Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę, užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką. Taip prieš kelis šimtmečius kalbos reikšmę suprato pirmosios lietuviškos knygos Lietuvoje autorius Mikalojus Daukša. Didžio žmogaus didi išmintis – nesenstanti, tobulai išreikšta. Tą išmintį turėtume suprasti ir atminti visi lietuviai.Ypač todėl, kad kalbame lietuviškai – seniausiąja iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kuri nusipelno ypatingos pagarbos. Juolab, kad ir mūsų, ją vartojančiųjų, tėra saujelė lyginant su didžiųjų tautų kalbų vartotojais. Nebėr mūsų brolių prūsų, jotvingių kalbų. Gynėm, saugojom tą savąją vienintelę per amžius, kėlėm, kai atrodė – tuoj numirs, o kai kas jau ir laikė mirusia. Priešai labai norėjo ją numarinti, siekė to jėga ir klasta. Apgynėm, išsaugojom, prikėlėm. Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, nevisada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės. Pakanka pereiti gatve ir pasižiūrėti į iškabas, pasiklausyti parduotuvėje ar kitoje įstaigoje, kaip nuolankai aptarnaujame „didžiojo brolio“ kalba prieš keliasdešimt metų su „internacionaline misija“ atvykusiuosius, nuvažiuoti autobusu „Wilno – „Soleczniki“ į galinį punktą. Nepasakom – čia mūsų žemė, ir jeigu kam nors čia nepatinka, prašom, durys atviros. Taip, amžinai užguiti baudžiauninkų vaikai, čia mūsų žemė ir kitos žemės mes tiesiog neturim.
Taip jau yra, kad dvidešimt penkerius metus turėdami savo valstybę ir maždaug tiek pat ilgai – valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, negalime būti visai ramūs nei dėl valstybės, nei dėl kalbos. Amžinos ginties, nerimo ir nuogąstavimo būsena. Bjauriausia, kad kalbą puola ne tik svetimieji, nestinga ir savųjų.
Štai Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriame siūloma užsieniečių pavardes ir vardus Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose rašyti originalo rašyba: lenkiškai, vokiškai, angliškai, suomiškai, latviškai, ispaniškai ir t.t. Visomis lotyniško pagrindo kalbomis, o tokių yra porą dešimčių. Taigi vienoje iš daugelio kalbos vartojimo sričių siūloma įteisinti daugiakalbystę. Akivaizdu, kad tokiu būdu būtų pažeista Konstitucija – joje įtvirtintas valstybinės lietuvių kalbos statusas. Negali kalba būti valstybinė su tam tikromis išimtimis. Pusiau valstybinės kalbos nėra, arba ji valstybinė visose srityse, arba nevalstybinė.
Yra daug kalbų, naudojančių lotyniško pagrindo raidyną, ir beveik visos jos turi papildomas raides ir diakritinius ženklus, t.y. nosines, taškelius, brūkšnelius, paukštukus. Iš viso tų raidžių ir ženklų būtų apie 100. Taigi lietuvišką 32 raidžių abėcėlę tektų papildyti trimis raidėmis ir dešimtimis diakritinių ženklų. Net jei laikinai neįsileistume nelietuviškų diakritinių ženklų (o tai ilgai netvertų, nes koks nors Möller ar Müller paduotų į teismą, reikalaudamas rašyti jo pavardę su visais taškučiais), vis tiek tektų įvesti naujas raides: x, q, w. Jos dubliuotų esamas ks, kv ir v. Tuos pačius vardus rašytume dvejopai: Maksas ir Maxas, Vaida ir Waida, Vilkas ir Wilkas, Kvintas ir Qint. Garsus, išreikštus raidėmis č, š, ž, galima bus užrašyti raidėmis ch, cz, sh, sz, zs. Tiktai, kas pasakys, kada rašyti Šulcas, o kada Shulcas ar Szulcas? Kada Čaika, o kada Czaika ar Chaika? Kas išmokys užrašyti Žaką kaip Jacques, o Fransuą kaip Francois? Tarsime Maiklas, o rašyti turėsime Michael. Rašysime Julija, o tarsime gal Džiulija. Panelė Giulietta pasirodys esanti Džiuljeta. Jei telefonu pareikalaus sąskaitos don Kichotas, tai administratorė ilgokai vargs, kol išsiaiškins, kad to pono reikia ieškoti sąrašuose užrašyto kaip don Quijote. O Sesilija, pasirodo, sąrašuose užrašyta kaip Cecilija. Kas išmokys teisingai perskaityti pavardes Schachtschneider, Saenger, Kohl, Rousseu? Arba kas jas užrašys, jei išgirs ištartas? Net Šekspyrą, Hendelį ar Mocartą užrašyti originalo kalba nedaug kas galės. Kalboje atsiras nepažįstami dvibalsiai ou, ea, ae, oe, ao,eu ir kiti. Raidė c galės būti skaitoma kaip k, s, c. Raidė s kartais bus skaitoma kaip z. Atsiras dvigubos raidės: Ana ir Anna, Aneli ir Anelli, Gabriela ir Gabiella, Filypas ir Fillypo, kurių rašybos iš klausos neatspėsi. Bus Tomas ir Thomas, Janė ir Jane, Audra ir Audrey, bus Katia ir Kate, Arturas ir Arthuras, Georgas ir Gheorge, Leonardas ir Leonhardas, bus Lukas ir Lucas, Erika ir Erica, Kristina ir Krystyna, Monika ir Monica, – panašūs, bet skirtingai tariami ar skirtingai rašomi vardai. Maurice pasirodys besąs Morisas. Saenger galės būti tiek vyras, tiek moteris, pavardės galūnė nerodys jos savininko lyties. Apie linksniavimą nebus šnekos: perskaitę policijos pranešimą „Kozlowski trenkė Lehman“, nesuprasime, kuris kuriam trenkė. Sunku bus susirašyti, dar sunkiau – susikalbėti. Neišvengiamos klaidos, painiava, sutrikdysiantys įstaigų, įmonių darbą, kadangi iš asmens dokumentų tos nelietuviškai užrašytos pavardės būtinai persikels į visus kitus raštus: ataskaitas, sutartis, sąskaitas, laiškus, spaudą, knygas, telefonų sąrašus ir t.t. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikės gaišti laiko sužvejojant kompiuteryje visus reikiamus diakritinius ženklus. To negana, norint pasikalbėti su minėtų dokumentų savininkais telefonu, kreiptis į juos žodžiu susirinkime ar kitaip bendraujant, perskaityti jų pavardes per radiją,- visais atvejais reikės mokėti ištarti tas pavardes. Lygiai taip pat reikės mokėti užrašyti tas pavardes iš klausos. Kad mokėtum, reikės mokytis – daugybės kalbų! Asmenvardžių vartojime įsigalės baisus chaosas, kaip atsitiko Babelio bokšto statytojams nebegalint susikalbėti tarpusavyje.
Lietuvoje daug pavardžių yra nuo seno sulenkintos, nors šiuo metu ir užrašytos lietuviškais rašmenimis. Gaidžiūnas virtęs Gojdziun ar Gojdz, Augulis – Avgul, Avižonis – Avižen, Vytautas – Vitold, Dainys – Dainovič, Dainorovič, Širmulis – Širmul, Balsys – Balsevič, Radvila – Radzivilov, Giedraitis – Giedrojc. Šiais atvejais mergaičių ir moterų pavardės nebeturi lietuviškų galūnių. Jeigu imtume ir atkurtume dar ir lenkiškąją rašybą – Gojdziun, Awgul, Awizen, Witold, Dainorowicz, Szirmul, Balsewicz, Radziwilow, – antrą kartą sulenkintume savo tautiečius.
Daug mūsų pavardžių buvo suvokietinta. Jeigu atsirastų norinčiųjų, turėtume išduoti jiems asmens dokumentus, rašydami vietoj Paršaičio – Parschat, vietoj Bajoras – Bajohrs, vietoj Stašys – Staschies, vietoj Antanas – Anthun. Iš latvių atėjusį Kalninį ir Beržinį vėl užrašytume latviškai – Kalninš, Berzinš dar su nosinėmis po n raide.
Nemažai mūsų bendrapiliečių yra gyvenę užsieniuose ir ten gavę pasus, išrašytus tos šalies rašyba, latviškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai. Pavyzdžiui, Balkevičius – Balkevichius, Raišutis – Raisutis ar Raishutis, Žiogas – Ziogas. Tai nejaugi sugrįžusiems į tėvynę išduosime lietuviškus pasus pagal iškraipytas pavardes?
Kol kas teikiamame projekte kalbama tik apie papildomus lotyniškus rašmenis, bet galima spėti, kad vos tik bus padaryta išimtis lotyniškiems rašmenims, tuoj pasigirs šūksniai dėl kitų tautų ir jų rašmenų diskriminacijos, bus reikalaujama ir siūloma įvesti ir nelotyniškus, pavyzdžiui, slaviškus, armėniškus ar turkiškus. Kaip matome, galima iš degtuko priskaldyti vežimą, iš mažos problemos pasidaryti daug didžiulių.
Iš asmens dokumentų tos nelietuviškai užrašytos pavardės būtinai persikels į visus kitus raštus: ataskaitas, sutartis, sąskaitas, laiškus, spaudą, knygas, telefonų abonentų sąrašus ir t.t. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikės gaišti laiko sužvejojant kompiuteryje visus reikiamus diakritinius ženklus. Viena klaidelė gali būti lemtinga. To negana, norint pasikalbėti su minėtų dokumentų savininkais telefonu, kreiptis į juos žodžiu susirinkime ar kitaip bendraujant, perskaityti jų pavardes per radiją,- visais atvejais reikės mokėti ištarti tas pavardes. Lygiai taip pat reikės mokėti užrašyti tas pavardes iš klausos. Kad mokėtum, reikės mokytis – daugybės kalbų! Asmenvardžių vartojime įsigalės baisus chaosas, kaip atsitiko Babelio bokšto statytojams, dėl daugelio kalbų nebegalint susikalbėti tarpusavyje.
Įsileidus daugiakalbystę į vieną sritį, neišvengiamai ji plis ir į kitas. Jau matome, kaip Pietryčių Lietuvoje, net pažeidžiant įstatymus, rašomi gatvių, vietovių pavadinimai. Tai pavojinga ir pragaištinga. Ir šį pragaištingą procesą vėliau sustabdyti bus labai sunku, gal nė neįmanoma, kaip išleidus pasakų džiną iš butelio.
Teikiamas projektas – aiškus konstitucijos pažeidimas, tikra lietuvių kalbos išdavystė. Kaip pasityčiojimą iš teisingumo jį karšai stumia ir teisingumo ministrė.