Šiauliuose gimsta graži tradicija. Antri metai po oficialių, dieną valdžios organizuotų Sausio 13-osios agresijos paminėjimo renginių, vakarinėms šv. Mišioms Katedroje pasibaigus, savanoriai, buvę valstybės pareigūnai, tremtiniai, jaunų šeimų atstovai uždega laužą centrinėje miesto aikštėje. Malkas, skardas, kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos brangios skvero trinkelės, atsiveža patys entuziastai. Maža, kukli ugnelė sukelia prisiminimų audras: žmonės pasipasakoja, ką veikė anomis rūsčiomis dienomis, aptaria, kaip tuomet elgėsi vietinė valdžia ir kaip dabar išdidžiai nebūtų įvykių traktuotėmis dalijasi dienraščių puslapiuose. Laikas – visagalis: vienų poelgius pakoreguoja atmintis, kitų – šiandienos veikla… Prie tokio nevaldiško, ramaus, nekonfliktinio laužo nebaisūs jokie šalčiai, nes už kaitriausią pasaulio ugnį karštesnis būna nesavanaudiškas pasiaukojimas ir nuoširdumas.
Kol suaugusieji būrėsi aplink suneštinį laužą, aikštėje, savo žvakelę Lietuvos laisvės gynėjams uždegę, siautė vaikai. Plaikstėsi svaigus lauko žolelių arbatos aromatas, aplink oriai suko ratus policijos automobiliai. Vienas iš renginio dalyvių ant baltos sniego paklotės parašė žodį – „Tie-SOS!“. Pirmą kartą Šiaulių centre. Viešai.
Ugnis, plevenusi, porą valandų, išblėso. Prisiminimai išseko. Sutvarkę aplinką, suneštinio Tautos laužo akcijos dalyviai išsiskirstė. Vienišas liko tik sniege išraižytas žodis. Gal kas, eidamas į darbą Šiaulių savivaldybėje, pastebės ir suvoks jo esmę bei prasmę. Tegul rusena Viltis.