Referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams iniciatyvai surinkus daugiau nei 300 000 piliečių parašų staiga susigriebta, kad nuo 2014 m. gegužės 1 d., kai baigsis draudimo parduoti žemę užsieniečiams laikotarpis, nenumatyti realūs saugikliai, kurie galėtų apsaugoti, kad sąlyginai pigios Lietuvos žemės negalėtų nusipirkti bet kas, kad jos neišpirktų neaiškūs spekuliuoti žeme norintys užsieniečiai ir užsienio kompanijos. Kaip žinome, vakarų europiečių ir lietuvių (bei kitų Rytų Europos šalių) finansinės galimybės per daug nelygios. Jau buvo rašyta apie iliustratyvų atvejį, kai vokietis pardavė savo turėtus 40 ha Vokietijoje, kad už gautus pinigus nusipirktų „kuklius“ 1200 ha Čekijoje.
Suskubta kurti saugiklius
Sukūrus efektyvius žemės pardavimo užsieniečiams saugiklius neva Lietuvos piliečiams turėtų nebelikti svarbiausio pagrindo remti referendumą. Valdančiosioms partijoms saugiklių idėja patinka – įteisinę tam tikrus saugiklius nepažeistume įsipareigojimų ES, saugiklių idėja Europos Sąjungoje įprasta, dauguma senųjų ES šalių yra jų įsivedusios ir jie efektyviai apsaugo, kad užsieniečiams nusipirkti žemės, nors formaliai ir neuždrausta, yra labai sudėtinga.
Lietuvoje šiuo metu yra sudaryta darbo grupė, kuri iki Seimo pavasario sesijos pradžios turėtų parengti vadinamąjį saugiklių įstatymą. Sumanymas, nors ir smarkiai vėluojantis, atrodytų geras ir reikalingas, nežiūrint kokie bus referendumo rezultatai. Tad panagrinėkime tuos dabar siūlomus saugiklius.
Viena pastaba – svarbu suvokti, jog vadinamieji saugikliai galios vienodai visiems: ir užsieniečiams, ir Lietuvos piliečiams.
Ribojo užsieniečiams, tačiau apribojo paprastiems lietuviams
Vienas iš dabar siūlomų reikalavimų yra tas, kad žmogus, nesvarbu, lietuvis ar užsienietis, žemę galėtų pirkti tik tokiu atveju, jei prieš tai ne mažiau nei trejus metus vykdė žemės ūkio veiklą ir tvarkė buhalterinę apskaitą. Dar reikia pasakyti, jog prieš kelias dienas žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad saugiklių reikalavimai sušvelninti, į tuos trejus metus būtų siūloma įskaityti ir laikotarpį, kai žmogus studijavo žemės ūkio mokslus.
Taigi, kokią turėtume situaciją, jei įsigaliotų šis „saugiklis“? Ar saugiklis apsaugo nuo galimybės danui, vykdžiusiam žemės ūkio veiklą Danijoje, labai pigiai nusipirkti žemės Lietuvoje? Lyg ir neapsaugo. Tačiau šis „saugiklis“ labai puikiai apsaugo nuo galimybės, kad paprastas miestietis, Lietuvos pilietis, iki tol nedirbęs žemės, turėdamas kitokią specialybę, pavyzdžiui, kokį nors vadybininko išsilavinimą, ir staiga pajutęs trauką žemei, deja, žemės nusipirkti negalėtų.
Tiesa, svarstymuose apie saugiklius teko skaityti, kad perkant žemės ūkio paskirties žemės iki 1 ha šie reikalavimai nebūtų taikomi. Tačiau realybėje tokių apie hektaro dydžio sklypų pasitaiko retai, dažniausiai sklypai yra arba maži, arba gerokai didesni nei 1 ha, todėl ši išlyga paprastam lietuviui, panorusiam keltis į kaimą ir pradėti ūkininkauti, problemos neišsprendžia.
O kaip dėl sodybų?
Jau supratome, kad pagal dabar rengiamus saugiklius, kai tik įsigalios šis įstatymas, jei iki tol nedirbai žemės ar jei neįgysi atitinkamo išsilavinimo, žemės ūkio paskirties žemės nusipirkti nebegalėsi. O kaip dėl sodybų? Gal tai išeitis žmogui, norinčiam persikelti į kaimą ir pradėti dirbti žemę?
Deja. Paprastai, jei parduodama ne visai mažai žemės turinti sodyba, tai tik dalis žemės būna gyvenamosios paskirties, kita dalis būna žemės ūkio paskirties, kartais – miško.
Paskaitykime skelbimus. Atsidarius vieną iš internetinių skelbimų portalų ir pradėjus ieškoti pirmų pasitaikiusių sodybų, kur skelbime aiškiai nurodytos tikslinės žemės paskirtys, matome: parduodama 3,86 ha sodyba, iš jų 1,21 ha kitos paskirties ir 2,65 ha žemės ūkio paskirties žemės; parduodama 8 ha sodyba, iš kurių 7,30 ha – žemės ūkio paskirties žemė, 0,50 ha – kitos paskirties bei 0,20 ha namų valda; parduodamas vienkiemis – 6,2 ha, iš jų 0,60 ha namų valdos ir du sklypai 3 ha ir 2,60 ha žemės ūkio paskirties; parduodama sodyba – 9 ha žemės ūkio paskirties žemės… Nemažų sodybų, kurios būtų vien gyvenamosios paskirties, gal ir apskritai nebūna, o jei ir būna, pasitaiko itin retai.
Tiesa, yra mažesnių nei 1 ha sodybų, dažniausiai miesteliuose ar kaimuose, bet jei tavo norima veikla tokiame plote tiesiog netelpa? Gal tiesiog pats kaltas, kad laiku neįgijai dabar reikalingos profesijos ir sveikas keliauk į užsienį su savo problemomis?..
Skaitant tokius saugiklių pasiūlymus įkyriai ima kirbėti mintis, kad kažkas nevisai gerai su tokiais saugikliu…
Smulkūs šeimos ūkeliai
Kaip dar šiuo metu elgiasi paprasti vakarykščiai miestiečiai panorėję persikelti gyventi į kaimą? Jei neperka sodybos, tai dažnai perka žemės ūkio paskirties žemės, tada dalyje žemės keičia tikslinę žemės paskirtį arba formuoja ūkininko sodybą ir statosi.
Tarp mano pažįstamų tokių jau atsirado ne vienas. Po truputį įkuriamas smulkus ūkelis. Rengiami žemės pardavimo saugikliai, ir būtent čia aptariamas, „apsaugotų“ nuo galimybės naujiems žmonėms, paprastiems lietuviams, įsikurti kaimiškose vietovėse ir laikui bėgant įkurti smulkius šeimos ūkius.
Beje, bent jau teoriškai, valstybė smulkius ir vidutinius ūkius remia…
Ką tiesiog būtina suprasti apie tokius kaime įsikuriančius vakarykščius miestiečius – reikia pajausti svarbą to, kad tai gyvas ir dažniausiai ne socialinės rizikos bendruomenės narys kaimo vietovėje! Ką šis persikėlimas į kaimą reiškia? Tai, visų pirma vaikai, kaimo mokykloms (ir iš dažniausiai iš neprobleminių, negeriančių šeimų). Tai žmonės vietos bendruomenei. Nėra prasmės atnaujinti kaimų gatvių, kurti amatų centrų, jei kaime tiesiog nebelieka gyvenančių ir dar galinčių dalyvauti bendruomenės gyvenime žmonių.
Įsikūrimo etape tas atsikėlėlių iš miesto ūkelis gal ir būna smulkus, bet ateityje, jei žmonės toliau liks gyventi kaime, jis tikriausiai išsivystys į ką nors labiau apčiuopiamo. Bet daug didesnę reikšmę turi pats faktas, kad tada, kai jaunimas masiškai išvažiuoja iš kaimų, dėl tokių persikėlėlių iš kaimų neliktų tik pavadinimai.
Kokią kursime ateitį, kaimiškų vietovių ilgalaikę perspektyvą, jei priimsime tokio pobūdžio saugiklius? Matome dirbamą žemę, bet, deja, be žmonių, be stiprių vietos bendruomenių. O su tuo susiję ir daugybė socialinių, ekologinių problemų Lietuvos kaime. Kokios jaunos šeimos norės ten apsigyventi, jei kaimo vietovėse lieka tik dirbama žemė, bet nebėra žmonių?
Tai kodėl priimami saugikliai?
Grįžkime prie pirminės idėjos – dėl ko visa tai daroma? Pirminė idėja buvo sudaryti sąlygas, kad Lietuvos žemė pirmiausia priklausytų Lietuvos piliečiams, ir norėta tam tikra prasme „apsisaugoti“ nuo užsieniečių.
Tačiau manau (šįkart leisiu sau spėti, nes viešosios nuomonės tyrimų šia tema nemačiau, nors kalbėdamasi su žmonėmis pastebiu tokių nuotaikų), daugelis lietuvių iš esmės neprieštarautų, jei kaimynystėje įsikurtų koks belgas ar latvis, kuris iš tikrųjų norėtų gyventi Lietuvoje, savo įsigytoje žemėje, neprisipirktų žemės per daug, norėtų mokytis kalbą, įsilieti į vietos bendruomenę. Toks žmogus – naudingas narys vietos bendruomenei, ir jei jau nusprendžiame neužkirsti kelio užsieniečiams įsigyti žemės Lietuvoje, turėtume sudaryti sąlygas būtent tokiems žmonėms. Tad ir rengiami saugikliai turėtų būti į tai orientuoti.
Tačiau tikrai neturime teisės neva siekdami apsisaugoti nuo užsieniečių apriboti galimybę paprastam lietuviui nusipirkti žemės, apsigyventi kaimiškoje vietovėje ir užsiimti žemės ūkio veikla. Gal dabar tai atrodo ne taip ir svarbu, tačiau visais laikais, kaip rodo permaininga istorija, Lietuva išlikdavo būtent dėl kaimo žmonių.
Saugiklių projekte buvo paminėta ir daugiau „perliukų“. Pavyzdžiui, kad ir toks: žemės būtų galima nusipirkti tik toje savivaldybėje, kurioje gyvena pirkėjas bei besiribojančiose savivaldybėse. Išvertus į „žmonių kalbą“ tai reiškia, kad jei jau gyveni (esi registruotas) Vilniuje, tai žemės galėsi nusipirkti tik aplink Vilnių. Galbūt norėtum persikelti ūkininkauti kur nors toliau nuo Vilniaus, kur žemė labiau įperkama? Arba tiesiog patinka koks nors kitas Lietuvos regionas? Tokiu atveju galbūt ir galima būtų bandyti šį saugiklį „apeiti“ radus kaip prisiregistruoti atitinkamoje savivaldybėje, tačiau svarbu žinoti, kad pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusią tvarką net susitaręs su norimos pirkti žemės savininku negalėsi būti tikras, kad būtent tau tą nusižiūrėtą žemę parduos.
Kas pasikeitė po sausio 1 d.?
Pirkti žemės daugeliui tenka ne kasdien, todėl daug kas gal ir nežino, kad jau dabar, nuo 2014 m. sausio 1 d., yra įsigalioję tam tikri nauji reikalavimai norint nusipirkti žemės.
Pažįstamiems jau teko žemės pirkti ir procedūra po 2014 m. sausio 1 d. atrodo taip. Susitari su žemės savininku, kad jis tau parduos savo žemę, nueini pas notarą ir sužinai, kad tos žemės taip paprastai nusipirkti negali. Reikės laukti. Pirmiausia sklypą pasiūlys valstybei, jei ji nenorės, tada kaimyniniams ūkininkams, ir jei niekas nenorės, sklypą galėsi nusipirkti tu. Ar čia nepažeidžiama taip mėgstama pabrėžti žemės savininko teisė laisvai disponuoti savo nuosavybe, jei jis dėl asmeninių sentimentų savo žemę nori parduoti būtent tau, tenka klausti tik retoriškai.
Pasiūlymai
Kad straipsnis nebūtų vien kritika, keletas pasiūlymų.
Įvedant saugiklius, visų pirma, derėtų labiau akcentuoti ryšius su Lietuva, galbūt reikalauti mokėti kalbą (mūsų kalba tokia, kad ji jau pati savaime yra užtikrintas saugiklis).
O jeigu kalbėtume rimčiau, saugiklius rengiančiai darbo grupei siūlytume straipsnyje aptartą reikalavimą taikyti ne tada, kai perkama iki 1 ha žemės, bet tada, kai norima pirkti 10 ir daugiau hektarų žemės. Tokiu atveju būtų suprantama, kodėl reikėtų pateikti dokumentus apie trejus metus vykdytą žemės ūkio veiklą, tvarkyti buhalterinę apskaitą arba pateikti dokumentus apie baigtus žemės ūkio mokslus…
Palikime galimybę žmonėms kurti šeimos ūkius.