Trijų Vilniaus apygardos teisėjų kolegija – A. Cininas S. Lemežis ir J. Mačionytė – išteisino 1991 m. Lietuvoje siautėjusio Specialiosios paskirties milicijos būrio (OMON) vadus Boleslovą Makutynovičių ir Vladimirą Razvodovą. Juos Generalinė prokuratūra kaltino nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais.
Teisėjų kolegijos teigimu, atsakomybė už tai, kad prie žiaurių ir kruvinų nusikaltimų prisidėję B. Makutinovičius ir V. Razvodovas liko nenubausti, atitenka prokurorams – mat šie kriminalinius nusikaltimus be pagrindo pavertė karo nusikaltimais.
Po nuosprendžio pagarsinimo surengtoje spaudos konferencijoje teisėjas A. Cininas taip pakomentavo sprendimą išteisinti buvusius omonininkus: „Teismas nustatė, kad kaltinamiesiems – buvusiems OMON karininkams pateikti kaltinimai neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės formuluočių. Du buvę karininkai B. Makutynovičius ir V. Razvodovas nebuvo siejami nei su 1991 m. sausio 13-osios, nei su 1991 m. liepos Medininkų žudynėmis, tačiau jie buvo kaltinami tuo, kad 1991 m. terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. Buvo manoma, kad jie organizavo keletą ginkluotų pasienio ir muitinės postų užpuolimų ir kelis iš tų postų sunaikino. Iš viso jiems buvo inkriminuota penkiolika kaltinimo punktų. Šių išpuolių metu dviem Lietuvos pareigūnams padaryti nesunkūs sveikatos sužalojimai, o sunaikinus kai kuriuos pasienio ir muitinės infrastruktūros objektus, valstybei padaryta apie 2 tūkst. litų žala.
B. Makutynovičiaus ir V. Razvodovo veiksmai kaltinime buvo įvertinti kaip 1949 m. Ženevos Konvencijos nustatyto elgesio su civiliais asmenimis taisyklių pažeidimas. Šios Konvencijos 2 straipsnis nustato, kad ji įsigalioja, t. y. jos apsauga civiliams taikoma tik tuo atveju, jeigu Konvencijoje numatyti nusikaltimai padaryti karo, ginkluoto konflikto arba okupacijos metu. Kaltinime nebuvo nurodyta, o teisme nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama, kad tokia padėtis nurodytu laikotarpiu Lietuvoje buvo susiklosčiusi.
Vadinasi, kaltinimo požiūriu, 1991 m. Lietuvoje nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos. O tuo pačiu ir nebuvo sąlygų, kurioms esant įsigalioja Ženevos Konvencijos nuostatos. Į šią kaltinimo ypatybę teismas proceso metu atkreipė kaltintojo dėmesį, nes savo iniciatyva neturi teisės praplėsti kaltinimo, ypač procesuose, kurie vyksta kaltinamiesiems nedalyvaujant. Inkriminavus 1949 m. Ženevos Konvencijos 2 straipsnio nurodytas sąlygas B.Makutynovičiaus ir V. Razvodovo veiksmai kaltinime kvalifikuoti kaip agresijos aktas, tačiau atsakomybė už agresiją tarptautinėje teisėje tenka tik valstybių vadovams. Be to, agresijos sąvoka tarptautinėje teisėje neturi aiškaus turinio ir teisiant už šiuos veiksmus būtų pažeistas nėra nusikaltimo be įstatymo principas“, – tvirtino teisėjas A. Cininas.
Visą teismo nutartį rasite ČIA.
Tiesos.lt primena: B. Makutinovičius ir V. Razvodovas buvo teisiami už akių, nes slapstosi Rusijoje, o Rusija atsisako Lietuvai juos išduoti. Teisiamiesiems teisme atstovavo valstybės paskirti advokatai, kurie savo ginamųjų nėra net akyse matę.
Šioje tragiškų įvykių byloje nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais buvo pripažinti 39 fiziniai asmenys.
Teismo nutartį prokuratūra turi teisę apskųsti. Ar prokurorai tuo pasinaudos, dar neaišku – valstybiniai kaltintojai sakosi norintys nuodugniai susipažinti su teismo motyvais.
Skelbiame visą nutarties tekstą.