Dalijamės Veidaknygėje paplitusiu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, kaip per iškilmingą Tarptautinės mokytojų dienos minėjimą spalio 3 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje, mokytojai sutiko švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės sveikinimo žodžius išėjusią pasakyti sveikinimo kalbą. .
Jei ministrė teisi, kad „[v]isuomenė keičiasi taip, kaip keičiasi švietimas“, čia užfiksuotos permainos viltingos. Atrodo, ir patys mokytojai tai pajuto.
Danguolė Petrauskaitė-Juodžbalienė. Diena, kai baigiasi kantrybė, arba Kaip man ne gėda.
Man ne gėda. Visai. Nė trupučio. Nė trupinėlaičio.
Bet turbūt dėl to, kad neprentenduoju į geriausio metų mokytojo titulą. Nepretenduoju net į 15-o iš eilės. Tačiau būtent dėl tol didžiuojuosi kolegomis. Kolegomis, kurie nušvilpė ministrę.
Taip, nušvilpė, taip, mokytojai. Įsivaizduojat, koks siaubas? Visuomenės šviesuliai, inteligentijos liktarnos, balti ir pūkuoti visose gyvenimiškose situacijose, PAŠAUKIMO kaliniai išdrįso pasirodyti žmogiški žmonės besą – nusivylę, nuvertinti…
Didžiuojuosi kolegomis, pasirinkusiais tinkamiausią laiką: o kada dar? Per mokinių atostogas, kad ginkdie niekam jokių sunkumų nesukeltų?
Nematau tragedijos ir tame, kad mokinių ten būta: pripratę matyti nuolankiai kaip avių bandą skerdyklon paskui bet kokią „sąmonę“ besivelkančius mokytojus, dabar vaikai pamatė, kaip baigiasi kantrybė.
Nors ne, kiek pamelavau – gėda už kolegas, smerkiančius švilpusius. Kiekvieno kantrybė turi ribas, jųjų, matyt, prinoko, ir palaikyt reikėtų, o ne virkaut į ,,tikruosius” ir ,,netikruosius” beskirstant… matyt, aš netikra.
Gėda dėl žiniasklaidos, nes ji TYLI. Gėda.
P.S. Rašymo būdas pasirinktas sąmoningai.