IQ.lt
Liberalizmas visada akcentavo asmens laisves ir teises bei apsisprendimą įvairiais moraliniais, tarp jų ir seksualinės laisvės, klausimais. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau visuomenės atmeta šias nuostatas ir gręžiasi į konservatyviąsias vertybes deklaruojančias partijas.
„Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti, – teigia filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis. – Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems.“
Viena klasikinio liberalizmo tezių nurodo atsižvelgti į kiekvieno individo teises ir laisves bei jas ginti. Liberalizmo orientacija į individualizmą yra visiška priešybė bendruomenių, tautų ar klasių interesus virš individų interesų iškeliančioms ideologijoms. Tokius „bendruomeninės gerovės“ interesus paprastai akcentuodavo krikščionių demokratų, socialdemokratų, nacionalistų ar komunistų partijos.
Tiesa, bendruomeninės gerovės logika besiremiančios ideologijos gana skirtingai mato, kurios visuomenės vertybės turėtų būti svarbiausios, bet bemaž visos oponuoja liberalizmui. Tad liberalai tampa savotiškais vienišais ideologiniais kovotojais – „vieni prieš visus“. Ir vis dėlto tai nesukliudė Vakarų pasaulyje įsivyrauti liberaliajai demokratijai, kurioje individų gerovė, teisės ir laisvės tapo pagrindiniais modernios demokratijos atributais.
Individualizmas nebežavi
Tačiau ar pati Vakarų ir Lietuvos visuomenė patenkinta individualizmo vertybėmis ir individų laisvių iškėlimu virš bendruomenės interesų? Mokslininkai bemaž sutaria, kad visos modernios visuomenės pasižymi didesniu individų autonomiškumu ir sekuliarizacija (t. y. nutolstama nuo tradicinių religinių vertybių). Atitinkamai tai keičia moralinius principus: mažėja kategoriškumas vertinant, kas yra gėris ir blogis, vis didesnė dalis žmonių mano, kad gali būti skirtingi požiūriai į tiesą, teisingumą. Toks moralinis pliuralizmas tampa dar viena liberaliosios demokratijos ypatybe – visi turi teisę į savo pažiūras, net jei daugumai jos atrodo neteisingos ar pavojingos.
Būtent tai pastaruoju metu tampa radikalių, nacionalistinių partijų kritikos šaltiniu. Teroro išpuoliai, nekontroliuojama migracija tapo pagrindinėmis grėsmėmis, kurios kelia nerimą vis didesnei daliai žmonių, o politikai tuo suskubo naudotis. Todėl kai kurios partijos jau atvirai skelbia abejones, ar išties žmonių judėjimo laisvė atneša tik gėrį, o ne didesnį spaudimą nacionalinėms vyriausybėms, nes jos turi didinti socialines išmokas, arba vietos darbuotojams, nes jie bijo prarasti pajamų šaltinį. Ar teisės į kultūrinį savitumą (pavyzdžiui, musulmonų moterims nešioti galvos apdangalus) nedidina aplinkinių baimės ir netrukdo užtikrinti viešojo saugumo. Ar teisės į abortus ar tos pačios lyties asmenų santuokas nesikerta su tradiciniu (dažnai paremtu religiniais įsitikinimais) požiūriu į šeimos ir palikuonių apsaugos poreikius.
Europos vertybių tyrimai, kuriuose dalyvavo ir Lietuva, atskleidžia, kad lietuviai, kaip ir didžioji dalis europiečių, linkę į moralinį reliatyvizmą, arba moralinius pasirinkimus, esant tam tikroms aplinkybėms. Kaip rodo 2008 m. tyrimo duomenys, tik 24 proc. apklaustųjų Lietuvoje manė, kad egzistuoja griežta riba tarp gėrio ir blogio, kad ši riba ta pati visiems žmonėms, nepriklausomai nuo aplinkybių. 32 proc. teigė, jog giežta riba tarp gėrio ir blogio egzistuoja, tačiau kartais pateisinamai galima nukrypti dėl specifinių aplinkybių. Ir 34 proc. manė nesant aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, viskas priklauso nuo situacijos.
Lietuviai – konservatyvūs
Vertinant moralinio liberalizmo nuostatas, Europos vertybių tyrime klausta, kiek gyventojai pateisina poelgius, susijusius su asmeninės seksualinės moralės ir bioetikos klausimais, tokiais kaip abortai, eutanazija, skyrybos, dirbtinis apvaisinimas ir pan.
Kaip teigia knygoje „Lietuvos visuomenės vertybių kaita per dvidešimt nepriklausomybės metų“ šių klausimų vertinimą pagal Europoje atliktus tyrimus apibendrinusi dr. Rūta Žiliukaitė, kad ir kiek skirtųsi poelgių vertinimo griežtumas ir būtų pakitęs per 20 metų, Lietuvos visuomenėje vyraujančios vertybinės orientacijos rodo ją esant ne liberalią, o (nuosaikiai) konservatyvią asmeninės ir seksualinės moralės, taip pat bioetikos srityje. Bent jau iki 2008 m. šalyje daugiau buvo gyventojų, linkusių minėtus poelgius vertinti kaip greičiau nepateisinamus negu pateisinamus. Kitaip tariant, didesnė dalis Lietuvos visuomenės nepritartų tipinėms liberalų nuostatoms.
Palyginti su kitomis Europos, ypač Šiaurės, šalimis, bent jau asmeninės seksualinės moralės klausimais Lietuva yra ganėtinai konservatyvi. Mus pralenkia tik valstybės, kurių visuomenės dar religingesnės, pavyzdžiui, Italija, Lenkija, Ukraina. Kita vertus, kaip teigia R. Žiliukaitė, per pastaruosius 20 metų Lietuvos gyventojų moralinės nuostatos, susijusios su normatyvinėmis gairėmis, reguliuojančiomis asmeninį gyvenimą, tapo liberalesnės, kitaip sakant, švelnėjo jų konservatyvumas: šiek tiek padaugėjo žmonių, kurie mano, jog tokie poelgiai kaip skyrybos, abortai, nesantuokiniai ryšiai, homoseksualizmas gali būti pateisinami.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale iq.lt ČIA.