Tokia tema vasario 28-osios vakarą diskutavo M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje susirinkęs Tiesos.lt klubas kartu su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Artūru Paulausku ir buvusiu VSD kontržvalgybos pareigūnu Kastyčiu Braziuliu, atleistu iš pareigų po liudijimo parlamentui, tyrusiam VSD veiklą.
Klubo svečių buvo klausiama, ar Valstybės saugumo departamentas pajėgus ginti Lietuvos valstybę ir užtikrinti mūsų, piliečių, saugumą? Ką šiandien būtina keisti, kad labai slaptai nuo piliečių dirbančios specialiosios tarnybos nepažeidinėtų mūsų teisių, nesikėsintų į valstybės konstitucinę santvarką? Aiškintasi, ar veiksminga parlamentinė specialiųjų tarnybų kontrolė, kas jai trukdo ir kaip ją derėtų užtikrinti.
A. Paulauskas: Specialiųjų tarnybų kontrolei esamų įstatymų nepakanka
Pirmuosius mėnesius Nacionalinio saugumo komitetui vadovaujantis Artūras Paulauskas prisipažino dar tik pradėjęs gilintis į nacionalinį saugumą turinčių užtikrinti institucijų veiklą ir atkreipė dėmesį, jog Nacionalinio saugumo pagrindų strategijoje kalbama apie platų įvairių institucijų veiklos koordinavimą.
Praėjusios kadencijos Seimas, baigdamas veiklą, priėmė du svarbius įstatymus: Žvalgybos įstatymą, pagal kurį dirba VSD ir Krašto apsaugos ministerijos 2-asis departamentas, bei Kriminalinės žvalgybos įstatymą, pagal kurį veikia policija, FNTT, STT. Svarbus ne tik šių įstatymų sėkmingas įgyvendinimas, bet ir parlamentinė kontrolė, kurią užtikrinti nėra lengva, teigė A. Paulauskas. Vienas Žvalgybos įstatymo sakinys parlamentinę kontrolę akivaizdžiai riboja: įstatyme teigiama, jog įstaigos vadovas pats nusprendžia, kokią informaciją teikti priežiūros institucijoms, tad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas gaus tik tokią informaciją, kokią suteiks VSD vadovas. Kitaip esą Vakarų šalyse: Olandijoje, Anglijoje specialiosios komisijos, galinčios susipažinti su itin slapta informacija, sudaromos iš patyrusių parlamentarų.
Kokios išeitys? Reikia keisti įstatyminę bazę – tobulinti Žvalgybos įstatymą arba keisti Seimo statutą, nes esami įstatymai – nepakankami.
K. Braziulis: Būtinas žvalgybos ir kontržvalgybos atskyrimas
K. Braziulis, jau ne kartą rūpimomis temomis rašęs naujienų portale Alfa.lt, pastebėjo, jog nuo sausio 1 d. įsigaliojęs Žvalgybos įstatymas turi keletą rimtų trūkumų. Visų pirma, lieka neatskirtos žvalgyba ir kontržvalgyba. O tai būtina padaryti. Kontržvalgyba gina mus, mūsų visuomenę, nuo svetimų šalių žvalgybų, tyrinėja konkrečias veikas: šnipinėjimą, svetimų paslapčių atskleidimą, remdamasi baudžiamuoju kodeksu. Tačiau žvalgyba ypatingąsias priemones pasitelkia nebe gynybai, o puolimui – informacijai rinkti, žmonėms verbuoti, svarbiems sprendimams įtakoti kitose šalyse. Bet turėti savo žvalgybos tinklą, stiprų analitinį centrą kitoje šalyje – labai brangi veikla, kuriai, deja, mes nesame pajėgūs. Tad atsiranda realus pavojus, jog žvalgai ypatingąsias priemones gali pradėti naudoti savoje valstybėje, prieš savo piliečius. Kad taip neatsitiktų, visose demokratinėse šalyse žvalgyba ir kontržvalgyba yra atskirtos, šios institucijos buvo atskirtos net sovietiniais laikais.
Kita problema – Žvalgybos įstatyme neapibrėžtos konkrečios nusikalstamos veikos, t. y. kas konkrečiai yra tiriama. Įstatyme turi būti numatyta, kad VSD tiria konkrečias veikas, nukreiptas prieš valstybės interesus, o šiuo metu įstatyme kalbama tik apie tiriamas grėsmes. „Kas yra grėsmė? Imigracija, skurdas – argi tai nėra grėsmės?“, – klausė K. Braziulis. Įstatyme negali būti neaiškių formuluočių, kurios leistų institucijai vykdyti neteisėtas veikas: sekti žmogų, klausyti jo pokalbių, daryti jam spaudimą.
Kita problema – specialiosioms tarnyboms formuojamos užduotys. Jos yra Valstybės gynimo tarybos, kurią sudaro Respublikos Prezidentas – vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas, kompetencijoje. Bet ši Taryba pagal įstatymą nustato tik veiklos kryptis, o kas konkrečiai bus tiriama, numato įstaigos vadovas – tad faktiškai Valstybės saugumo departamento vadovui atiduota teisė pačiam numatyti veiklas.
Dar vienas dalykas – kontrolės mechanizmas. Kai teisė įslaptinti informaciją suteikiama struktūrinio padalinio vadovui, ne visada įslaptinama tai, ką privalu slėpti. Galima net sukurti kokią nors dirbtinę paslaptį: nors visi apie ją žino, galima uždėti žymą – „slapta“.
Įvairiose šalyse vyksta diskusijos apie tai, kad specialiųjų tarnybų kontrolės struktūrose turi būti ir visuomeninių organizacijų paskirtų žmonių. Labai svarbu, kad kontrolierius turėtų teisę susipažinti su visa žvalgybos institucijos informacija, net ir susitikti su jos agentais, nes nutinka ir taip, kad agentai būna išgalvoti, arba jie – tiesiog giminaičiai, kuriems galima nurašyti 1000–2000 litų. Kita vertus, jei agentas specialiai parengtas, per jį galima dezinformuoti bet ką – galima sugriauti žmogaus likimą.
K. Braziulis: Kas sugalvojo KGB agentus padaryti valstybės paslaptimi?
K. Braziulis pastebėjo, jog VSD dirba daug sąžiningų pareigūnų, bet yra ypatingai įtakinga asmenų grupė, kartais veikianti ne valstybės, o asmeninių interesų vardan. Tuomet visos įstatymų spragos tampa pavojingu poveikio visuomenei įrankiu.
Tarkim, turime Valstybės tarnybos paslapčių įstatymą, kuriame yra aiškus sąrašas to, kas turėtų būti laikoma valstybės paslaptimi. Šis sąrašas baigtinis. Bet kažkas sugalvojo kitą – Liustracijos įstatymą, pagal kurį turi būti įslaptinta ir visa VSD saugoma KGB medžiaga. Šią medžiagą VSD gali panaudoti kaip įrankį, tarkim, kai ten minimas asmuo skiriamas į atsakingą postą.
„Mes netiriame, ką turėtume tirti, nes visas pajėgas išnaudojame kovodami prieš savo piliečius“, –apgailestavo K. Braziulis.
Ar VSD paklūsta FSB įtakai: Eglės Kusaitės byla
Klube svarstyta, ar mūsų specialiosios tarnybos nėra per didelėje FSB įtakoje: „Grozno angelais“ vadintų Gatajevų byla, Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio istorija, kai Baltarusijai net neiškėlus bylos, mūsų valstybinės struktūros atiduoda Nobelio taikos premijai pristatytą asmenį į režimo rankas, Eglės Kusaitės byla – mergaitė kaltinama ketinusi surengti teroro aktą Čečėnijos teritorijoje prieš Rusijos karinę bazę, ją, Lietuvos pilietę, tardo į Lietuvą atvykę FSB pareigūnai. Nuo kada Lietuva yra Rusijos sąjungininkė jos kovoje prieš Čečėniją?
A. Paulauskas pastebėjo, jog visos žvalgybos bendradarbiauja, tačiau E. Kusaitės byla tikrai nėra vienareikšmė: reikėjo ją pabaigti daug anksčiau, galbūt reikėjo elgtis kitaip. Šiuo klausimu VSD buvo atliktas vidinis veiklos patikrinimas ir pripažinta, jog buvo padaryta klaidų.
Diskusijoje buvo pastebėta, jog pagal tarptautines konvencijas piliečiai gali dalyvauti kariniuose veiksmuose kitose šalyse. Iškalbingas Lietuvos istorijos faktas – prieškary daug Lietuvos jaunuolių vyko gelbėti Ispanijos respublikos nuo generolo Franko pučistų. Dabartiniai Lietuvos prokurorai būtų reikalavę juos visus įkalinti dešimčiai metų. Juk prokuroras E. Kusaitę kaltina už tai, jog ji, siekdama kovoti su agresoriumi, norėjusi susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje, ir visa mūsų žiniasklaida šį kaltinimą skelbia kaip gerbtiną Lietuvos poziciją. Bet juk taip Lietuvos prokuratūra perima ir vartoja FSB žodyną. Ar mūsų Seimas ir teisėtvarka neprarado moralinės klausos? Ar E. Kusaitės byla neliudija Lietuvos resovietizacijos?
K. Braziulio teigimu, terorizmo grėsmė yra labai aktuali kiekvienai šaliai, šioje srityje iš tiesų vyksta intensyvus įvairių žvalgybų bendradarbiavimas. Bet E. Kusaitės situacija kita – reikėjo tiesiog gelbėti vaiką, buvo galima prevenciškai ją stebėti, bet neleisti jos apkvailinti. Tokius metodus, kurių buvo imtasi prieš E. Kusaitę, žvalgyba taiko dirbdama Rusijoje. Pagaliau E. Kusaitės svajonė atlikti nusikaltimą – dar nėra nusikaltimas. Baudžiamas nusikaltimas būtų, tarkim, sprogmenų pirkimas. Tad šiuo atveju padaryta klaida, o užsitęsęs tyrimas suskaldė visuomenę.
A. Paulauskas: jeigu visuomenė netylės, situacija keisis
Kaip būtų galima sustabdyti dabartinį saugumo struktūrų karą prieš Lietuvos visuomenę? Ar Seimas ketina stabdyti šiandien vykstantį Lietuvos kreipimą policinės valstybės link?
A. Paulauskas nuomone, pirmas žingsnis yra neabejinga visuomenė – jei žmonės tyli, viskas taip ir vyksta. Kol neišjudinsime žmonių, kol jie tylės, neprotestuos, nerašys – situacija nesikeis. Visuomenė visą laiką turi kelti klausimus, neduoti politikams ramybės. Kita vertus, Seimo narys pripažino, jog esama pastangų visuomenę įbauginti. Tačiau, jo teigimu, kildamas į kovą už savo teises turi būti pasiruošęs ir nukentėti. Demokratinė valstybė sukuriama tik stiprios pilietinės visuomenės. O dabar – dauguma tyli, apgailestavo A. Paulauskas.
Pakviestas asmeniškai prisidėti prie viešų protesto akcijų, ilgametis prokuroras prisipažino nemėgstantis dalyvauti masiniuose renginiuose, bet atidžiai sekantis visus įvykius.
Tiesos.lt klube susirinkusius piliečius Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas kvietė pasikeisti nuomonėmis ir jo vadovaujamame komitete: „Komitetas atviras – ateikite ir kalbėkite. Dialogas yra reikalingas.“