Bernardinai.lt
Ar tarptautinės teisės požiūriu IS atitinka valstybei keliamus reikalavimus? Jei toks statusas neturi juridinio pagrindo, ar vykdant taikos derybas tektų jį pripažinti?
„Die Zeit“ žurnalistas Thomas Assheueris teiraujasi, ką apie tai mano suomių tarptautinės teisės ekspertas Marttis Koskenniemis.
Pone Koskenniemi, Prancūzijos prezidentas François Hollande tvirtina, kad jo tauta kariauja su „Islamo valstybe“ – tai apibrėžiantis 51-asis Jungtinių Tautų chartijos straipsnis, įvardijantis teisę gintis. Ar pritariate jam?
Sąvoka karas jau seniai prarado savo specifinę teisinę reikšmę. Kalbame apie „karą prieš narkotikus“ arba „karą prieš terorizmą“, tačiau tokios formuluotės neturi jokių rezultatų tarptautinės teisės požiūriu. Kalbant apie prigimtinę teisę gintis, 51-ajame Jungtinių Tautų chartijos straipsnyje minimi „ginkluoti puolimai“, tačiau nedetalizuojama, ar juos privalo vykdyti viena valstybė. Šis klausimas lieka atviras. Pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo direktyvas, į šį procesą privalo būti įtraukta mažiausiai viena valstybė.
Kaip tada, kai po Rugsėjo 11-osios JAV ėmėsi veiksmų prieš Afganistaną? Teisiniu požiūriu afganų valdžia tuo metu suteikė „saugų uostą“ ir paramą Al-Qaedai.
Būtent. Nuo tada Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nuolat įvardija terorizmą kaip grėsmę tarptautinei taikai ir viešajam saugumui. Vis dėlto tarptautinės teisės ekspertai dažniausiai laikosi nuomonės, kad 51-ojo straipsnio požiūriu antiteroristinės priemonės nėra savigyna. Kaip atsakas į tai pasigirsta balsai, kad po pasikėsinimų į Pasaulio prekybos centrą atsirado savita paprotinė teisė – teisė gintis, neapibrėžiama Jungtinių Tautų chartijos 51-uoju straipsniu.
Kokios nuomonės laikotės Jūs?
Nesvarbu, ar kalbėsime apie antiteroristines priemones, apibrėžiamas 51-uoju straipsniu, ar apie jam nepavaldžius sprendimus, mano nuomone, kiekviena valstybė turi teisę ginti savo teritorinį suverenumą nuo ginkluotų grupuočių. Tokia savigynos forma atitinka gynybos apribojimus, numatomus 51-ajame straipsnyje, – priemonės privalo būti „būtinos ir tinkamos“.
Ar tai, ką dabar patiriame, nėra visiškai nauja karo forma? Karo, kuriam dar neturime tinkamų sąvokų?
Nuo 1990 m. tokie politologai kaip Mary Kaldor kalba apie „naują karą“. Tačiau žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, būtina paminėti, kad karus dažnai lydėdavo nereguliarių grupuočių pasikėsinimai ir žudynės.
Nesutariama, ar IS yra savita valstybė. Jei taip, vertindami Paryžiaus įvykius, turėtume kalbėti apie išpuolius, kuriuos įvykdė arba užsakė valstybei prilygstantis darinys.
Apie tai negali būti nė kalbos – tarptautinės teisės prasme „Islamo valstybė“ nėra valstybė. Norėdama tokia tapti, ji privalėtų turėti teritoriją, gyventojus ir valdžią. Taip pat norėtų ir galėtų atitikti tarptautinės teisės reikalavimus.
Panašu, kad iki šiol nebuvome susidūrę su panašiu pavyzdžiu – didžiulę teritoriją užėmusia teroristine organizacija, veikiančia pasauliniu mastu ir turinčia vietines valdžios struktūras.
Apgailestauju, bet neatpažįstu situacijos, apie kurią kalbate. Kaip pavyzdį prisiminkime Ianą Smithą, kurio rasistinė valdžia 1965 m. paskelbė Rodeziją „nepriklausoma“. Ji visiškai kontroliavo savo teritoriją, tačiau kitos valstybės, išskyrus Pietų Afriką ir Portugaliją, nenorėjo jos pripažinti. Maža to, Jungtinės Tautos pradėjo didžiulę nepripažinimo kampaniją. Nors Rodezija kontroliavo savo teritoriją, 14 metų egzistavo tik kaip parijas. Tuo tarpu Zimbabvė tapo valstybe.
Kuo tai panašu į IS atvejį?
Valstybingumas nėra tik efektyvi teritorijos kontrolė. Valstybingumą, visų pirma, nusako valdžios legitimumas šioje teritorijoje. Prisiminkime Saddamo Husseino invaziją į Kuveitą. Šalies teritorija staiga tapo pavaldi Irakui, tačiau tai nereiškė, kad Kuveitas tiesiog išnyko. Taip pat negalima teigti, kad 1991 m. išsiuntus iš jo irakiečių trupes, atsirado nauja valstybė. Hitleris kontroliavo didelę dalį Europos, tačiau niekas – manau, niekas, išskyrus nacius – rimtai netvirtino, kad fiureris yra legitimus, sakykime, Lenkijos arba Čekoslovakijos vadovas.
Valstybingumas negalimas be legitimumo?
Žinoma. Tarptautinė bendruomenė nenori, kad valstybingumo suvokimas apsiribotų teritorijos kontrole. Valstybingumas yra ir visada buvo susijęs su tam tikru legitimumu. IS atveju apie jį – net mažiausią – nėra net kalbos. Įsivaizduokite nusikaltėlį, kuris atstatęs ginklą priverčia šeimą palikti namą. Tada įsikrausto į jį su savo šeima ir ima viską valdyti. Ar tai reiškia, kad jis tampa teisėtu namo savininku? Savaime suprantama, ne.
Ar vadindami IS „valstybe“ ją pervertintume?
Be abejo. Kaip jau minėjau, nėra pagrindo vadinti „Islamo valstybę“ valstybe. Ką tai reikštų? Jei IS būtų valstybė, ji turėtų teisę gintis. JAV ir Rusijos bombardavimai, bet kokie kariniai veiksmai prieš teroristus taptų nelegalūs. Absurdiška vizija.
Ar turime įrodyti, kad teroristinius išpuolius įvykdė „Islamo valstybė“? Ar tada tarptautinės teisės požiūriu būtų galima imtis prevencinių priemonių?
Dar kartą priminsiu JAV veiksmus prieš Afganistaną po Rugsėjo 11-osios. Kai teroristus remia valstybė, ji tampa atsakinga už įvykdytą agresiją. Tai reiškia, kad tokiu atveju galima remtis 51-uoju straipsniu ir jame įvardyta teise gintis. Sąvoka „įrodymas“ dažnai yra problemiška, tačiau iš esmės viskas būna visiškai aišku ir yra tvirtinama Tarptautinio Teisingumo Teismo. Kaip pavyzdį galime prisiminti Nikaragvos atvejį 1986 m., kai pastaroji apskundė JAV intervenciją į vietos pilietinį karą ir laimėjo bylą Tarptautiniame Teisingumo Teisme.
Kokias galimybes kovojant su terorizmu siūlo tarptautinė teisė?
Daugelis antiteroristinių priemonių nesivadovauja tarptautine teise. Dažniausiai tai yra policijos pajėgų darinys, kurį apibrėžia įprasta baudžiamoji teisė. Civilių žudynės nėra karinis veiksmas, tai – nusikaltimas. Dėl šios priežasties daugelis teroro aktų nelaikomi agresija arba ginkluotu pasikėsinimu, galinčiu sukelti tarptautinį ginkluotą konfliktą. Kitaip tariant, antiteroristines priemones dažniausiai atstoja policijos operacijos, liekančios už tarptautinės teisės ribų – joms nepasitelkiamos karinės pajėgos. Įstatymiškai teroristas nėra ir kovotojas. Priešingu atveju tai reikštų, kad 51-asis straipsnis buvo utilizuotas arba į konflikto sprendimą įsitraukė kita valstybė.
Įsivaizduokime, kad gaunate užduotį surengti taikos konferenciją Artimuosiuose Rytuose. Kaip elgtumėtės? Ar derėdamasis dėl taikos pripažintumėte barbarišką „Islamo valstybės“ organizmą?
Jokiu būdu. Taikai užtikrinti nėra reikalaujama pripažinti „Islamo valstybę“. Dėl šios priežasties, derantis taikos klausimais, šalių statusas dažniausiai lieka neįvardijamas. Tarkime, britai dešimtmečius derasi su IRA nepripažindami jos oficialiai.
Jei klausčiau Jūsų ne kaip tarptautinės teisės eksperto, o kaip istoriko: iš kur atsiranda teroras? Kokios yra jo priežastys?
Mano žinios apie terorą per menkos. Tačiau ši ypatinga islamistinio nihilizmo forma, kurioje neatpažįstu jokių religijos žymių, yra ilgus metus trunkančio kolonialistinio režimo pasekmė. Ji taip pat žymi akivaizdų demokratijos suvokimo stygių arabų šalyse, kuriose vis dar gaji autokratinei monarchijai būdinga žemesniosios klasės piliečių savimonė. Jauni vyrai neturi ateities Artimuosiuose Rytuose, čia nėra vietos jų svajonėms. Arabų intelektualė Elisabeth Kassab yra teisi prisimindama amerikiečių poeto ir pilietinių teisių aktyvisto Langstono Hugheso eilėraštį ir sakydama, kad nuolat „užgniaužta svajonė“ vieną dieną sudžius arba sprogs kaip supuvęs vaisius. Šiuo metu stebime tokį sprogimą.
Pagal zeit.de parengė Lina Žukauskaitė