Dr. Norbertas Penkaitis
Akivaizdu, kad nesustabdomai tuštėja Lietuvos gyvenvietės, nyksta mokinių skaičius ir mokyklos. Visas ikšiolines šalies valdžias ši demografinė situacija nei domino, nei jaudino. Taip pat akivaizdu, kad politinių partijų programose ir politikų deklaracijose ši tautos nykimo tendencija nenusipelnė reikiamo dėmesio. Iškyla klausimas, ko piliečiai gali tikėtis iš naujos valdžios?
Lietuvos demografinė raida
Lietuva 1989 m. pradžioje turėjo 3,7 mln. gyventojų, 2012 m. rugsėjo mėn. – 2,988 mln., iš jų 2,5 mln. (84 proc.) lietuvių. 2011 m. emigravusių gyventojų skaičius siekė 53,9 tūkst., imigravusių – 15,7 tūkst., gimusių – 34.4 tūkst. ir mirusių – 41,0 tūkst. Tai reiškia, kad per vienus metus šalies gyventojų skaičius sumažėjo 44,8 tūkst. Analogiška tendencija būdinga ir ankstesniems metams ir ji iš esmės nesikeičia.
Svarbiausia šalies gyventojų nykimo priežastis yra Europos rekordą pasiekusi emigracija. Žymi kitataučių emigracija pasireiškė po nepriklausomybės atgavimo, kai rytų kryptimi pasitraukė nemažai sovietinių piliečių. Per 22 nepriklausomybės metus rusų tautybės gyventojų sumažėjo 173,4 tūkst., lenkų tautybės – 47,4 tūkst. Per tą patį laikotarpį šalies teritorijoje praradome 240 tūkst. lietuvių.
Emigracija įgijo pagreitį Lietuvai 2004 m. tapus ES nare: 2005 m. emigravo 15,6 tūkst. gyventojų, 2008 m. – 17,0 tūkst., 2010 m. – 83,2 tūkst. Dauguma emigrantų pasirinko Vakarų Europos valstybes, jų didžioji dalis, t. y. 70,6 proc., yra 20–44 m. amžiaus. Pagrindinės mūsų piliečių „išsivaikščiojimo“ priežastys yra bedarbystė, skurdas, neviltis.
Labiausiai pamėgtos emigrantų šalys yra Jungtinė Karalystė – 49 proc., Airija – 10,4 proc., Vokietija ir Norvegija – po 7,0 proc. Tai yra tos šalys, kuriose lengviausiai susirasti darbą. Todėl ankstesnę emigrantų pamėgtą saulėtą Ispaniją pakeitė šiaurinė Norvegija. Visoms kitoms pasaulio šalims atitenka apie 27 proc. Lietuvos emigrantų.
Jei po nepriklausomybės atgavimo pirmoji emigracijos banga vyko rytų kryptimi ir ją kai kuriais atvejais galima traktuoti kaip „apsivalymą“ nuo sovietizmo, tai antrosios bangos kryptimi tapo Vakarai, o jos charakteringas bruožas yra protų ir darbo rankų nutekėjimas. Nors daugelis uždarbiauti į užsienį išvykstančiųjų planuoja po kelių metų sugrįžti, bet labai dažnai pasilieka užsienio šalyje ilgesniam arba visam laikui. Tokiu atveju nemaža dalis mūsų tautiečių, ypač jaunesnio amžiaus, nutautėja.
Nuo teisinių ir ekonominių sąlygų priklausys kiek emigrantų po nepriklausomybės atgavimo ir iš ankstesnių laikų sugrįš į Lietuvą. Daugelį emigrantų nuo sugrįžimo atbaido mūsų valdžia. Tai tinka ypač tiems emigrantams, kurie yra užsienio piliečiai ir yra užsitarnavę užsienio pensiją. Nors Lietuvos prezidentas turi teisę tokiems asmenims suteikti Lietuvos pilietybę, mūsų Prezidentė teigia, kad ji, kaip Konstitucijos garantas (?), tokios atsakomybės prisiimti negali. Tokiu būdu prarandame nemažai tautiečių, kurie dėl savo patirties ir pažiūrų gali tapti nepatogiais mūsų valdžiai.
Kita šalies gyventojų mažėjimo priežastis yra mažas gimstamumas ir palyginti trumpa gyvenimo trukmė. Stabiliam gyventojų skaičiaus išlaikymui reikalinga vienai moteriai pagimdyti 2,1 vaiko, o realiai vienai Lietuvos moteriai tenka vidutiniškai tik 1,55 (mieste – 1,46, kaime – 1,74) vaiko. Nors pagal šį rodiklį Lietuva nedaug ką atsilieka nuo ES vidurkio (1,59), tačiau pagal trumpaamžiškumą mes pirmaujame ES. Mūsų vyrų vidutinė gyvenimo trukmė siekia 65 m., moterų – 77 m., kai tuo tarpu Švedijos gyventojų atitinkami rodikliai – 78 ir 84 metai.
Visų šalies gyventojų, o ypač lietuvių, nykimą 77 proc. nulemia migracija ir 23 proc. – neigiama natūrali kaita, t. y. kai mirusiųjų skaičius viršija gimusiųjų. Šios grėsmingos situacijos svarbiausia priežastis – valdžios nevykusi ekonominė ir socialinė politika.
Pagrindiniai ekonominės politikos klystkeliai
Lietuvai 2004 m. tapus ES nare atsivėrė palankios sąlygos ekonomikos ir socialinės gerovės vystymuisi, tačiau mūsų politikai neatliko būtinų namų darbų. Esminėms ekonominės politikos klaidoms tenka priskirti:
a) euro įvedimo sužlugdymas 2007 m., nors jis jau buvo „patiektas ant padėklo“;
b) mokestinių ir kreditinių lengvatų bei nekilnojamo turto burbulo pūtimas ir biudžeto lėšų švaistymas, privedęs prie ūkio „perkaitimo“ ir jį lydinčio BVP kritimo;
c) finansiniam nusikaltimui prilygstantis 2008 m. valstybinio biudžeto projektas: rekordinis 25 proc. pajamų augimas ir milijardą litų viršijantis biudžeto deficitas;
d) A. Kubiliaus vyriausybės ir Prezidentės „diržų veržimą“ skatinanti programa, sukėlusi rekordinį 15 proc. BVP kritimą, įmonių bankrotus, rekordinę bedarbystę ir emigraciją;
e) „naktinė“ mokesčių reforma, pagrindinę mokesčių naštą užkrovusi ant mažas pajamas gaunančių gyventojų pečių;
f) energetikos ir būstų renovavimo projektų sužlugdymas;
g) nepateisinamai brangus Prezidentės inicijuotas („plikbajoriškas“) valstybės skolinimasis, kasmet kainuojantis per du milijardus Lt vien paskolų palūkanų;
h) chaosas pensijų ir socialinių išmokų srityje;
i) socialinės atskirties ir skurdo augimas.
Apibendrinant valdžios esmines ekonominės politikos klaidas tenka priminti, kad „naktinis“ tuometinio gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas nuo 24 proc. iki 21 proc. pagilino finansinę duobę ir socialinę atskirtį. Pavyzdžiui, apmokestinus 1000 Lt mėnesinė „biudžeto dovana“ siekia 30 Lt, apmokestinus 10 000 Lt – 300 Lt, o PVM tarifo šuolis iki 21 proc. labiausiai smogė varguoliams. Ypač nepateisinamai brangus skolinimasis vyko 2009 m. tarptautinėje finansų rinkoje už 7–9 proc. palūkanas, kai latviai sugebėjo skolintis už 2–4 proc. palūkanų.
Dėl būstų renovacijos programos sužlugdymo išliko neapšildyti būstai, statybos sektorius patyrė masinius bankrotus, 40 proc. siekiančią bedarbystę ir masišką statybininkų emigraciją. Nuolat besikeičianti (ne)tvarka pensijų ir kitų socialinių išmokų srityje privedė prie piktnaudžiavimo socialinėmis išmokomis, išlaikytinių mentaliteto toleravimo ir nenoro dirbti. Valdžia nevykdė socialiai orientuotos ekonominės politikos, nesugebėjo kainų kilimo pasekmių kompensuoti, dėl to labiausiai nukentėjo mažiausias pajamas gaunantieji gyventojai.
Kokia antroji ekonominė krizė?
Vos pasibaigus pasaulinei ekonominei krizei kai kurie užsienio ir Lietuvos „ekspertai“ pradėjo prognozuoti ne tik eurozonos ir visos ES žlugimą, bet ir artėjančią viso pasaulio ekonomikos antrąją krizę. Nepaisant to, kad išlaidžios Pietų Europos valstybės yra iki ausų įlindusios į skolas ir kad kai kuriose kitose ES šalyse nėra ekonomikos augimo, antrai pasaulinei krizei trūksta realaus pagrindo: didžiausiose pasaulio ekonomikose – JAV, Kinijoje, Vokietijoje, Indijoje ir Brazilijoje, net jei ekonomikos augimas ir sulėtėjo, tačiau recesijos požymių nėra. Tarptautinėse finansų rinkose vyrauja rekordiškai žemi paskolų palūkanų procentai, skatinantys vartojimą ir investicijas. Nemažiau svarbu yra tai, kad valstybės ir finansinės institucijos iš buvusios krizės pasimokė.
Tačiau Lietuvoje 2010–2012 m. ir pagal 2013–2015 m. prognozes po rekordinio BVP kritimo turime kartu su Latvija sparčiausią ekonomikos augimą visoje ES. Todėl yra nepateisinama ir ekonomine logika nepagrįsta mūsų Prezidentės prognozė dėl Lietuvai gręsiančios antrosios ekonominės krizės. Tačiau sveikintina, kad eiliniai mūsų šalies gyventojai ir verslininkai, nepaisant sunkios materialinės padėties, ypač dėl kylančių energetikos, maisto produktų ir kitų kainų, nepatiki krizės baubu, nesiruošia veržtis diržų ir nepanikuoja. Norėtųsi tikėti, kad nauja vyriausybė nekartos pirmtakės klaidų ir išsklaidys mistinės krizės debesis.
Galimas ekonominės politikos scenarijus
Pirmiausiai reikia greitai pamiršti „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ absurdiškus pažadus minimalią mėnesinę algą (MMA) padidinti iki 1509 Lt ar net iki 1800 Lt (!). Tokių pažadų įgyvendinimu netiki ir patys autoriai bei visi blaiviai mąstantys šalies gyventojai, nes tai reikštų šalies konkurencingumo praradimą, daugelio įmonių bankrotus, aukšto lygio bedarbystę, infliaciją ir emigraciją. Kompetentinga vyriausybė turėtų pirmoje eilėje pasirinkti ir įgyvendinti tokius prioritetus, kurie nieko nekainuotų ir jau trumpuoju laikotarpiu pasitarnautų ekonomikai ir pagerintų gyventojų socialinę padėtį:
a) artimiausiu laiku padidinti MMA iki 1000 Lt, vėliau ją kelti priklausomai nuo ekonomikos augimo;
b) reformuoti socialinių išmokų sistemą, jų administravimą pavedant savivaldybėms;
c) įvesti progresinį gyventojų pajamų mokestį (PGPM).
Priešingai, nei rodo finansininkų-buhalterių skaičiavimai, racionalus MMA didinimas iki 1000 Lt generuos didžiausias pajamas „Sodros“ biudžetui: augs ne tik socialinio draudimo įmokos, bet ir mažės socialinės išmokos bei bedarbių pašalpos, nes kai kuriems pašalpų gavėjams apsimokės įsidarbinti. Valstybės biudžeto išlaidos, skirtos MMA didinimui, bus žymia dalimi kompensuojamos išaugusių pajamų, gaunamų dėl pridėtinės vertės ir akcizų mokesčių.
PGPM įvedimo svarbiausias tikslas turi būti sumažinti mokestinę naštą mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Tai skatins vartojimą, didins mokestines įplaukas, mažins skurdą. Pritaikius aukštesnį pajamų mokesčio tarifą turtuoliams, jų vidaus vartojimas trauksis nežymiai, bet žymiai mažiau jų kapitalo išplauks į užsienį – importinėms prekėms, kelionėms ir investicijoms. Pagal pasirinktą mokesčio tarifą įplaukos į valstybinį biudžetą gali būti didesnės, mažesnės arba išlikti tokio pat lygio.
Nors PGPM egzistuoja visose socialinės gerovės valstybėse ir yra žemos socialinės atskirties kertinis akmuo, tačiau Lietuvoje visi egoistinių pažiūrų turtuoliai, tarp jų – ir gerai uždirbantys politikai bei ekonomistai, prisibijodami didesnio apmokestinimo, jį veidmainiškai diskredituoja. Pasitelkiama įvairiausia demagogija: esą PGPM reiškia didesnę mokestinę naštą (!) visiems mokesčių mokėtojams, biudžeto pajamų sumažėjimą (?), specialistų emigraciją (užsienyje jų lauktų nebent braškių laukai…), vidurinės klasės nykimą (nors skirstymas į klases yra nereikšmingas žaidimas, tačiau būtų priešingai: augtų vidutiniškai uždirbančiųjų skaičius) ir t. t.
Tolesnėje perspektyvoje svarbiausi ekonominės politikos prioritetai turėtų būti:
a) reformuoti ir apkarpyti visas išbujojusio valstybės administracinio aparato sritis;
b) mažinti PVM tarifą pagrindiniams maisto produktams;
c) efektyviai skatinti būstų apšildymą ir žaliąją energetiką;
d) ryžtingai kovoti prieš šešėlinę ekonomiką (gal pasireikš ir „tvarkiečiai“?);
e) Visagino AE statybą vykdyti tik tuo atveju, jei projekte dalyvaus Latvija ir Estija;
f) šviesti visuomenę finansiniais klausimais, suteikti šalies piliečiams patrauklias investavimo galimybes į valstybines obligacijas;
g) privatizuoti valstybės apleistą nekilnojamą turtą ir iš dalies privatizuoti nuostolingai dirbančias valstybines įmones;
h) liberalizuoti nelanksčius darbo santykius.
Ne paslaptis, kad valstybės valdymas ir gerovė labiausiai priklauso nuo premjero. Jo prioritetai turėtų būti ne partiniai interesai, laiko gaišinimas banaliais klausimais ir kasdieninė saviraiška žiniasklaidoje (tam yra atstovas spaudai), bet iniciatyva rengiant valstybės strategiją ir reformas, operatyvus vadovavimas ministrų kabinetui ir valstybės valdymo aparato griežta kontrolė. Iki šiol to labai pasigedome.
Neginčytina, kad premjero ir jo vyriausybės darbo sėkmė priklausys ir nuo santykių su Seimu ir prezidentūra. Ikšiolinei valdžiai emigracija ir mažas gimstamumas buvo naudingi, nes kur būtų reikėję padėti bedarbių armiją ir kaip gelbėti jau ir taip skolose paskendusią „Sodrą“?
Nepaisant naujos koalicinės vyriausybės trapumo, ypač dėl „darbiečių“ finansinių nusikaltimų, Seimas ir prezidentūra neturi kito pasirinkimo kaip toleruoti rinkėjų, nusivylusių valdžios ikšioline politika, valią. Norėtųsi tikėti, kad vyriausybei pavyks išvengti didelių klaidų, pasiekti geresnių ekonominių rezultatų nei jos pirmtakei ir tuo pačiu pristabdyti tautos nykimą.