Frederick W. Kagan, Mason Clark, George Barros ir Kateryna Stepanenko
3 dalis
Santrauka
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas naudojasi krize, kurią sukūrė sutelkdamas dideles karines pajėgas šalia Ukrainos, siekdamas dviejų pagrindinių tikslų: pirma, žengti į priekį ir galbūt užbaigti savo pastangas atgauti veiksmingą pačios Ukrainos kontrolę, antra, suskaidyti ir neutralizuoti NATO aljansą. Rusijos karinis pasirengimas gali patvirtinti planus apie masinę invaziją į Ukrainą iš šiaurės, rytų ir pietų, galinčią suteikti Putinui fizinę Kijevo ir kitų didžiųjų Ukrainos miestų kontrolę, o tai leistų jam diktuoti sąlygas, padedančias pasiekti pirmąjį tikslą. Tačiau tokia invazija gali pakenkti jo pastangoms pasiekti antrąjį tikslą, nes gali sutelkti NATO aljansą dėl poreikio reaguoti į tokį dramatišką agresijos aktą. Invazija taip pat sukeltų didelę riziką ir neabejotinai dideles išlaidas. Rusijos kariniai veiksmai, sutelkti į ribotas karines operacijas pietų ir pietryčių Ukrainoje, kartu su trumpa, bet plačios apimties ir intensyvia oro ir raketų kampanija gali padėti Putinui pasiekti abu tikslus, o taip pat sumažinti galimas išlaidas ir rizikas Rusijai.
Todėl šiuo metu prognozuojame, kad:
• Šią žiemą Rusija nevykdys pilnos mechanizuotos invazijos visos Ukrainos užkariavimui (nepakeista)
• Rusijos mechanizuotosios pajėgos iki vasario vidurio bus atvirai dislokuotos okupuotame Donbase (padidėjusi tikimybė).
• Rusija gali pradėti oro ir raketų kampaniją visoje neokupuotoje Ukrainoje kartu su atviru dislokavimu okupuotame Donbase (naujai nustatyta veiksmų kryptis).
• Rusija gali vykdyti ribotus antžeminius įsiveržimus į šiaurę ir vakarus nuo okupuoto Donbaso ir (arba) į šiaurę nuo Krymo.
Mūsų ankstesnė prognozė, kad Rusija 2022 m. pradžioje dislokuos mechanizuotas pajėgas Baltarusijoje (kurią pirmą kartą sudarėme 2020 m. gruodžio mėn., o paskutinį kartą atnaujinome 2021 m. gruodį), išsipildė.[1]
Po ankstesnių Rusijos pasirinkimų nagrinėjimų mes nustatėme naują veiksmų kryptį, kuriai Putinas ruošiasi ir gali laikytis greta su atviru persikėlimu į okupuotą Donbasą: oro ir raketų kampaniją, galimai plačios apimties, per visą neokupuotą Ukrainą. Mes pastebėjome ženklus, kad jis ruošiasi šiai galimybei. Mūsų vertinamu, tokia oro kampanija neokupuotoje Ukrainoje yra žymiai labiau tikėtina nei invazija, skirta užgrobti dideles neokupuotos Ukrainos teritorijas, įskaitant Kijevą ir kitus didžiuosius miestus. Putinas galėtų inicijuoti oro ir raketų kampaniją ir (arba) ribotą antžeminį įsiveržimą į pietryčių ir pietų Ukrainą, kol Rusijos pajėgos nebus baigusios dislokavimo ir pasirengimo prie šiaurinės Ukrainos sienos ir Baltarusijoje. 2022 sausio 27 dieną dar nesame pasiruošę prognozuoti, kad Putinas iš tikrųjų įsakys pradėti oro ir raketų kampaniją kartu su persikėlimu į Donbasą, tačiau politikos formuotojai turi žinoti, kokias sąlygas Kremlius kelia tai galimybei greta pasirengimo dideliam sausumos puolimui.
Rusijos oro ir raketų kampanija, nukreipta tiek į okupuotą, tiek į neokupuotą Ukrainą, gali tapti dar didesniu trumpalaikiu iššūkiu JAV ir NATO negu invazija, skirta užimti didžiąją Ukrainos dalį, taip pat kaip padėtis su gyvais įkaitais besirutuliodama sukelia daugiau įtampos ir painiavos nei įvykdyta žmogžudystė. Kai Rusijos mechanizuotosios pajėgos užgrobs Ukrainos sostinę ir didžiuosius miestus, Putino veiksmingi svertai Vakarams gerokai sumažės, nes jis bus išnaudojęs beveik visą savo sugebėjimą pakenkti Ukrainai ir mažai palikęs Vakarams nuo ko atgrasyti veiksmais ar kam užkirsti kelią sutaikant.
Tačiau dalinė ataka, kuri išlaiko regimą galimybę eiti toliau, padidina spaudimą Vakarams patenkinti kai kuriuos Putino reikalavimus, kad atgrasytų jį nuo tolesnio smurto. Susilaikymas nuo Kijevo ir didžiųjų Ukrainos miestų užkariavimo leidžia V. Putinui ir toliau reikalauti iš Vakarų nuolaidų, viršijančių Ukrainos klausimus, pavyzdžiui, visuotinio įsipareigojimo toliau neplėsti NATO. Atrodo, kad Rusijos karinis Ukrainos užkariavimas tokius įsipareigojimus paverstų nereikšmingais ir sumažintų spaudimą Vakarams juos prisiimti.
Tačiau oro ir raketų kampanija, paliekanti Ukrainos valstybę nominaliai nepriklausomą su apsuptyje esančia ir baiminga vyriausybe bei žmonėmis, leidžia Putinui užtęsti krizę. Jis gali tęsti savo pastangas didinti įtampą ir trintį tarp Ukrainos, JAV ir Amerikos sąjungininkų Europoje (ypač vokiečių, turint omeny į jų itin didelį pažeidžiamumą Rusijos energetiniam spaudimui), naudodamasis besitęsiančių oro atakų, Ukrainos ir Europos ekonominio nusiaubimo grėsmėmis arba, galiausiai, invazija ir Ukrainos okupacija. Oro ir raketų kampanija prieš neokupuotą Ukrainą sukeltų Rusija mažiau išlaidų ir rizikos nei invazija ir teritorijos okupacija, nors oro ir raketų kampanija sukeltų daugiau išlaidų ir rizikos nei paprastas, atviras pajėgų perkėlimas į okupuotą Donbasą, nepuolant iš už dabartinės sąlyčio linijos. Greta kitų pastangų atgrasyti ir sudaryti sąlygas atsakui į Rusijos grėsmes, Jungtinės Valstijos ir NATO turėtų teikti pirmenybę nuosekliam atsakui į šią veiksmų kryptį.
Tokia Rusijos oro ir raketų kampanijos galėtų siekti:
• Didinti pleištą, kalamą tarp Vakarų aljanso narių;
• Didinti spaudimą Vakarams, tikintis didesnių nuolaidų, susijusių su bendrąja NATO plėtra ir NATO pajėgų išdėstymu Rytų Europoje;
• Versti Ukrainą toliau daryti nuolaidas Rusijos reikalavimams, susijusiems su okupuotu Donbasu;
• Versti Ukrainą priimti naują Minsko susitarimų versiją arba visiškai kitokį susitarimą, numatantį dar daugiau nuolaidų, kenkiančių Ukrainos suverenitetui;
• Versti Ukrainą keisti savo konstituciją, kad būtų išvengta narystės NATO;
• Trikdyti Ukrainos vyriausybės veiklą;
• Kurti Ukrainoje vadovavimo ir stabilumo krizę, verčiant sutikti su nuolaidomis, kurios pykdys Ukrainos patriotus;
• Silpninti Ukrainos ekonomiką; ir
• Smarkiai susilpninti Ukrainos kariuomenę, kad būtų galima kurti sąlygas naujiems reikalavimams ar Rusijos kariuomenės veiksmams, jei Putinas nepajėgs užtikrinti savo tikslų mažesnės kampanijos būdu.
Labiau tikėtina, kad šie tikslai būtų pasiekti oro ir raketų kampanijos būdu nei tiesiog atvirai perkeliant Rusijos pajėgas į okupuotą Donbasą. Taip pat labiau tikėtina, kad šie tikslai būtų pasiekti už Putinui priimtiną kainą, o ne vien mechanizuotu žygiu šiaurine Azovo jūros pakrante. Jei Kremlius galės pratęsti krizę savo sąlygomis, jis galės padidinti JAV ir NATO išlaidas. Jungtinės Valstijos ir NATO turėtų teikti pirmenybę veiksmams, neleidžiantiems Putinui užtęsti krizės, sparčiai padidindami riziką jo pajėgoms ir išlaidas Rusijos ekonomikai, kai tik jis inicijuos konfliktą arba atvirai perkels pajėgas į okupuotą Donbasą, arba užpuls neokupuotą Ukrainą. Jungtinės Valstijos ir NATO geriausiai galėtų atgrasyti ar nutraukti tokį puolimą dislokuodami ir panaudodami antžemines ir jūrines oro gynybos sistemomis bei slaptuosius naikintuvus, kad numuštų Rusijos pilotuojamus orlaivius, atakuojančius taikinius neokupuotoje Ukrainoje. Tokių Vakarų karinių operacijų tikslas būtų primesti Rusijai pakankamai dideles išlaidas, kad Putinas būtų įtikintas vengti operacijos arba ją nutraukti. Atviras Rusijos kariuomenės dislokavimas Donbase, kartu su Rusijos aviacijos kampanija neokupuotoje Ukrainoje ar be jos, turėtų suaktyvinti visas JAV ir Europos baudžiamąsias sankcijas Rusijai. Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės taip pat turėtų nustatyti ribą, kurią pasiekus nuolatinis slaptas Rusijos dislokavimas okupuotame Donbase sukeltų atsaką.
Tačiau šiame rašinyje nagrinėjama Rusijos veiksmų kryptis, įskaitant oro ir raketų kampaniją, daro didžiulį spaudimą JAV santykiams su jos abejojančiais partneriais, ypač Vokietija, jei neįsitraukia reikšmingos Rusijos pajėgos, įsiveržusios į neokupuotą Ukrainą. Jungtinės Valstijos ir jos labiau įsipareigojusios sąjungininkės dabar turi pasiruošti šiai sudėtingai situacijai. Ligšiolinis Europos atsakas į JAV bandymus suburti aljansą, siekiantį atgrasyti Putiną, verčia manyti, kad NATO susilpninimo ir suskaldymo tikimybė didesnė labiau riboto Rusijos puolimo nei karinio didžiosios Ukrainos dalies užkariavimo atveju. Visiška Rusijos invazija ir Ukrainos okupacija, įskaitant Kijevą ir (arba) kitus didžiuosius miestus, sugriauna Vakarų sprendimų erdvę ir yra labiausiai tikėtina Rusijos veiksmų kryptis, sukelianti stiprią, nuoseklią Vakarų reakciją. Tačiau Rusijos karinė agresija be pilnos apimties invazijos, net ir didelės apimties aviacijos kampanija suteikia Putinui iniciatyvą ir sukuria neapibrėžtumą, kaip Putinas galiausiai išspręs krizę. Putinas labai veiksmingai panaudojo šį požiūrį Sirijoje ir kitur. Tai suteikia vietos daugybei diskusijų ir nesutarimų dėl atsako tarp JAV, jų Europos sąjungininkų ir Ukrainos. Tokios krizės metu besitęsiantis Rusijos ekonominis spaudimas Europai, ypač Vokietijai, gali rimtai pakirsti aljanso sanglaudą.
Nepaisant to, Jungtinės Valstijos ir kitos jos NATO partnerės turi priimti rimtos įtampos ir net žalos JAV ir Vokietijos bei NATO ir Vokietijos santykiams riziką, kad ryžtingai reaguotų į šią labiau ribotą Rusijos agresijos formą. Leidimas Putinui versti Ukrainą ar Vakarus daryti dideles nuolaidas per ribotą agresiją kelia didesnį pavojų NATO aljanso sanglaudai, patikimumui ir net išlikimui nei priešinimasis Vokietijai ir kitoms NATO narėms, prieštaraujančioms griežtų ekonominių sankcijų Rusijai skyrimui, kai tai kenkia toms sąjungininkėms ekonomiškai. Įtemptų santykių, ypač sukeltų blogų Vokietijos jau priimtų sprendimų, su Vokietija ir su kitais sąjungininkais taisymas ilgalaikėje perspektyvoje yra lengviau valdoma problema.
Pirmąją ir antrąją dalis galima rasti čia:
https://www.criticalthreats.org/analysis/putins-likely-course-action-ukraine-part-1
https://www.criticalthreats.org/analysis/putins-likely-course-of-action-in-ukraine-part-2
Visas pranešimo tekstas čia:
https://www.criticalthreats.org/wp-content/uploads/2022/01/Putin%E2%80%99s-Likely-Course-of-Action-in-Ukraine-Updated-Course-of-Action-Assessment.pdf