Tatjana Aleknienė. Tėvo Martino pamokos

bernardinai.lt

Apie Jameso Martino SJ knygą „Statant tiltą. Kaip Katalikų Bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų užmegzti pagarba, užuojauta ir taktu pagrįstus santykius“, vertė Andrius Navickas, Aštuntoji diena, 2021.

Pagarba, užuojauta, taktas

Ir iki Lietuvos prieš kurį laiką (daug kam netikėtai) atsirito reikalavimų įteisinti homoseksualias santuokas, šeimas bei tokių porų galimybę turėti vaikų bangos. Pride’ų programos, juolab Seime svarstomi su minėtais reikalavimais susiję projektai visuomenę gerokai įaudrino. Tokiu metu pradėti statyti tiltą, regis, būtų stačiai beprotiškas sumanymas. Kita vertus, stengtis gaivalą kiek nuraminti atrodo ir drąsus, ir kilnus darbas. Regis, būtent tokio raminamojo poveikio tikėjosi JAV jėzuito Jameso Martino knygos rengėjai ir gerbėjai. Pasak Lietuvos jėzuito, VU kapeliono Eugenijaus Puzynios, Martino knyga Lietuvos žmonėms turėtų padėti mokytis „dialogo kultūros – virš įtarumo, nepasitikėjimo bei baimių tarpeklio“. VU profesorės Danutės Gailienės žodžiais, „tai kantri ir reikalinga knyga. Ramus ir pagarbus santykis tarp Bažnyčios ir LGBT tikrai sumažintų skausmo ir netgi pagiežos abiejose pusėse“. „Ši knyga mums rodo pavyzdį, kaip priimti, gerbti ir mylėti LGBT žmones parapijose, maldos grupėse, katalikiškose institucijose“, – teigia pranciškonas kunigas Evaldas Darulis.

Kur ir kaip pats tėvas Martinas atrado meilę ir pagarbą LGBT žmonėms? Ir kaip jam pavyksta jos pamokyti kantrius skaitytojus? Knygos autorius remiasi ilgo bendravimo su LGBT žmonėmis patirtimi – ir Katalikų Bažnyčioje, ir šalia jos. Jam pasisekė pažinti daug puikių, šmaikščių, įvairioms tarnystėms Bažnyčioje atsidavusių LGBT katalikų, teko išgirsti jautrių istorijų apie institucinės Bažnyčios atstumtų LGBT žmonių neviltį ir apie džiaugsmą, kurį jie patiria padedami prisiminti, kad yra Dievo mylimi ir laukiami jo įkurtoje Bažnyčioje.

Pagarbiai, su užuojauta ir taktu tėvas Martinas ragina elgtis ne vien su Bažnyčioje dažnai vis dar menkinamais LGBT katalikais, bet ir pastaruosius – su juos ne sykį atstūmusios institucinės Bažnyčios hierarchais: pasidalina gražios ir empatiškos hierarchų tarnystės pavyzdžiais, primena, kiek neįtikėtinai daug skirtingų veiklų sričių šiandien tenka aprėpti Katalikų Bažnyčios vyskupui, ragina vertinant Bažnyčios hierarchų žodžius nepamiršti, kad jie skirti įvairios kultūros kraštų katalikams, be to, turi skirtingą doktrininį svorį.

Mano akimis, gražiausia ir įtaigiausia knygos dalis – apmąstymui ir meditacijai parinktų Šventojo Rašto epizodų rinkinys. Parinktais tekstais primenamos įvairias krikščionių grupes siejančios egzistencinės patirtys. Antai, 139 psalmės („Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti… Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas…“) arba 62 psalmės („Tikrai ramiai laukia Dievo mano siela…“) žodžiai ne tik kiekvieną gali padrąsinti ir nuraminti, bet ir verčia suprasti, kad čia kalbama ir kitų, taip pat LGBT žmonių širdims bei protams. Netikėta prasme knygos kontekste suskamba ir Jėzaus „atstūmimo Nazarete“ (Lk 4, 16–30) arba (neatpažinto) Jėzaus pasirodymo mokiniams kelyje į Emausą (Lk 24, 13–35) epizodai. Tik labai nejautrus žmogus galėtų likti abejingas skaitydamas apie jaunų LGBT žmonių iš nevilties pasirenkamą savižudybę arba akimirkoms, „kai jaučiuosi atstumtas“, autoriaus siūlomą maldą.

Knygoje yra du skirtingoms jos laidoms skirti įvadai, o po pagrindinės teksto dalies (leidėjų?) įdėtos visų knygos skyrių minčių santraukos ir pasiūlomi klausimai „knygos apmąstymui individualiai ir grupėse“. Tad pagrindiniai knygos teiginiai, mintys vis pasikartoja. Tai nuo antikos laikų būdingas sielos ir mąstymo terapijai skirtų filosofinių (ir psichagoginių) tekstų bruožas.

Knygoje kalbama apie institucinės Bažnyčios ir LGBT žmonių (katalikų ir ne tik) santykį, tačiau tokia perspektyva netrukdo į minėto santykio apmąstymus įsitraukti bei atsiliepti ir kitiems Katalikų Bažnyčios ir platesnės visuomenės nariams.

Sąžiningumas ir atvirumas?

Belieka savęs paklausti, ar perskaitęs Jameso Martino knygelę išties tampi ramesnis, atviresnis ir LGBT priklausantiems broliams ir seserims pagarbesnis žmogus? Ko gero, taip. Imperatyvas kiekvieną žmogų priimti pagarbiai, su meile ir atvirumu, pamėginti įsijausti į jo galbūt labai nelengvą padėtį primintas tikrai laiku ir vietoje.

Vis dėlto vienas dalykas įkyriai trikdo ir trukdo ramiai ir atvirai sekti autoriaus dėstomas mintis ir istorijas. Prireikė nemenkų valios pastangų, kad pusantro šimto puslapių knygutę įstengčiau perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Vertėjo, nes, kaip minėjau, knygos pabaigoje sudėti autoriaus parinkti tekstai man pasirodė esantys kone stipriausia jos dalis. Be to, tik visą knygą perskaičius pradedi geriau suvokti vienos, šiandien Katalikų Bažnyčioje gana stiprios (ir, regis, stiprėjančios) mąstymo srovės turinį.

O trikdo tai, kad knygoje siūloma nemažai išradingų, dažnai veiksmingų LGBT katalikų patiriamų skausmo ir kančios malšinimo būdų, tačiau gana nuosekliai apeinamas tokio skausmo priežasties klausimas. Kodėl tarp institucinės Bažnyčios ir homoseksualių asmenų atsivėrė „nesusikalbėjimo praraja“, per kurią tėvas Martinas ragina tiesti dvikryptį tiltą? Kokiu pagrindu institucinė Bažnyčia amžiais ujo LGBT katalikus? Dėl ko LGBT žmonės turėtų jaustis „mažiau garbingais Bažnyčios kūno nariais“ (plg. p. 46–47, 113–115)?

Vargu ar kas nesupras, kad visa tai – dėl Katalikų Bažnyčios mokymo, anot kurio, „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“, „prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną“, „nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą“ ir „jų niekaip negalima pateisinti“ (KBK 2357). Tėvas Martinas visų knygos svarstymų atrama padaro Katekizmo raginimą su „objektyviai netvarkingą polinkį“ turinčiais žmonėmis „elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti“ (KBK 2358), o LGBT žmones skaudinančią mokymo dalį pačioje veikalo pradžioje ryžtingai atideda į šalį – mat šiuo klausimu „abi pusės yra pernelyg nutolusios viena nuo kitos“; „teologiškai kalbant, LGBT katalikai nepriėmė Bažnyčios mokymo, kuris buvo skirtas pirmiausia jiems“ (p. 20).

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.