančio žmogaus, jo mirties ar invalidumo atveju gali tapti bendraatsakovu civilinėje byloje dėl netinkamai suteiktos medicininės pagalbos su daugiamilijoniniu ieškiniu, sukuria atitinkamą pilietinės elgsenos normą. Nesi specialistas – rankų nekišk. Kviesk medikus/policija/gaisrinę – tokia yra tavo pareiga ir atsakomybė.
Nes medikai yra apdrausti nuo tokių civilinių ieškinių, o pilietis iš gatvės – ne. Jei kas negerai – liksi basas ir plikas. Ir dar nemažai skolingas to, kam paskubėjai padėti, įpėdiniams.
————————
„Sveikoje, brandžioje visuomenėje, kaip aš ją įsivaizduoju, mokiniai, susidūrę su nesąmones apie homoseksualus dėstančia tikybos mokytoja, tiesiai jai pasako, kad ji dėsto nesąmones, taip pat tai pasako tėvams ir mokyklos vadovybei. Suranda ir atneša jos teiginių nepagrįstumą įrodančią medžiagą, straipsnius bei pasako, kad pas tokią mokytoją nė neketina mokytis.“
Sveikoje visuomenėje mokinukai dar neturi pakankamo kompetencijos lygio, kad savarankiškai galėtu tiksliai nustatyti, jog mokytoja dėsto nesąmones. Jeigu jiems taip pasirodo, jie turi kreiptis į atsakingus asmenis ir instancijas bei pasitikėti jų sprendimais. Lygiagrečiai gali būti atliktas ir nepatinkančios mokymo medžiagos viešinimas.
Tai galioja tiek nepatenkintiems tikybos pamokomis, tiek ir tiems, kas yra ar dar bus nepatenkintas lytinio auklėjimo ar genderizmo-homoseksualizmo plėtros būsimu dėstymu mokyklose.
Diskusijos pamokose gali būti, jeigu tai numatyta mokymo planuose – beje, Telšių mokytoja aktyviai taikė ir skatino tokį mokymo metodą savo pamokose, juk tam ir buvo skirta ta medžiaga. Tačiau mokykla nėra diskusijų klubas, kaip universitetas. Jos paskirtis kita – diegti mokiniams į galvas valstybės nustatytą turinį ir juos socializuoti.
————————
„Brandžių žmonių būryje kiekvieną kartą, kai Rasa Juknevičienė išsisako, jog juodaodžiai baisiai laimingi bū[d]ami benamiai, jos partijos kolegos jai pasakytų: Rasa, odos spalva ir benamystė neturi nieko bendra, paaiškintų, kas yra išmoktas skurdas, socialinė ir pajamų nelygybė, kuo tai išvirsta per kartas.“
Brandžioje visuomenėje dauguma žmonių tame būryje iškart pastebėtų, jog R.Juknevičienė nieko panašaus ir neišsakė.
Ir duotų pastabą kritikui, kad derėtų prieš puolant kritikuoti politiką už jo viešus, bet itin lakoniškus pasisakymus vis dėlto pasitikslinti: ką jis norėjo tuo pasakyti? Kokį turinį jis pats sudėjo į tuos žodžius, o ne pulti fantazuoti apie tai, ką tie žodžiai GALĖTŲ reikšti, kritikuojant ne Juknevičienės teiginius, bet savo vaizduotės vaisius.
————————
„[…] tas viešas gėdinimas neturi prasmės, net jei gėdinamieji to ir nusipelnė. Problemas turi spręsti žmonės, kurie su tuo susidūrė, nes, priešingu atveju, mes liksim sumauta bailių šalis, kur niekas nenori prisiimti atsakomybės už šalia matomas bėdas….“
Priešingai – būtent viešas gėdinimas ir obstrukcija, atitinkantys dvi sąlygas:
a) yra pagrįsti faktais, o ne prasimanymais;
b) gėdinama dėl veiksmų, žodžių, pozicijos, neveikimo ir pan., kurie pažeidžia visuomenės daugumos palaikomas dorovines-etines nuostatas ar valstybės/tautos daugumos interesus.
– ir yra galingiausias pilietinės visuomenės ginklas.
Ne neteisėti/pusiau teisėti atleidimai iš darbo ar pan., o būtent gėdinimas ir paniekinantis visuomenės požiūris.