Ian Traynor | The Guardian | unian.net
Demokratija yra gana padrikas procesas, o kai kalbama apie daugianacionalinius klubus ir susivienijimus – tokius kaip NATO ar ES, – ji dar ir labai biurokratiška. Apie tai savo straipsnyje „Konfrontacijoje su negailestingu Putinu NATO demonstruoja nuovargio požymius“ rašo laikraščio „The Guardian“ Maskvos korespondentas Janas Treinoras (Ian Traynor).
Komitetai ir darbo grupės, viršūnių susitikimai ir konsensusai, konfliktai ir kompromisai, valstybių vadovams atstovaujančių asmenų armijos, kopiančios į politikos viršukalnes ir bandančios susitarti dėl to, ką reiktų daryti. Tarptautinėje demokratijoje nenumatyti greiti, patikimi ir efektyvūs veiksmai.
Diktatoriški ir autoritariniai režimai tokius dalykus sprendžia kitaip. Spusteli jungiklį, trūkteli svertą – ir dažniausiai viskas įvyksta labai greitai. Tai viena iš priežasčių, kodėl tas galynėjimasis – Putinas-prieš-Europą Ukrainoje – toks vienpusis; kodėl viena pusė aktyviai veikia, o kita visomis išgalėmis tik bando reaguoti; kodėl viena pusė visą laiką yra per žingsnį priekyje, o kita atsilieka – mažiausiai trumpalaikės perspektyvos požiūriu.
Praėjus šešiems mėnesiams po to, kai užgrobęs Ukrainos žemes Kremlius apstulbino Europą, Velse vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo svarstomos idėjos apie saugumo Rytų Europoje sustiprinimo galimybes. Daugiau nei du dešimtmečius Aljansą kankino dvejonės dėl jo tolesnio egzistavimo būtinybės. Šaltajame kare buvo pasiekta pergalė, tad kokia jo buvimo prasmė šiandien?
Putinas suteikė naują gyvenimą tiek kariniams strategams Monse, tiek ir biurokratų armijai Briuselyje. Pagrindinis NATO tikslas – atsispirti prieš Rusiją ir ją sulaikyti – neseniai buvo ir vėl įteisintas.
Viršūnių susitikime buvo nuspręsta išplėsti priešakines NATO pajėgas – per 5 tūkst. žmonių – Lenkijoje ir Baltijos šalyse, galėsiančias reaguoti per trumpą laikotarpį: specialūs padaliniai – per kelias valandas, o didesnės pastiprinimo pajėgos – per kelias dienas, vos atsiradus pirmiesiems problemų požymiams.
Šitaip buvo svarstoma prieš šešis mėnesius. Tačiau po rugsėjo mėnesį vykusio viršūnių susitikimo šie planai atrofavosi, klimpo begaliniuose svarstymuose apie tai, kas ir ką, kur ir kada turėtų daryti. Kas už tai turės mokėti? Iš kur bus tiekiama įranga? Ar amerikiečiai pasirengę padėti europiečiams palengvinti jų naštą? Kas imsis viskam vadovauti?
Gruodžio mėnesį Briuselyje susitiko šalių – NATO narių užsienio reikalų ministrai – tam, kad bendrąją koncepciją sudėliotų į lentynėles. Europiečių pasiuntiniai skundėsi, jog progresas juda sraigės greičiu. Praėjusią savaitę jie konstatavo, jog niekas iš esmės nepasikeitė. Ketvirtadienį (sausio 5 d.) turi įvykti Aljanso gynybos ministrų susitikimas, kur, kaip spėjama, turėtų būti pagreitintas plėtros procesas, susitarta dėl tikslaus pajėgų kiekio ir jų sudėties, o taip pat dėl to, kam atiteks išlaidos. „Mokėti teks nukentėjusiai pusei“, – pasakė aukštas NATO pareigūnas, tai yra, kiekvienas dalyvis turės susimokėti už save.
Velso susitikime šalys, NATO narės, buvo pademonstravusios savo ryžtą, tačiau dabar jau pastebimi tam tikro nuovargio požymiai. Už Europos politikos klausimus atsakinga aukšta JAV Valstybės departamento pareigūnė Viktorija Nuland (Victoria Nuland) pareiškė, jog procese privalo dalyvauti visos dvidešimt aštuonios šalys – NATO narės.
„Visos NATO sąjungininkės turi ir toliau prisidėti savo indėliu užtikrinant sausumos, jūros ir oro erdvės misijos sėkmę ties visa rytine NATO siena. Reikia visų dalyvių indėlio sukuriant naujas priešakines NATO pajėgas – tai suteiktų galimybę jas greitai nukreipti į karštus taškus, ir mes turime įmanomai greičiau įkurti centrines vadavietes visose šešiose pafrontės valstybėse“, – pasakė V.Nuland. „Visi sąjungininkai turi prisidėti visu, kuo tik išgali. Tačiau matyti, jog kurios vyriausybės jau bando pasitraukti atgal“.
Tikimasi, jog ketvirtadienį gynybos ministrai apsispręs dėl nedidelių bazinių padalinių įsteigimo šešiose valstybėse – trijose Baltijos respublikose, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Tačiau nuo pat pradžių planuotą kariškių skaičių jau spėta sumažinti nuo 100 žmonių iki 40-ies kiekvienoje šalyje. Be to, pusę kontingento sudarys priimančios šalies kariškiai, kita pusė būtų daugianacionalinė.
Pasak aukštų pareigūnų, brigados bus dislokuotos ir pradės visu pajėgumu veikti tik 2017-ais metais. Tai – gana ilgas laikotarpis turint omeny, jog rytiniame NATO flange jau vyksta nedidelis karas. Prieš trylika metų, pasitenkinęs tuo, jog priešprieša tarp Rytų ir Vakarų baigėsi, NATO aljansas atsisakė sudėtingo ir subtilaus planavimo, kuris per visą šaltojo karo laikotarpį leido NATO pajėgoms būti nuolatinės parengties Europoje. Visa tai atkurti bus sudėtinga.
Nuo to laiko transportavimo galimybės ir techninės infrastruktūros būklė tik pablogėjo. Pavyzdžiui, gana problemiška būtų permesti sunkiąją šarvuotą techniką ir tankus iš Europos centro iki Rusijos sienų prie Baltijos – kad ir dėl tokios paprastos priežasties, jog geležinkelio bėgiai Vokietijoje neatitinka reikiamo pločio.
Šitokią glebią, pusinę ir biurokratišką Vakarų reakciją į brutalius Kremliaus veiksmus lydi dar ir apsimestinė nuostaba, jog, girdi, rusai žaidžia ne pagal taisykles ir kariauja nešvarų šiuolaikinio tipo karą, vadinamąjį „hibridinį karą“, prie kurio dar reikia priprasti: čia ir televizija, ir greiti paneigimai, ir sukarintos formuotės, ir specialūs padaliniai be atpažinimo ženklų, čia ir finansinės pagalbos bei ginkluotės teikimas vietos sąjungininkams, ir įtikimi patikinimai apie nedalyvavimą karo veiksmuose, ir organizuojami bei papirkinėjami politiniai „trojos arkliai“ priešininko stovykloje Europoje.
Visa tai nėra nauja– tiesiog pasinaudojama šiuolaikiškesniais poveikio instrumentais. 1990-aisiais metais Serbijoje Slobodanas Miloševičius praktikavo tas pačias „menines“ priemones. KGB tuo naudojosi dešimtmečiais. Kaip pasakė aukštas NATO valdininkas: „Kominternas visa tai darė dar 1920-aisiais“.
Pažvelkite kad ir į propagandinį karą. Atrodytų, lyg Putinas ką tik stebuklingu būdu būtų subūręs galingą propagandininkų komandą. O iš tikrųjų jis ėmė sistemingai naikinti nepriklausomą Rusijos televiziją dar 2000-aisiais, prezidento rinkimų kampanijos laikotarpiu, ir ypač po to, kai tais pačiais metais, rugpjūčio mėnesį, Arktikoje įvyko povandeninio laivo „Kursk“ katastrofa. Du pagrindiniai televizijos magnatai – Borisas Berezovskis ir Vladimiras Gusinskis – buvo priversti atsisakyti savo žiniasklaidos imperijų ir pasitraukti iš šalies.
Dabar Putinas išleidžia šimtus milijonų dolerių Silvijaus Berluskonio stiliaus pramoginiams telešou, kurie rodomi televizijos ekranuose pramaišiui su negailestinga antivakarietiška ir antiukrainietiška propaganda.
Kuo į tokius veiksmus atsakoma? Pamąstymais apie vadinamąsias „strategines komunikacijas“. NATO net įkūrė specialų padalinį, kurio uždavinys – išsiaiškinti, kaip kovoti su Rusijos propaganda. Europos Sąjungos viduje panašių planų esama Latvijoje ir Estijoje; Didžiosios Britanijos ir Danijos vyriausybės šiuo klausimu išsiuntė laiškus Europos komisijai. Olandai skyrė pusę milijonų eurų savo projekto finansavimui. Buvo pajungtos ir nevyriausybinės organizacijos. Vyriausiajai ES užsienio reikalų atstovei Federikai Mogerini (Federica Mogherini) buvo duotas nurodymas išsiaiškinti, kokiais būdais reiktų kovoti su Rusijos propaganda.
„Tai – be perstojo skleidžiamas melas ir faktų iškraipymas. Tai šlykštu. Tokia propaganda – moraliai smerktina ir retai kada būna efektyvi“, – pasakė žiniasklaidos projektais užsiimantis Latvijos valdininkas. Tačiau Putino televizija, kaip ir „Fox TV“ – itin efektinga. Vakarai vis dar neperpranta, kaip pasipriešinti tam, ką V.Nuland pavadino „nauja ir bjauria, mūsų radijo bangomis ir mūsų visuomenei skleidžiama propagandine kampanija, finansuojama iš užsienio“.
„Visi suvokia, jog su tuo reikia kažką daryti, – pasakė Latvijos valdininkas. – Tačiau ką būtent? Šis klausimas šiuo metu svarstomas“.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas