Alfa.lt
Kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sukūrė kleptokratinę valstybę ir įtvirtino savo oligarchų klaną? Kodėl Vakarai smogė sankcijoms artimiausiai Kremliaus šeimininko aplinkai? Kur V. Putinas ir jo artimiausi bendražygiai laiko savo pinigus? Kam dirba Baltarusijos prezidentas? Ko siekia Kremliaus kontroliuojamo Donbaso karo vadeivos ir teroristai? Kas ir kaip Rusijos prezidento vadovaujamame saugumiečių elite valdo verslus Lietuvoje?
Alfa.lt siūlo išskirtinį interviu su Vakaruose žymia Rusijos tyrinėtoja, knygos „Putino kelptokratija: kam priklauso Rusija?“, atskleidžiančios pačios aukščiausios korupcijos Rusijoje peripetijas, autore, Majamio universiteto Havighursto centro Rusijos ir postsovietinės erdvės instituto vadove profesore Karen Dawisha. Kremlius nenorėjo, kad ši knyga pasirodytų. Kai kurie knygos šaltiniai Rusijoje buvo nutildyti mirtimi, kad tik toks tyrimas nepasirodytų viešumoje.
Jūsų naujausioje knygoje „Putino kleptokratija“ aprašyta nemažai artimiausios Rusijos prezidento V. Putino aplinkos veikėjų, kuriems taikomos sankcijos dėl agresijos Ukrainos atžvilgiu, Krymo okupacijos. Kaip manote, kiek svarbūs tokie veiksmai minėtiems asmenims? Ar šios sankcijos juos išvis gali paveikti?
Karen Dawisha: Manau, kad sankcijos turi tam tikros įtakos. Visų pirma, tai parodo, kad Vakarų vyriausybės žino, kaip Kremliuje veikia pinigai: kur jie teka, kam jie atitenka, kas yra artimi V. Putinui, kokie yra jų verslo interesai ir t. t. Tai yra tam tikras signalas. Kiekvienas, įdėmiau stebintis šį regioną, žino, kad prireikus galima nuveikti dar daugiau.
Taip pat galima teigti, kad yra bandoma sutrukdyti V. Putino aplinkai nukreipti savo pinigus ir įsikurti Vakaruose. Šie asmenys nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo galėjo laisvai judėti į užsienį, čia jie perkėlė didelę dalį savo turto, apgyvendino šeimas, įsigijo nekilnojamojo turto, tačiau niekada nesielgė taip, tarsi norėtų būti Vakarų pasaulio dalis. Atėjo laikas nuspręsti, ar jie nori elgtis vakarietiškai, ar tik pasinaudoti Vakarais, čia laikyti savo pinigus, bet tėvynėje pirkti balsus ir elgtis ne taip, kaip reikalauja Europos Taryba.
Kita vertus, Kremliaus režimas aiškiai mato Vakarų, ir ypač Europos Sąjungos, pažeidžiamumą: Maskva stengiasi tiesiogiai dirbti su ES valstybėmis narėmis ar jose esančiomis politinėmis partijomis ir verslininkais. Jiems puikiai sekasi skaldyti Europą, o ne paskatinti ją vieningai elgtis griežčiau Rusijos atžvilgiu.
Karen Dawisha: Tiesa. Sutinku. Tiek Rusija, tiek Jungtinės Valstijos deda pastangas įtikinti Europą, kad verta vieningai palaikyti jų nuomonę. Kaip Rusija, taip ir Jungtinės Valstijos yra įsitraukusios į šį žaidimą: tai panašu į Šaltojo karo metu buvusį susikoncentravimą į Europos vienybę, Rusijos pastangas ją sutrikdyti bei Jungtinių Valstijų pastangas ją išlaikyti kaip dalį NATO ir provakarietiškų jėgų. Bet aš visiškai sutinku su jumis, kad Rusija yra itin įsitraukusi į kai kurių Europos partijų rėmimą, kaip ir kai kurių šalių palaikymą labiau nei kitų.
Kas planuoja karą Ukrainoje?
Invazija į Ukrainą – kaip tokie dalykai yra organizuojami, tai sprendžia pats V. Putinas, ar čia didesnę įtaką turi įvairios interesų grupės (klanai)?
Karen Dawisha: Tokie veiksmai kaip raketų sistemų, pažangios ginkluotės tiekimas, taip pat ir Rusijos nereguliariųjų pajėgų siuntimas į Ukrainą nevyktų be V. Putino įsikišimo. Tai yra sprendimai, kuriuos gali priimti tik vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Tai gali būti daroma daugiau ar mažiau atsargiai, taip pat daugiau ar mažiau valdingai, kaip galime pastebėti ankstesnėje Rusijos ar sovietų politikoje. Žinote, tokie sprendimai dažniausiai svarstomi ypač mažos grupės, be abejo, nesusijusios su verslo sluoksniais. Be jokios abejonės, „siloviki“ (viena iš V. Putino aplinkos grupuočių, siejama su jėgos struktūromis – Alfa.lt past.) tikrai prisideda patarimais ir pagalba įgyvendinant, tačiau patį sprendimą gali priimti tik V. Putinas.
Ar jūsų minėti Vakarų signalai, nukreipti prieš Rusijos sprendimų priėmėjus, gali juos įtikinti? Nepanašu, kad sankcijos veiktų: jie juda tolyn.
Karen Dawisha: Taip, tai yra didžiulė dilema, turint omeny, kas turi būti padaryta, norint sustabdyti maskuojamą Rusijos įtakos plėtrą Rytų Ukrainoje. Tai yra didžiulis iššūkis Amerikos ir Europos užsienio politikai. Be to, man turbūt nereikia priminti, kad nesugebėjimas pagelbėti Ukrainai tik duos signalą, kad jiems taip pat gali būti prieinami ir kiti sultingi gabaliukai. Spaudimas Baltijos šalims, žinoma, taip pat su tuo susijęs.
Po to, kai Jungtinės Valstijos ir ES ėmė taikyti Rusijai sankcijas, imta kalbėti, kad tai gali pakenkti Rusijos bei Vakarų žvalgybos tarnybų bendradarbiavimui kovoje su terorizmu. Žinoma, jie visada žaidė šį žaidimą su Vakarais, pristatydami save kaip svarbų veikėją kovojant su terorizmu ar derantis su Iranu dėl jo branduolinės programos. Kaip tai dabar veikia Vakarus?
Karen Dawisha: Be abejo, tai turi įtakos. Nėra abejonių, kad situacija Artimuosiuose Rytuose būtų blogesnė, jei Rusija būtų suinteresuota ją tokią padaryti. Yra įrodymų, kad Rusija anaiptol ne visada buvo geriausia sąjungininkė kovoje su terorizmu. Visi yra žaidę purvinų žaidimų tokiose situacijoje. Pavyzdžiui, Iranas reguliariai konfrontuoja su JAV, o Rusija gali pakreipti savo santykius su Iranu taip, kad situacija pasidarytų geresnė ar blogesnė. Ir jei nebus gerų santykių su Rusija, jei naftos kainos ir toliau kris, Rusija gali didinti spaudimą Artimiesiems Rytams, kad kainos pakiltų. Tuomet JAV pamirštų įvykius Ukrainoje ir kreiptų dėmesį vien į Artimuosius Rytus, vadinamąją Islamo valstybę ir Iraną.
Kur paties Putino pinigai?
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.