Anksčiau šiemet pasirodęs Patricko Deneeno straipsnis „Vertas stebėti katalikų ginčas“ iškelia aikštėn Amerikos katalikų nesutarimą, kylantį dar iš XIX a. paskutinio dešimtmečio amerikietiškos tvarkos entuziastų paklydimo, kuris rusena iki šiol, nors kai kurie apsimetą to nematą.
Kokia tai priešprieša? Iš esmės, nesutariama, ar liberali kapitalistinė socio-politinė tvarka tikrai dera su katalikiška valstybės, visuomenės ir net asmens samprata; ar staiga visi popiežių ir katalikų rašytojų įspėjimai ir priekaištai liberalizmui ėmė ir paseno, tapo nereikalingi naujajam triumfuojančiam pasauliui, kurį aprašė Dž. Lokas, o įgyvendino JAV; ar katalikai gali manyti, jog kaip komunizmas buvo mirtinas pavojus krikščioniškai socialinei tvarkai ir bažnyčios gyvenimui, taip ir kapitalistinio pasaulio buržuazinis liberalizmas yra kitokios rūšies, bet ne mažesnis pavojus.
Ryanas Shinkelis savo straipsnyje „Ginčo verta Bažnyčios skirtis“ bando nesutarimą perkeisti į draugišką pokalbį, kuris vyksta tarp dviejų, iš esmės, sutariančių grupių. Tai „kultūriškai konservatyvūs katalikai, kurie skirtingai taiko prigimtinės teisės principus“, tačiau kurie galiausiai gali vieni iš kitų pasimokyti ir drauge „išsaugoti moralinį gyvenimą bei kovoti prieš mūsų kontrkultūrinės judeo-krikščioniškos moralės tolesnį išstūmimą ir mūsų institucijų autonomijos mažinimą“.
Vis dėlto yra ne taip. Nesutarimas yra daug gilesnis, ir jis kyla dėl to, kaip Bažnyčia turėtų veikti visuomenės santvarką. Ginčas yra kelių lygmenų. Pirmas lygmuo – tai nesutarimas tų, kurie siekia formuoti socio-politinį mąstymą pagal Bažnyčios socialinį mokymą, ir tų, kurie naudojasi tuo mokymu arba jo dalimis grįsdami kitos kilmės, kitų pirminių principų ir kitų standartų pasaulėžiūrą. Antras lygmuo – tai ginčas tarp matančiųjų, kad Krikščionijos, kaip istoriškos socialinės tvarkos, išvystytos institucijos, ir gyvenimo būdas yra esmiškai prieštaringos modernių vakarų institucijoms ir gyvenimo būdui, ir tarp tų, kurie, kokios bebūtų jų paskatos, šituos faktus bando užglaistyti. Galiausia, nesutarimas egzistuoja, nes kai kurie kažkaip geba pražiūrėti, kaip neįtikėtinai žalingai kapitalizmas veikia visas tradicines kultūras ir pasaulėžiūras, ir vietoj to sukoncentruoja dėmesį į vyriausybių perdėtą įsikišimą: įsikišimą, kuris daugeliu atvejų buvo gerais norais paremti, bet nepavykę arba blogai apmąstyti bandymai suvaldyti griaunančias kapitalizmo galias.
Išsamus ką tik išdėstytų teiginių pagrindimas negalėtų sutilpti šio straipsnio rėmuose, todėl žemiau pateiksiu tik kelis teiginius, veikiau iliustracijas nei argumentus. Bet aš pažymiu, kad šias temas dešimtmečiais yra išsamiai ištyrę daug katalikų autorių, tokių kaip Hilaire’as Bellocas, Christopheris Dawsonas, Richardas Tawney, Bede’as Jarrettas ir šio straipsnio autorius.
Paminėtini keli dalykai: pirmiausia Shinkel’is sako, kad mano šiemet pateikta George Weigelio kritika „kyla dėl to, kad abu mano, jog teisingai taiko Bažnyčios socialinį mokymą ir prigimtinę teisę. Abi pusės siekia kuo geriau artikuliuoti mūsų filosofinę ir teologinę tradiciją…“ Tačiau savo straipsnyje sakiau kitką, todėl nesutinku, jog priešprieša įvardyta teisingai. Tuomet teigiau, jog nors neseniai Weigelis išreiškė (teisingą) poziciją, kad „popiežiai nėra lyg kokie prezidentai … [ir] pokytis bažnyčios „administracijoje“ nėra ir net negalėtų būti Katalikų „pozicijos“ pokytis“, dar netolimoje praeityje šis autorius pasisakė už diametraliai priešingą Katalikų socialinio mokymo skaitymą. Jis teigė, kad esminė Bažnyčios mokymo žinia buvo pakeista neva naujų Jono Pauliaus II pažiūrų, išreikštų jo enciklikoje Centesimus Annus. Weigelis pavadino encikliką „lemiamu atsiplėšimu nuo keisto materializmo, būdingo moderniam Bažnyčios socialiniam mokymui dar nuo Leono XIII“, ir „nauju katalikiškos socialinės minties išeities tašku“. Tačiau kadangi popiežiaus Pranciškaus jau tikrai negalima susieti su neoliberaliu Bažnyčios socialinio mokymo polinkiu, Weigelis dabar bando ignoruoti didžiąją dalį tikrojo Katalikų socialinės doktrinos turinio ir teigia, kad „socialinė doktrina numato galimybę svarstyti, kokiu konkrečiu būdu geros valios žmonės ir vyriausybės praktikuoja … solidarumą ir artimo meilę“.
Be abejo, tai – bent iš dalies – teisinga, nes popiežiai niekuomet nebandė iki smulkių detalių nubraižyti tobulą visuomeninę tvarką. Nepaisant to, visame jų mokyme, įskaitant ir Centesimus, dominuoja pastovi nuostata, kad negali pakakti vien rinkos ir jos efektyvų veikimą užtikrinančios teisinės bazės. Tarpinės bendrijos, tokios kaip profesinės gildijos, darbuotojų dalyvavimas valdyme, profesinių sąjungų ir darbdavių bendravimas, vyriausybės vykdomas tinkamas įstatyminis reguliavimas – visa tai popiežiai siūlė ir kiekvienas katalikas gali svarstyti, kaip konkrečiai tai gali būti pritaikyta. Tačiau jis negali tvirtinti, jog rinkos galios iš principo sukuria teisingumą arba jog jų pakanka ekonomikai reguliuoti.
Shinkel’is nuolatos pabrėžia, kad abi stovyklas sudaro „kultūriškai konservatyvūs katalikai“. Ar šis apibūdinimas iš viso yra prasmingas? Ar jis praskaidrina nesutarimus dėl politikos? Ką užkonservuoti siekia tie „kultūriškai konservatyvieji“?
Rimčiausias problema šioje situacijoje yra ta, jog nors daugelis „kultūriškai konservatyvių“ veikėjų teisingai prieštarauja daugeliui liberalizmo apraiškų susijusių su santuoka, šeima ar žmogaus asmeniu, jie skelbia ar bent jau priima liberalų požiūrį politikoje ir ekonomikoje. Vadinamoji „Neuhauso stovykla“ jungia manančius, kad „Amerikos liberali demokratija ir konkurencinga rinkos ekonomika“ yra suderinama su katalikišku mokymu. Tai, anot Danielio Saudeko, yra „keista“; iš tiesų, tai labai keista. „Konkurencinga rinkos ekonomika“ buvo viena iš labiausiai pasaulį griaunančių ir destabilizuojančių jėgų per visą žmonijos istoriją, kurios katalikiška nuojauta visuomet baiminosi ir kuriai priešinosi.
Tie, kurie šlovina konkurencingą rinkos ekonomiką ir prekybinę civilizaciją, tačiau tuo pat metu grumiasi su naujausiomis dekadentinio liberalizmo apraiškomis (kaip teisėtas abortas ar tos pačios lyties santuokos) mulkina save arba visus aplinkinius: liberalizmas yra atsakingas už abu šiuos dalykus. Neįmanoma tuo pat metu ir skatinti tenkinti godumo aistrą, ir pažaboti geidulių tenkinimą. Neįmanoma tuo pat metu turėti ir ekonominį liberalizmą, ir „kultūriškai konservatyvią“ visuomenės santvarką.
Katalikas ieškos kai ko geriau už visuomenę, šlovinančią asmeninę laisvę ir įkyrų vartojimą. Galėčiau cituoti be pabaigos, tačiau šios ištraukos iš Hilaire’o Belloco The Crisis of Civilization, iš puikiai Krikščionijos pasaulėžiūrą perteikiančios knygos, turėtų pakakti:
„…visą verslą grindžianti dvasinė jėga ir paskatos kyla iš saugumo troškimo: noro paversti materialų gyvenimą pakenčiamą, kad žmogui atsirastų galimybė, pasak graikų, gyventi gerą gyvenimą, arba, pasak Katalikų Bažnyčios, išgelbėti savo sielas.“
Tai ir yra žmogaus gyvenimo esmė – gelbėti sielas. Be abejonės, tai netrukdo protingam siekiui gyventi kiek galima laimingiau šiame pasaulyje. Vis dėlto laimė nesusideda iš asmeninės laisvės didinimo, iš betikslio gėrybių kaupimo ar beprotiško mūsų prekybinės visuomenės gyvenimo būdo – to gyvenimo būdo, kuris visuomet siekia pirmiausia išsaugoti ir nepaliaujamai didinti ekonominių (ir vis labiau politinių) viešpačių pelną, visus kitus žmones laikant apkvaitusius nuo materializmo ir hedonizmo.
Dėl to katalikai ir nesutaria. Tai nėra šeimyninis kivirčas dėl katalikų socialinio mokymo subtilybių ar vyriausybės galių ribų. Diskutuojama dėl pamatinės mūsų, kaip visuomenės ir kaip asmenų, gyvenimo krypties; dėl Kristaus Katalikų Bažnyčios vietos visuomenės santvarkoje; dėl sprendimo, kas – Katalikų Bažnyčia ar modernybė kartu su Amerikos respublika – yra naujųjų laikų pamatas. Tai tikrai dėmesio vertas ginčas ir tai tikrai diskusija, kurioje dera dalyvauti, tačiau tik tuo atveju, jei tikrosios diskusijos samprata yra nuo pat pradžių tinkamai suprasta. Jei ji padaroma neaiški ir jei diskusija paslepia, kas statoma ant kortos, tuomet viskas yra perniek. Tačiau jei supratimas yra, tuomet bus ir galimybė pažvelgti į tikrąsias problemas, pamatyti jų pasekmes ir taip nuspręsti, kurion pusėn stoti.
Šaltinis: ethikapolitika.org