Daugelio mūsų širdyse glūdi kažkas tokio, kas negali susitaikyti su nekaltam žmogui padaryta skriauda, ypač jei tai vaikas. Net dvasiškai žlugę vyrai, kalintys griežčiausio režimo kalėjimuose, dažnai išlieja savo pyktį ant vaikų skriaudikų. Net tokiame santykinės moralės pasaulyje nusikaltimai prieš vaikus laikomi visiškai neleistinais, ir baigta!“ (Iš Wm. Paul Young knygos „Trobelė“)
Kažin ar mūsų valdantieji, sprendžiantys bent nujautė, kas virė širdyse tų, kurie savo akimis matė valstybės vardu kojomis į priekį išnešamą klykiantį vaiką – išnešamą iš namų, kuriuose jau tiek mėnesių buvo matę laimingą ir mylimą… Ar bent nujautė mūsų išmanantieji, kokiais veiksmais galėjo prasiveržti skausmo ir pykčio mišinys? Kokių tik nekilo minčių ir raudojusiems prie ekranų… „Ką darom?!“ – buvo bene dažniausia tų dienų frazė. Tarp visų kilusių idėjų docentės dr. Linos Šulcienės bandymas įkalbėti tyliai meninei akcijai ne vienam atrodė per daug švelnus, iš tiesų gal net kvailokas, nes tik ką įvykdyta niekšybė atrodė neverta taikaus pasipriešinimo. Kilo pyktis ir ant savęs pačių – kad mes, skystablauzdžiai, niekada neturėsim švento musulmoniško ryžto ir neapginsim savo vaikų.
Vis dėlto, matyt, tvirtas Linos Šulcienės vertybinis pamatas ir jos kaip filosofijos dėstytojos tinkamai parinktas žodis lėmė, kad patikėjome ir susitaikėme: eisime po aštuonis, užsiklijavę burnas, ir nebus nė vieno užgaulaus plakato.
Atėję jungtis į sumanytą meninę akciją, žmonių gausybėje sunkiai susiradome mažutę Liną, sutrikusią dėl to, kad akcijos neįmanoma net pradėti – jau kuris laikas vyksta visai kitas renginys. Užsiklijavome burnas – gal vis dėlto dar pabandyti eiti po aštuonis? Kaip tą padaryti spūstyje? Vyti kaimyną šalin? Plūstam kaip upė, matom: ir mikrofonų, ir kalbėtojų ne vienas, jie kalba taip skirtingai… Bet, matyt, ir vieniems, ir kitiems skauda. Taip ir srūvam Laisvės alėja, Vilniaus gatve.
Ir štai rugsėjis. Lina Šulcienė teisiama už nesankcionuotą mitingą. Atsitiktinai į spontaniškai kilusį mitingą patekusi teisiama kaip organizatorė. Kodėl organizatorė? Vadinamajame „feisbuke“ rastas jos raginimas kviesti žmones į tylią eiseną. Kažkodėl teismui pateiktas pirminis, spontaniškas kvietimas, ne tas, kuriame aiškiai pasakyta, kad eisime ne daugiau kaip po aštuonis. Ar žmogui nuteisti užtenka bet kokio brūkštelėjimo privačioje erdvėje? Ar įrašai „feisbuke“ yra pakankami duomenys? Kažkodėl ir pats „feisbukas“ pradėjo veikti gana įdomiai… Pavyzdžiui, anksčiau ką nors įsikėlęs į savo metraštį, galėjai tai bet kada atrasti. Dabar parodoma tik kai kas. Kas parenka, ką mums rodyti iš mūsų pačių metraščių? Atsitiktinumas? Mašina? Ar šitos mašinos atsitiktinai ištrauktą kokį nors įrašą galima laikyti lemiamu nusikaltimo įrodymu? Ar jo pakanka žmogui nuteisti? O gal ir privačiame pokalbyje ištarta metafora tuoj vėl bus pakankamas įkaltis? Nors… gal nebereikės nė ištarti… Gal jau galima formuluoti ir taip: „Galimai ištarta“? Sumokėk. Arba sėsk. O geriausia – mirk, po kelių metų apdovanosim.
Teisėjas pažymėjo, kad visoje policijos pareigūnų pateiktoje filmuotoje medžiagoje Linos Šulcienės nematyti ne tik tarp organizatorių. Jos nematyti net žmonių minioje. Kam tuomet visi tie filmuoti įrašai? Tik kaip įrodymas, kad vyko renginys? Renginys vyko, o tu ketinai kažką organizuoti (nesvarbu ką) – tai reiškia, kad ir suorganizavai… Tu nepametei ragų? Išvada: tu turi ragus…
Teisėjas kalbėjo švelniai, kaip geraširdis senelis… Gal jam buvo gaila akivaizdžiai geros ir protingos mažutės jaunos moters, mėginusios sukultūrinti besiveržiantį tautiečių pyktį ir padėti išreikšti protestą taikia menine akcija, o nepavykus – solidariai ėjusios tyliai drauge su tauta… Galbūt jautė jai tėvišką meilumą? Kai dar universitete klausėmės moralės pagrindų kurso, buvome mokomi seniai atrastos tiesos: teisingumas yra meilės minimumas.
Susirinkusiems į teismo salę palaikyti Linos atrodė keista: kodėl ji nesigina? Lina apsiriboja tvirtinimu, kad jos planuota meninė akcija neįvyko ir kad dalyvavo mitinge kaip eilinis žmogus, atėjęs atlikti savo pilietinę pareigą. Kodėl tik tiek? Filosofės liežuvis taiklus – turėtų ką teisme pasakyti. Ir prieš Įstatymo raidę apsiginti galėtų… Kodėl tyli? Iš solidarumo su visais, kurie iš skausmo eina į gatves ir bando kas kaip išmano šauktis teisingumo?