Tas prakeiktas nuolankumas

skrastas.lt

Lietuvos kino studija yra sukūrusi filmą tokiu pavadinimu pagal Juozo Tumo – Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Veiksmas vyksta 19-ojo amžiaus baudžiaviniame kaime, kur tyla, kantrybė ir nuolankumas yra svarbiausios beturčio išgyvenimo sąlygos.

Panaikinus baudžiavą – dingsta įprastas egzistencijos suvokimas. Tik bizūną įgudusiems valdyti sunku beprisitaikyti prie naujos kasdienybės. Dar blogiau, jei atsiranda apsukresnių, pasitelkiančių suktybes ir patyčias…

Ar neįžiūrite analogijos šiandieninėje Lietuvoje? Ar nepastebėjote gausėjančios 21-ojo amžiaus „baudžiauninkų kastos“ mūsų Nepriklausomoje demokratinėje valstybėje?

Kyla tokių klausimų? Pastarieji paaštrėja suvokus, kaip dažnai teorija ir praktika „vaikšto skyrium“. Pirmiausia išgyvename, patiriame tam tikrus reiškinius, o vėliau į rankas patenka knyga, paaiškinanti besirutuliojančius visuomeninius procesus, liudijanti, kad ne mes pirmeiviai, nes tai vyksta visame pasaulyje.

Nerašytos direktyvos – užčiaupti kitamintį

Jau savaitė esu „prikritusi“ prie amerikiečio, Harvarde teisės mokslus krimtusio Ben Šapiro knygos „Autoritarinis momentas. Kaip institucijos pasitelkiamos kitaminčiams užgniaužti“. Ji buvo pristatyta Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Pacituosiu nostalgišką šio bestselerio pabaigą, kur autorius prisipažįsta bijąs dėl „savo vaikų: „ Bijau, kol jie taps suaugusiais, savo apribotas laisves jie jau supras kaip normą. Bijau, kad jie žinos, kad reikia patylėti, nes bus matę, kaip lekia galvos tiek daug sakančiųjų, ką galvoja. Bijau, kad jei nesidomės daugybe įdomių ir įvairių idėjų, nes tai daryti reikš socialinę atskirtį ir karjeros žlugimą“.

Sakysite Amerika – demokratiška šalis. Joje bene ilgiausiai pasaulyje galioja Konstitucija, garantuojanti žmogaus laisves ir teises, todėl tai šaliai bei su ja draugaujančioms autoritarizmas negresia. Tačiau susitaikymas su instituciniu diktatu, pasyvumas vertybių gynimo srityje, praradimų baimės, daugiatiražio pasmerkimo grėsmė – kiek įslaptintas, lėtas procesas, kuomet kasdienybės verpetuose pasimeta asmens savivertė.

B. Šapiro konstatuoja: „autoritarizmo artėjimas remiasi tyliosios daugumos pritarimu“. Nuo to nėra apsaugota nė vienos valstybės visuomenė.

Politologas, humanitarinių mokslų daktaras leidėjas Vytautas Sinica išvertė į lietuvių kalbą Ben Shapiro bestselerį. Tai padaryti jį paskatino noras atskleisti mūsų šalyje dar garsiai neįvardintą, tačiau jau Lietuvos visuomenėje tarpstantį reiškinį – savotišką ideologinę cenzūrą, eliminuojančią tradicines vertybes išpažįstantį žmogų iš jam artimos aplinkos ar veiklos.

Ar pastebėjote, kaip uoliai net valstybiniu lygiu „atmetinėjamos“ konservatyvios (terminas neturi nieko bendro su dabar Lietuvą valdančia partija) nuomonės. Tradicines vertybes propaguojantys ir drąsiai jas ginantys politikai, visuomenininkai, mokslininkai, sportininkai, menininkai, žurnalistai yra masiškai užsipuolami viešojoje erdvėje, pravardžiuojami, iš jų tyčiojamasi, jie praranda darbus ir verslus.

Lietuvoje yra susiformavusi paradoksali situacija, kuomet supriešinamos ir priešpastatomos pilietinės, visuomeninės, tautinės, įvairių polinkių ir krypčių grupės, kurios iš esmės niekada nekonfliktavo. Įdomiausia, kad priešpriešą skatina vadinamieji mažumų, lyčių, socialinės nelygybės, svaigalų/kvaišalų mažomis dozėmis platintojų užtarėjai. Žodžiu, kol nebuvo poreikio susireikšminti ką nors ginant, nekildavo ir priešiškumų.

Tolerantiško bendruomeniškumo parodija

Negalvokite, kad klystate, jei pagaunate save mąstant, kad demokratine respublika besivadinančioje Lietuvoje negalima ne anonimiškai pasakyti savo nuomonės. Ir jau bandote patylėti. Nekomentuojate situacijos socialiniuose tinkluose, nes tai „gali neatitikti bendruomeninių nuostatų“. Nė nesiaiškinate, kokia tai bendruomenė ir iš kur atsirado kažkokios nuostatos, netoleruojančios jūsų nuomonės. Nutariate patylėti, kad įrašai viešojoje erdvėje nepatektų į užslaptintus asmeninių CV priedus, kurie paaiškės renkantis kitą darbą ar kylant karjeros laiptais…

Atsiranda prielaidos prarasti darbą ar „užsitarnauti“ nuobaudą. Pakanka tik kokio populiaraus juokdario pareikštos „madingos diagnozės“ – neetiškas, netolerantiškas ir pan.

Tikiuosi nepamiršote, kuo baigėsi žurnalisto Virginijaus Savukyno kritika Laisvės partijos Teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai? Jis pripažintas pažeidęs net tris LRT etikos kodekso straipsnius. Faktiškai už kritiką asmens negalima persekioti, bet vietinės reikšmės taisykliukės „prakerta“ savivalės angą net Konstitucijoje.

Dar didesnis netikėtumas Lietuvos visuomenę ištiko, kuomet žurnalistikos kalvės docentė Jolanta Mažylė buvo užpulta už tai, kad savo knygą pristatė netinkamos, nesisteminės televizijos laidoje. Kritikams tiko pristatymo turinys. Jie pasmerkė pasirinktą leidinio viešinimo formą. Dar „užuodžiame“ demokratijos likučius?

Buvęs Šiaulių TS-LKD skyriaus pirmininkas Tomas Petreikis irgi „turėjo nelaimės“ užsukti į tą pačią TV. Jį svarstė centrinė partijos etikos komisija, kurios anuometiniai pirmininkas ir narys, dabartiniai sostinės meras Valdas Benkunskas bei druskininkietis seimūnas Vilius Semeška rėkė: „Tau Landsbergis sakė neiti pas Janutienę!Taškas! Taškas!“

Kur dabar yra nepaklusnusis T. Petreikis? O jį teisę partiniai pat

Ar suprantate, kodėl radijo ir televizijos eteriuose nebeliko Selo ir Gyčio Paškevičiaus koncertų garso ar vaizdo įrašų? Vieno pasisakymai, o kito sūnaus nuomonė socialiniuose tinkluose buvo pasmerkta populiaraus į politikus pretenduojančio juokdario. Iš karto išsirikiavo minia nuolankių pritarėjų, kuriems nė nereikia turėti savo nuomonės, o nemaža jų dalis nėra gyvai girdėjusi nė vienos Egio dainos.

Dar prasčiau tiems madingų smerkėjų palaikytojams, kurių smegenyse „užako“ G. Paškevičiaus ir Erikos Drungytės dainos „Šitą žemę man likimas dovanojo“ prasmė.

Pastarųjų menininkų blokuotojai nepajėgia sustabdyti į koncertus sporto rūmuose ar maniežuose besiveržiančių klausytojų, nes amžinosios vertybės visada nugali laikinus madingus pasistaipymus. Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų šios planetos gyventojų, kad negali ilgam atitrūkti nuo savo egzistavimo prasmės, išlikimo ar kitų vertybinių tikslų.

Kas nutiks, jei homo sapiens praras taikios bendrystės jausmus, nebemąstys, kokia turi būti jo valstybė ir leis įsigalėti neapykantos kalbai? Tarsi lakmuso popierėlis- atsakymas į šį klausimą yra stipriausio pasaulio žmogaus, lietuvio Žydrūno Savicko istorija. Galiūnas tik paprotestavo, kad šalia mūsų palaikomos valstybės vėliavos nebelieka tiek kančių patyrusios tautinės Trispalvės. Vai, kokią buką sportininko pasmerkimo banga Lietuvos kampininkai (čia tie, kuriems nesvarbi Tėvynė ir kas joje gyvens) sukėlė. Biržų savivaldybės Tarybos nariai iš jo net Garbės piliečio vardą gviešėsi atimti už tradicinės šeimos vertybių palaikymą.

V. Sinica, pristatydamas knygą apie ideologinę cenzūrą, klausė, kas bus, jeigu įsigalės „ represyvioji tolerancija“ ir nebeliks kitokios nuomonės ar vertybių sampratos? Ir pats atsakė, kad „nereikia tapatintis su auka“, nes „tiesa pati neapsigins“.

Taigi. Tas prakeiktas nuolankumas… Ar nebaisu dėl vaikų ir anūkų?

5 6 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Prašalietis

Iš straipsnelio citata -„Sakysite Amerika – demokratiška šalis. Joje bene ilgiausiai pasaulyje galioja Konstitucija, garantuojanti žmogaus laisves ir teises, todėl tai šaliai bei su ja draugaujančioms autoritarizmas negresia…” Net ir lansberginio durnių laivo daugiau mažiau išsilavinęs, adekvačiai tikrovę suvokiantis žmogus žino, kad Amerika buvo ir yra jokia „demokratinė šalis”. Jos taip vadinama „Konstitucija, garantuojanti žmogaus teises” buvo kuriama vergvaldžių, „žmogaus” teises ir laisves tegalėjo turėti baltaveidžiai ne vergai… JAV „demokratinėje šalyje, garantuojančioje žmogaus teises ir laisves”, paskutiniai rasiniai apribojimai tebuvo panaikinti 1968 metais.. Šis buvusių kolonijinių imperijų giluminis rasinis supratimas jau seniai yra neafišuojamas, bet jis galioja, ir tai yra pastebima čiabuvių, nepriklausomai nuo odos spalvos” gyvenimo lygiu, turimomis neokolonijinėmis pseudo valstybėmis,”išsikovotomis laisvėmis, suverenitetais.., galimybėmis savo gyvenamose teritorijose gaminti savą… Skaityti daugiau »

blue yellow zov marinie

…nuo to laiko,kai komsomolcas prasalieioitis buvo priimtas i kompartija,jam eme labai nebepatikti ta prakeikta amerike….labai labai

Michailas Veleris

Velerio kreipimasis į Rusijos opozicijos konferenciją /
ВОЙНА И ОРАТОРЫ: ОБРАЩЕНИЕ К КОНФЕРЕНЦИИ ОППОЗИЦИИ. 30 09 2023

https://www.youtube.com/watch?v=zoV7VdFaxhk&t=17s&ab_channel=%D0%9C%D0%B8%D1%85%D0%B0%D0%B8%D0%BB%D0%92%D0%B5%D0%BB%D0%BB%D0%B5%D1%80

Sergey Lubarsky, Denis Yelisievich

Liubarskis ir Jelisievičius apie Ukrainos karą – pulti, pasiduoti ar ieškoti kompromiso ?/
Главный вопрос: следует ли Украине продолжать борьбу или искать компромисс? В чем мы не согласны.

https://www.youtube.com/watch?v=BSVm688fLy4&ab_channel=SergeyLubarsky%28%D0%A1%D0%B5%D1%80%D0%B3%D0%B5%D0%B9%D0%9B%D1%8E%D0%B1%D0%B0%D1%80%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B9%29

4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top