Tikėjimo mokslo kongregacija, išklausiusi Popiežiškosios pasauliečių tarybos nuomonę, nusprendė paskelbti šią Notą dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų. Nota skirta Katalikų Bažnyčios vyskupams ir ypač katalikų politikams bei visiems tikintiems pasauliečiams, pašauktiems dalyvauti demokratinių visuomenių viešajame ir politiniame gyvenime.
1. Per savo dutūkstantmetę istoriją krikščionys pasaulyje veikė įvairiopai.
Vienas iš būdų buvo dalyvavimas politinėje veikloje. Pasak vieno pirmųjų
amžių Bažnyčios rašytojo, krikščionys „viešajame gyvenime dalyvauja kaip
piliečiai” (1). Tarp savo šventųjų Bažnyčia gerbia daug vyrų bei moterų,
kurie tarnavo Dievui savo dosnia veikla politikos ir valdymo srityse. Iš
jų Tomas Moras, paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju, iki kankinio
mirties liudijo „neliečiamą sąžinės orumą” (2). Net jausdamas įvairiopą
psichologinį spaudimą, jis nesileido į jokius kompromisus. Išlaikydamas
„nuolatinę ištikimybę”, kuria išsiskyrė, „valdžiai ir teisėtoms institucijoms”,
jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, kad „žmogaus negalima atskirti
nuo Dievo, o politikos – nuo moralės” (3).
Dabartinės demokratinės visuomenės, kuriose, girtina, visi tikros laisvės
aplinkoje prisideda prie viešųjų reikalų (4), reikalauja naujų bei platesnių
piliečių – krikščionių ir nekrikščionių – dalyvavimo viešajame gyvenime
formų. Ir iš tiesų prie politinių nuostatų bei įstatyminių sprendimų, kurie,
kiekvieno akimis, geriausiai tarnauja bendrajai gerovei, formavimo visi
gali prisidėti ne tik rinkdami įstatymų leidėjus ir vyriausybę, bet ir
kitokiais būdais (5). Gyvenimas demokratinėje sistemoje negalėtų vaisingai
plėtotis be aktyvaus, atsakingo ir dosnaus visų dalyvavimo, suponuojančio
„formų, plotmių, užduočių ir atsakomybių įvairovę bei abipusį papildomumą”
(6).
Tikintys pasauliečiai, kurie, „vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine”
(7), vykdo savo bendrąsias pilietines pareigas pagal šią sąžinę atitinkančias
vertybes, kartu vykdo ir savo užduotį pripildyti laikinųjų dalykų tvarką
krikščioniškosios dvasios. Tai darydami jie atsižvelgia į laikinųjų dalykų
tvarkos prigimtį ir teisėtą autonomiją (8) ir bendradarbiauja su kitais
piliečiais, atsižvelgdami į savo specifinę kompetenciją ir atsakomybę (9).
Šis pamatinis Vatikano II Susirinkimo mokymas lemia, kad „pasauliečiai
negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant, įvairiarūšėje ūkio,
visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį
gėrį” (10). Šis bendrasis gėris taip pat apima tokių gėrybių kaip viešoji
tvarka ir taika, laisvė ir lygybė, pagarba žmogaus gyvybei ir aplinkai,
teisingumas, solidarumas ir t. t. skatinimą bei apsaugą.
Šioje Notoje nesiekiama perteikti visą Bažnyčios mokymą šia tema; esminiai
tokio mokymo momentai pateikti Katalikų Bažnyčios katekizme. Čia tenorima
priminti kelis krikščioniškajai sąžinei būdingus principus, įkvepiančius
katalikus socialinei ir politinei veiklai demokratinėse visuomenėse (11).
Pastarojo meto neretai vienas kitą vejančiuose įvykiuose išryškėjo dviprasmiškų
orientacijų ir abejotinų pozicijų, akinančių nuskaidrinti svarbius šios
temos matmenis bei aspektus.
II. Keli esminiai momentai dabartiniuose kultūriniuose ir politiniuose
debatuose
2. Pilietinę visuomenę šiandien yra apėmęs sudėtingas kultūrinis procesas,
žymintis vienos epochos pabaigą ir netikrumą dėl horizonte ryškėjančių
naujų laikų. Dideli pasiekimai, kurie yra akivaizdūs, akina teigiamai įvertinti
žmonijos nueitą kelią pažangos ir žmoniškesnių gyvenimo sąlygų linkme.
Didėjanti atsakomybė besiplėtojančių šalių atžvilgiu neabejotinai yra labai
reikšmingas ženklas, rodantis didėjantį jautrumą bendrajai gerovei. Tačiau
sykiu nevalia nutylėti didelių pavojų, kuriuos įstatymų leidimui ir, vadinasi,
būsimų kartų elgesiui kelia kai kurios kultūrinės tendencijos.
Šiandien aptinkamas tam tikras kultūrinis pliuralizmas, besireiškiantis
etinio pliuralizmo, sankcionuojančio proto bei prigimtinio dorovinio įstatymo
principų nuosmukį ir irimą, teorizavimu bei gynimu. Dėl tokios tendencijos
neretai, deja, pasitaiko viešų pareiškimų, teigiančių, jog etinis pliuralizmas
esąs demokratijos sąlyga (12). Todėl piliečiai savo moraliniams sprendimams
reikalauja visiškos autonomijos, tuo tarpu įstatymų leidėjai tariasi tokią
sprendimų laisvę gerbią priimdami įstatymus, nepaisančius prigimtinės etikos
principų ir nusilenkiančius praeinamoms kultūrinėms ar moralinėms orientacijoms
(13), tartum visi galimi požiūriai į gyvybę būtų vienodos vertės. Sykiu,
klaidingai apeliuojant į tolerancijos vertybę, iš nemažai piliečių – tarp
jų katalikų – reikalaujama nepraturtinti savo šalies socialinio bei politinio
gyvenimo pagal asmens ir bendrojo gėrio supratimą, kurį jie laiko žmogiškai
teisingu ir nori įgyvendinti teisėtomis priemonėmis, demokratinėje teisinėje
santvarkoje laiduojamomis visiems politinės bendrijos nariams. XX amžiaus
istorija įtikinamai parodė, jog teisūs tie piliečiai, kurie iš pagrindų
klaidinga laiko reliatyvistinę tezę, neigiančią žmogiškosios būties prigimtyje
besišaknijančios moralinės normos, kuriai palenktina bet kuri žmogaus,
bendrojo gėrio ir valstybės samprata, egzistavimą.
3. Toks reliatyvistinis pliuralizmo supratimas neturi nieko bendra su
teisėta piliečių katalikų laisve iš politinių, su tikėjimu bei prigimtiniu
dorovės įstatymu suderinamų nuomonių rinktis tas, kurios, jų akimis, geriau
atitinka bendrojo gėrio reikalavimus. Politinė laisvė remiasi ne reliatyvistine
idėja, laikančia, jog visos žmogiškojo gėrio sampratos vienodai teisingos
ir vertingos, bet tuo, kad politine veikla visada siekiama įgyvendinti
visiškai konkretų žmogaus bei visuomenės gėrį tam tikroje aiškiai apibrėžtoje
istorinėje, geografinėje, ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje aplinkoje.
Konkretus įgyvendinimas ir aplinkybių įvairovė paprastai gimdo orientacijų
ir sprendimų, kurie privalo būti morališkai priimtini, daugį. Ne Bažnyčios
užduotis formuluoti konkrečius – ar net vienintelius galimus – sprendimus
laikinųjų dalykų klausimais, kuriuos Dievas patikėjo kiekvienam laisvai
ir atsakingai spręsti. Tačiau Bažnyčia turi teisę ir pareigą priimti moralinius
sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kai to reikalauja tikėjimas ir
dorovės įstatymas (14). Krikščionis įpareigotas laikinųjų dalykų tvarkos
klausimais pripažinti „teisėtas, nors ir skirtingas, nuomones” (15). Kartu
jis pašauktas atmesti moralinio reliatyvizmo ženklinamą pliuralizmo sampratą,
kuri demokratiniam gyvenimui yra žalinga. Demokratiniam gyvenimui reikia
teisingų ir tvirtų pamatų, tai yra etinių principų, kurie dėl savo prigimties
bei savo kaip socialinio gyvenimo pagrindo vaidmens negali būti derybų
objektas.
Konkrečios politinės veiklos lygmeniu būtina pažymėti, kad kai kurie
socialiniai sprendimai esti kontingentiški, kad neretai morališkai galimos
skirtingos strategijos tai pačiai pamatinei vertybei įgyvendinti ar laiduoti,
kad kai kuriuos pamatinius politinės teorijos principus įmanu aiškinti
įvairiopai ir kad nemažai politinių problemų yra techniškai sudėtingos.
Tai lemia, kad paprastai būna kelios partijos, kuriose katalikai gali aktyviai
darbuotis siekdami – pirmiausia per atstovavimą parlamente – realizuoti
savo teisę ir pareigą dalyvauti statydinant savo šalies visuomenę (16).
Šis aiškus konstatavimas nepainiotinas su minėtu miglotu pliuralizmu renkantis
moralinius principus bei pamatines vertybes. Teisėta pasirinkimų laikinųjų
dalykų klausimais įvairovė nepaliečia dirvos, iš kurios išauga katalikų
veikla politikoje ir kuri tiesiogiai susijusi su krikščioniškuoju moraliniu
bei socialiniu mokymu. Norėdami būti tikri, kad jų dalyvavimą politiniame
gyvenime ženklina nuosekli atsakomybė už laikinųjų dalykų tikrovę, pasauliečiai
katalikai privalo nuolat gilintis į šį mokymą.
Bažnyčia suvokia, kad demokratijos kelias, viena vertus, geriausiai
išreiškia tiesioginį piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus,
bet, kita vertus, galimas tik tiek, kiek remiasi teisinga asmens samprata
(17). Šio principo katalikams privalu laikytis bekompromisiškai, nes priešinga
reikštų krikščioniškojo tikėjimo liudijimo pasaulyje bei pačių tikinčiųjų
vienybės ir sąryšingumo atsisakymą. Demokratijos struktūra, į kurią remiasi
šiuolaikinė valstybė, būtų gana silpna, jei savo pamatu nepasirinktų asmens
centriškumo. Juk tik pagarba asmeniui įgalina demokratinį dalyvavimą. Vatikano
II Susirinkimas moko, jog „asmens teisių saugojimas yra būtina tiek pavienių,
tiek bendro piliečių veiklaus dalyvavimo valstybės gyvenime ir valdyme
sąlyga” (18).
4. Iš to kyla sudėtingas šiandienių problemų, kurių negalima lyginti
su praėjusių amžių tematika, raizginys. Dėl mokslo pažangos radosi tikslų,
drebinančių žmonių sąžinę ir reikalaujančių sprendimų, kurie nuosekliai
ir nepajudinamai paisytų etinių principų. Nesirūpinant padariniais, gresiančiais
tautų gyvenimui ir ateičiai kultūros bei socialinės elgsenos ugdymo matmeniu,
įstatymais bandoma kėsintis į žmogaus gyvybės neliečiamumą. Tokiais atvejais
katalikai turi teisę ir pareigą įsikišti, idant primintų giliausią gyvybės
prasmę ir visiems už tai tenkančią atsakomybę. Tęsdamas nuolatinį Bažnyčios
mokymą, Jonas Paulius II daug kartų akcentavo, jog tiems, kurie tiesiogiai
darbuojasi įstatymų leidimo instancijose, egzistuoja „rimta ir aiški pareiga”
priešintis visiems į žmogaus gyvybę besikėsinantiems įstatymams. Jiems,
kaip ir kiekvienam katalikui, neleidžiama dalyvauti tokio įstatymo propagandinėse
kampanijose ar už jį balsuoti (19). Anot Jono Pauliaus II enciklikos Evangelium
vitae mokymo, kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti
neįmanoma, „išrinktas valdžios atstovas, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas
abortams gerai žinomas, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti
tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros
ir viešosios moralės plotmėje” (20).
Čia pridurtina, kad tinkamai išugdyta krikščioniškoji sąžinė niekam
neleis balsuoti už įstatymą ar politinę programą, kur pamatinius tikėjimo
ir moralės turinius griauna jiems alternatyvūs ar prieštaraujantys pasiūlymai.
Kadangi tikėjimas nedalomas, neįmanu izoliuoti kokio nors jo elemento nepadarant
žalos visam katalikų mokymui. Politinė veikla kokio nors izoliuoto Bažnyčios
socialinio mokymo aspekto naudai nepatenkina visko, ko reikalauja atsakomybė
už bendrąją gerovę. Sykiu katalikui nevalia manyti, jog jis galįs kitiems
deleguoti Jėzaus Kristaus Evangelijos jam teikiamą įpareigojimą skelbti
bei įgyvendinti tiesą apie žmogų ir pasaulį.
Politinėje veikloje susidūrus su moraliniais principais, neleidžiančiais
jokių nuokrypų, išimčių ar kompromisų, katalikų veikla darosi labiau krintanti
į akį ir atsakingesnė. Turėdami priešais akis pamatinius etinius reikalavimus,
kurių nevalia atsisakyti, tikintieji turi žinoti, jog ant kortos statoma
moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove. Tokie atvejai,
pavyzdžiui, yra pilietiniai įstatymai aborto ir eutanazijos srityje (nepainiotini
su perdėto terapeutinio uolumo atsisakymu, kuris teisėtas ir moralės požiūriu).
Šie įstatymai turėtų saugoti pirmapradę žmogaus teisę į gyvenimą nuo prasidėjimo
momento iki natūralios pabaigos. Čia taip pat primintina pareiga gerbti
ir ginti žmogaus embriono teises. Panašiai būtina laiduoti šeimos, pagrįstos
monogamine dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka, apsaugą bei skatinimą
ir ginti jos vienybę bei tvarumą nuo mūsų laikų modernių įstatymų dėl skyrybų.
Nesantuokinio bendro gyvenimo formoms jokiu būdu nevalia teikti nei tokio
teisinio statuso, kokį turi santuoka, nei teisinio pripažinimo. Tėvų laisvė
auklėti savo vaikus irgi yra neatimama teisė, kuri pripažinta ir tarptautinėmis
žmogaus teisių deklaracijomis. Iš akių nevalia išleisti ir socialinės nepilnamečių
apsaugos bei aukų išlaisvinimo iš šiuolaikinių vergijos formų (pavyzdžiui,
narkotikų ar prostitucijos). Šiame sąraše taip pat neužmirština teisė į
religijos laisvę bei ūkio, tarnaujančio asmeniui bei bendrajai gerovei
ir paisančio žmogiškojo solidarumo bei subsidiarumo principų, pagal kuriuos
„saugojamos ir skatinamos visų asmenų, šeimų ir grupių teisės bei naudojimasis
jomis” (21), plėtra. Galiausiai tarp šių pavyzdžių paminėtina didžioji
taikos tema. Kai kurios pacifistinės ir ideologinės vizijos kartais linksta
taikos vertybę sekuliarizuoti, tuo tarpu kitais atvejais tenkinamasi apibendrintu
etiniu sprendimu, užmirštant konkrečių priežasčių sudėtingumą. Taika visada
yra „teisingumo darbas ir meilės padarinys” (22). Ji verčia iš pagrindų
ir be išlygų atmesti prievartą bei terorizmą ir reikalauja nuolatinio bei
budraus politinių vadovų įsipareigojimo.
III. Katalikų mokymo apie pasaulietiškumą ir pliuralizmą principai
5. Turint priešais akis tokią problematiką, galima teisėtai galvoti
apie įvairių metodologijų, atspindinčių skirtingą jautrumą ir skirtingas
kultūras, taikymą, tačiau nė vienam tikinčiajam nevalia apeliuoti į pliuralizmo
ir pasauliečių autonomijos politikoje principą, skatinantį sprendimus,
griaunančius ar silpninančius pamatinių etinių reikalavimų visuomenės bendrosios
gerovės naudai saugą. Kalbama ne apie „konfesines vertybes” kaip tokias,
nes šie etiniai reikalavimai šaknijasi žmogaus prigimtyje ir priklauso
prigimtiniam dorovės įstatymui. Šiuos reikalavimus ginantysis nebūtinai
turi išpažinti krikščioniškąjį tikėjimą, net jei ir Bažnyčios mokymas juos
visur bei visada patvirtina bei gina kaip nesavanaudišką tarnystę tiesai
apie žmogų ir bendrajai gerovei. Antra vertus, neįmanu nuneigti, kad politika
turi remtis ir principais, turinčiais absoliučią vertę, nes šie principai
tarnauja asmens orumui ir autentiškai žmogiškajai pažangai.
6. Dažną apeliavimą į „pasaulietiškumą”, kuriuo turėtų vadovautis katalikų
politinė veikla, būtina nuskaidrinti, ir ne tik terminologiniu aspektu.
Sąžiningas politinės visuomenės bendrosios gerovės skatinimas neturi nieko
bendra su „konfesionalizmu” ar religine nepakanta. Katalikų moralinis mokymas
pasaulietiškumą supranta kaip pilietinės ir politinės srities autonomiją
religinės ir bažnytinės, bet ne moralinės plotmės atžvilgiu; tai Bažnyčios
priimta bei pripažinta vertybė, kuri yra tapusi šiuolaikinės civilizacijos
paveldo dalimi (23). Jonas Paulius II ne kartą perspėjo dėl pavojų, iškylančių
tada, kai religinė ir politinė plotmė supainiojamos. „Labai jautrios situacijos
randasi tada, kai kokia nors aiškiai religinė norma tampa arba linksta
tapti valstybės įstatymu, deramai neskiriant religijos ir politinės visuomenės
kompetencijų. Religinio įstatymo sutapatinimas su pilietiniu gali slopinti
religijos laisvę ir taip pat apriboti arba panaikinti kitas neatimamas
žmogaus teises” (24). Visi tikintieji gerai suvokia, kad aiškiai religiniai
aktai (tikėjimo išpažinimas, dalyvavimas pamaldose ir sakramentuose, teologiniai
mokymai, religinės valdžios ir tikinčiųjų tarpusavio komunikacija ir t.
t.) lieka už valstybės kompetencijos ribų, šiai neturint teisės į juos
kištis nei kaip nors jiems įpareigoti arba juos drausti, išskyrus atvejus,
kai to pagrįstai reikalauja viešoji tvarka. Pilietinių ir politinių teisių
pripažinimas bei viešųjų tarnybų suteikimas negali priklausyti nuo piliečių
religinių įsitikinimų bei veiksmų.
Katalikai, kaip ir visi kiti piliečiai, turi teisę ir pareigą sąžiningai
ieškoti tiesos ir teisėtomis priemonėmis skatinti bei ginti moralines tiesas
apie visuomeninį gyvenimą, teisingumą, laisvę, pagarbą gyvybei ir kitas
asmens teises. Tai, kad kai kurių šių tiesų moko Bažnyčia, nemažina joms
įsipareigojusių žmonių veiklos pilietinio teisėtumo ir „pasaulietiškumo”,
nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį pavieniam piliečiui šias tiesas pripažįstant
bus atlikusi racionali paieška ir tikėjimo teikiamas patvirtinimas. Juk
„pasaulietiškumas” pirmiausia žymi pagarbą tiesoms, kurios kyla iš prigimtiniu
pažinimu gautų žinių apie visuomenėje gyvenantį žmogų; nesvarbu, kad šių
tiesų sykiu moko kokia nors religija, tiesa juk yra viena. Būtų klaida
teisingą autonomiją, kuria politikoje turėtų naudotis katalikai, painioti
su principo, atsiribojančio nuo Bažnyčios moralinio ir socialinio mokymo,
gynimu.
Įsiterpdamas į šią sritį, Bažnyčios magisteriumas netrokšta nei vykdyti
politinės galios, nei panaikinti katalikų nuomonės laisvės kontingentiniais
klausimais. Tačiau jis nori – kaip to reikalauja jo pareiga – pamokyti
ir apšviesti tikinčiųjų, pirmiausia įsitraukusiųjų į politinį gyvenimą,
sąžines, idant jų veikla visada tarnautų visapusiškam asmens ir bendrosios
gerovės skatinimui. Bažnyčios socialinis mokymas nėra kišimasis į pavienių
šalių valdymą. Tačiau tikintiems pasauliečiams jis reiškia moralinį įpareigojimą
būti nuosekliems – įpareigojimą, aptinkamą sąžinėje, kuri yra viena ir
nepadalyta. „Jų gyvenime negali būti dviejų lygiagrečių srovių: vienos
– vadinamojo ‘dvasinio’ gyvenimo, turinčio savas vertybes ir reikalavimus,
ir antros – vadinamojo ‘pasaulietinio’ gyvenimo, apimančio šeimą, visuomenės
santykius, politinius ir kultūrinius įsipareigojimus. Šakelė, įskiepyta
į vynmedį, kuris yra Kristus, duoda vaisių visose veiklose ir buvimo srityse.
Juk visas pasaulietinio gyvenimo sritis aprėpia Dievo planas, pagal kurį
jos yra ‘istorinė vieta’ apsireikšti ir veikti Jėzaus Kristaus meilei,
skirtai Tėvo garbei ir tarnavimui broliams. Kiekviena veikla, kiekviena
situacija, kiekviena konkreti įsipareigojimo forma, pvz., profesinė kompetencija
ir solidarumas darbo vietoje, meilė, atsidavimas, dalyvavimas vaikų auklėjime
šeimoje, visuomeninė ir politinė tarnyba, tiesos gynimas kultūroje, – visa
tai yra apvaizdos teikiamos galimybės ‘tikėjimo, vilties ir meilės pratyboms’”(25).
Kai krikščionys politiškai gyvena ir veikia pagal savo sąžinę, jie vergiškai
nepersiima politinei veiklai svetimais požiūriais ar kokia nors konfesionalizmo
forma, bet, priešingai, tuo deramai prisideda prie to, kad per politiką
rastųsi teisingesnė ir žmogaus orumą labiau atitinkanti socialinė santvarka.
Demokratinėse visuomenėse visi pasiūlymai laisvai aptariami ir pasveriami.
Tie, kurie, apeliuodami į pagarbą individualiai sąžinei, krikščionių moralinėje
pareigoje elgtis pagal savo sąžinę įžiūri dingstį diskvalifikuoti juos
iš politinio gyvenimo ir paneigti jų teisę veikti politikoje pagal savo
pažiūras bendrosios gerovės labui, įpuola į nepakantųjį laicizmą. Šis nepripažįsta
ne tik krikščionių religijos politinės bei kultūrinės svarbos, bet ir prigimtinės
etikos galimybės. Tada atsiveria kelias į moralinę anarchiją, kurios negalima
tapatinti su jokia teisėto pliuralizmo forma. Akivaizdus tokios nuostatos
padarinys būtų stipresniojo valdžia silpnajam. Antra vertus, krikščionybės
išstūmimas į paribį nepasitarnautų visuomenės ateičiai ir tautų santarvei,
bet keltų grėsmę patiems dvasiniams bei kultūriniams civilizacijos pamatams
(26).
7. Pastaruoju metu ir kai kuriose katalikiškos pakraipos asociacijose
bei organizacijose kartais išryškėdavo polinkis remti politines jėgas ir
sąjūdžius, pamatiniais etiniais klausimais besilaikančius pozicijų, priešingų
Bažnyčios moraliniam ir socialiniam mokymui. Tokios nuostatos ir laikysenos
prieštarauja pamatiniams krikščioniškosios sąžinės principams ir yra nesuderinamos
su priklausymu asociacijoms bei organizacijoms, kurios save vadina katalikiškomis.
Panašiai kai kurie katalikiški periodiniai leidiniai tam tikrose šalyse
politinių rinkimų proga nurodė savo skaitytojams dviprasmiškas ir netinkamas
gaires, klaidingai aiškino katalikų autonomijos politikoje prasmę, neatsižvelgdami
į ką tik minėtus principus.
Tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris pats save vadino „tikėjimu, tiesa ir
gyvenimu” (Jn 14, 6), ragina krikščionis vis labiau stengtis statydinti
kultūrą, kuri, įkvėpta Evangelijos, iš naujo pasiūlytų katalikiškosios
Tradicijos vertybių bei turinio palikimą. Pateikti katalikybės dvasinio,
intelektinio ir moralinio paveldo vaisių šiuolaikinėmis kultūrinės raiškos
formomis šiandien kaip niekada būtina; to nevalia atidėti dar ir dėl katalikams
gresiančio pavojaus virsti kultūrine diaspora. Kultūriniai laimėjimai ir
turtinga politinės veiklos patirtis, katalikų įvairiose šalyse sukaupta
daugiausia dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo, turėtų apsaugoti juos
nuo „nevisavertiškumo komplekso”, lyginant su siūlymais, kurių silpnumą
ar visišką klaidingumą parodė naujausioji istorija. Nepakanka ir klaidinga
manyti, jog katalikų politinę veiklą galima apriboti vien struktūriniais
pertvarkymais. Jei pagrindo nesudarys kultūra, gebanti įimti, pateisinti
ir tikrove paversti iš tikėjimo bei moralės kylančius reikalavimus, pertvarkymo
pamatai visada bus silpni.
Tikėjimas niekada nesiekė socialinius-politinius turinius įsprausti
į nelanksčią schemą. Visada buvo suvokiama, kad istorija, kurioje gyvena
žmogus, verčia skaitytis su netobulomis situacijomis ir dažnai sparčiomis
permainomis. Atsižvelgiant į tai, atmestinos tos politinės pozicijos bei
laikysenos, kurios remiasi utopine vizija. Ši vizija biblinio tikėjimo
tradiciją paverčia savotišku profetizmu be Dievo, ji manipuliuoja religija,
kreipdama sąžinę grynai į žemišką viltį ir panaikindama arba sumenkindama
krikščioniškąjį amžinojo gyvenimo siekį.
Sykiu Bažnyčia moko, kad be tiesos nėra tikros laisvės. „Tiesa ir laisvė
arba eina išvien, arba jiedvi apgailėtinai žūva”, – rašė Jonas Paulius
II (27). Visuomenėje, kurioje tiesos neieškoma ar nesistengiama jos pasiekti,
nusilpsta bet kuri autentiško laisvės vykdymo forma ir atsiveria kelias
į libertinizmą bei individualizmą, darančius žalą asmens ir visos visuomenės
gerovei.
8. Čia pravartu priminti vieną tiesą, kuri šiandien viešojoje nuomonėje
ne visada teisingai suprantama ir formuluojama: Vatikano II Susirinkimo
deklaracijoje Dignitatis humane skelbiama teisė į sąžinės laisvę ir ypač
religijos laisvę remiasi ontologiniu žmogiškojo asmens orumu ir tikrai
ne religijų ir žmogaus kultūrinių sistemų lygybe, kuri neegzistuoja (28).
Laikydamasis tokio požiūrio, popiežius Paulius VI patvirtino, kad „Susirinkimas
šios teisės į religijos laisvę jokiu būdu neremia tuo, kad visos religijos
ir visi mokymai, net ir klaidingi, turi daugiau ar mažiau vienodą vertę;
priešingai, šią teisę jis grindžia žmogiškojo asmens orumu, reikalaujančiu,
kad tas asmuo nebūtų palenktas išoriniams suvaržymams, linkusiems engti
sąžinę ieškant tikrosios religijos ar trokštant jai priklausyti” (29).
Todėl sąžinės ir tikėjimo laisvės teigimas neprieštarauja katalikų mokymo
reiškiamam indiferentizmo ir religinio reliatyvizmo smerkimui (30), bet,
priešingai, su juo visiškai dera.
9. Šioje Notoje pateikiamomis gairėmis norėta iškelti aikštėn vieną
svarbiausių krikščioniškojo gyvenimo vieningumo aspektų – tikėjimo ir gyvenimo,
Evangelijos ir kultūros sąryšį, kurį priminė Vatikano II Susirinkimas.
Jis akina tikinčiuosius „stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas,
vadovaujantis Evangelijos dvasia. Nukrypsta nuo tiesos tie, kurie žinodami,
jog čia neturime išliekančio miesto, bet laukiame būsimojo, mano galį apleisti
savo žemiškąsias pareigas. Jie pamiršta, kad tikėjimas juo labiau juos
įpareigoja atlikti tas pareigas pagal kiekvieno pašaukimą”. Tikintieji
turi trokšti „visą žmogiškąją, profesinę, mokslo ir technikos veiklą” sieti
„su religinėmis vertybėmis, kurias laikant svarbiausiu kelrodžiu visa darniai
vyksta Dievo garbei” (31).
Šią Notą, priimtą šios Kongregacijos paprastajame visuotiniame susirinkime,
popiežius Jonas Paulius II per 2002 metų lapkričio 21 dienos audienciją
patvirtino ir nurodė paskelbti.
Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas
Tarcisio Bertone SDB
Vercelli arkivyskupas emeritas
Sekretorius
(1) Laiškas Diognetui, 5,5; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2240.
(2) Jonas Paulius II. Laiškas motu proprio forma dėl šventojo Tomo
Moro paskelbimo valdančiųjų ir politikų globėju, 1: AAS 93 (2001), 76.
(3) Ten pat, 4.
(4) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 31; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1915.
(5) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 75.
(6) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici,
42: AAS 81 (1989), 472. Šioje doktrininėje Notoje kalbama apie pasauliečių
įsitraukimą į politinį gyvenimą. Bažnyčios vyskupai turi teisę ir pareigą
skelbti moralinius principus, liečiančius visuomenės santvarką, „vis dėlto
politinių partijų gyvenime aktyviai dalyvauti gali tik pasauliečiai” (ten
pat, 60). Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo
vadovas (1994 03 31), 33.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes,
76.
(8) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 36.
(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem,
7; Dogminė konstitucija Lumen gentium, 36; Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 31 ir 43.
(10) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici,
42: AAS 81 (1989), 472.
(11) Per pastaruosius du šimtmečius popiežiškasis Magisteriumas yra
nekart kalbėjęs visuomeninės ir politinės santvarkos klausimais. Plg. Leonas
XIII. Enciklika Diuturnum illud: ASS 14 (1881–1882), 4 ir toliau; Enciklika
Immortale Dei: ASS 18 (1885–1886), 162 ir toliau; Enciklika Libertas
praestantissimum: ASS 20 (1887–1888), 593 ir toliau; Enciklika Rerum
novarum: ASS 23 (1890–1891), 643 ir toliau; Benediktas XV. Enciklika Pacem
Dei munus pulcherrimum: AAS 12 (1920), 209 ir toliau; Pijus XI. Enciklika
Quadragesimo anno: AAS 23 (1931), 190 ir toliau; Enciklika Mit
brennender Sorge: AAS 29 (1937), 145–167; Enciklika Divini
Redemptoris: AAS 29 (1937), 78 ir toliau; Pijus XII. Enciklika Summi
Pontificatus: AAS 31 (1939), 423 ir toliau; Radiomessaggi natalizi
1941–1944; Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra: AAS 53
(1961), 401–464; Enciklika Pacem in terris: AAS 55 (1963), 257–304;
Paulius VI. Enciklika Populorum progressio: AAS 59 (1967), 257–299;
Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens: AAS 63 (1971), 401–441.
(12) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 46: AAS 83
(1991); Enciklika Veritatis splendor, 101: AAS 85 (1993), 1212–1213;
Discorso al parlamento italiano in seduta pubblicaecomune, 5: L’Osservatore Romano (2002 11 14).
(13) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 22: AAS 87
(1995), 425–426.
(14) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 76.
(15) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et
spes, 75.
(16) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 43 ir 75.
(17) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 25.
(18) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et
spes, 73.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 73: AAS 87
(1995), 486–487.
(20) Ten pat.
(21) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et
spes, 75.
(22) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2304.
(23) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium
et spes, 76.
(24) Jonas Paulius II. Žinia 1991 m. Pasaulinės taikos dienos proga:
„Jei norite taikos, gerbkite kiekvieno asmens sąžinę”, 4: AAS 83 (1991),
414–415.
(25) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici,
59: AAS 81 (1989), 509.
(26) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į diplomatų korpusą prie Šventojo
Sosto: L’Osservatore Romano(2002 01 11).
(27) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 90: AAS 91 (1999),
75.
(28) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae,
1: „Šventasis Sinodas išpažįsta, jog pats Dievas yra žmonių giminei nurodęs
kelią, kaip, jam tarnaudami, žmonės gali pasiekti išganymą ir palaimą Kristuje.
Tikime, jog šis vienintelis tikrasis tikėjimas gyvuoja katalikiškojoje
ir apaštališkojoje Bažnyčioje”. Tai nemenkina nuoširdžios pagarbos, kurią
Bažnyčia rodo įvairioms tradicijoms, įžiūrėdama jose „tiesos ir gerumo
elementų”. Taip pat žr. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija
Lumen gentium, 16; Dekretas Ad gentes, 11; Deklaracija Nostra aetate, 2;
Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 55: AAS 83 (1991), 302–304;
Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus, 2, 8, 21: AAS
92 (2000), 742–765.
(29) Paulius VI. Kreipimasis į Šventąją kolegiją ir Romos prelatūrą:
Insegnamenti di Paolo VI, 14 (1976), 1088–1089.
(30). Plg. Pijus IX. Enciklika Quanta cura: ASS 3 (1867), 162; Leonas
XIII. Enciklika Immortale Dei: ASS 18 (1885), 170–171; Pijus XI. Enciklika
Quas primas:AAS 17 (1925), 604–605; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2108;
Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus, 22: AAS 92 (2000),
763–764..
(31) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et
spes, 43; taip pat žr. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles
laici, 59: AAS 91 (1989), 509–510.