kaunoforumas.com
Neseniai, rinkimų agitacijos metu bendraudamas su vienu kunigu sakiau, kad man pagrindinis rodiklis, nurodantis žmogaus krikščioniškumą yra ne jo tikėjimas Dievu, bet jo tikėjimas Velniu. Viduramžiais velnio gudrybė buvo įrodyti, jos jis yra visur, kur tik įmanoma ar neįmanoma jam būti, o moderniais laikais – kad jo nėra iš viso.
Ką dar mes žinome apie jį be to, kad Kristus jį vadino melo tėvu? Melas nėra kita tiesa, nes tiesa yra tik viena. Melas yra visuomet tik didesnis ar mažesnis tiesos iškraipymas. Bažnyčios tėvai, daugiau nagrinėję velnio klausimus, tvirtino, kad Šėtono iškraipymai yra gana primityvūs ir visai neoriginalūs. Jis pats puikiai supranta, kad aukščiausia tiesa yra tik pas Dievą, todėl stengiasi tiesiog kopijuoti ją apversdamas į priešingą teiginį. Taip elgiamasi net su simboliniais dalykais. Pvz., buvo teigiama, kad įprastas Šėtono pasirodymo laikas – trečia valanda nakties, kadangi Kristus mirė už mus trečią valandą dienos. Netgi jo ženklas yra tas pats kryžius, tiktai, žinoma, apverstas.
Tačiau palikime kol kas nuošaly velniavas ir grįžkime į šį pasaulį. Ar jums kartais nesusidaro įspūdis, kad toje pačioje Žemėje tame pačiame „globaliame kaime“ kai kurie gyvename tarsi atskiruose pasauliuose? Man toks įspūdis neseniai susidarė bendraujant su kai kuriais senais draugais ir naujais pažįstamais. Jums galbūt toks įspūdis nesusidaro, jei gyvenate tik savame burbule. Bet vis vien sužinote, kad kažkieno supratimai yra visiškai tolimi nuo tavųjų. Kaip dažnas rašo savo feisbuko įrašuose ar komentaruose, „negaliu suprasti žmonių, kurie…“ Ar tik dėl to, kad tie kiti, kurie nėra kaip aš, kvaili? O gal mes tiesiog gyvename apverstame pasaulyje?
Modernus žmogus nesiskiria nuo klasikinio krikščionio svajodamas patekti į Rojų. Stato, tiesa, jį pats savo paties pajėgomis vildamasis pats ir pastatyti čia pat Žemėje. Viltys paremtos įvairiomis hipotetinėmis prognozėmis, kurių išsipildymas turi kai ką panašaus su Rojumi – jis vyksta amžinai. Socialinis šių statybų projektas dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų yra pagrįstas tais pačiais krikščionybės principais, Kristaus išsakytais ant Karmelio kalno – laisvė, lygybė, brolybė. Ties jais ir apsistosiu.
Modernieji apologetai mėgsta priminti, kad Dievas sukūrė mus visus lygiais. Žiūrint kaip. Visų pirma, Dievas sukūrė mus visus skirtingais. Panašu, kad šiais laikais visokeriopai teigiama, kad lygybė yra skirtumų nebuvimas. Planas yra panaikinti skirtumus pradedant nuo esminių – prigimtinių. Pirmiausiai Dievas sukūrė mus vyrais ir moterimis. Pažangiausia laikoma genderizmo teologija teigia, kad bet kokios šių biologinių skirtumų pasekmės privalo būti panaikintos paprasčiausiu būdu – juos paneigiant. Paneigimas vyksta apverčiant kūrimo principą – nuo šiol ne tave sukuria, bet susikuri pats – kaip moterį ar kaip vyrą. Ir kam išvis apsiriboti kažkokiais gamtos dėsniais – kurk dar n lyčių variantų sau pagal savo vaizduotės galimybes. Atrodytų, kad taip pasiekiama daug didesnė įvairovė – juk turėsime anksčiau neįsivaizduotą lyčių skaičių. Tačiau panagrinėjus jų apibūdinimus supranti, kad jos apibūdinimais ir tesiskiria. Realiai skirtumų nebelieka. Kaip aš galiu teigti, kad esu vyras ir skirtingas nuo tavęs, moteries, jei dar tą patį vakarą galiu persigalvoti tapti moterimi (ir ja patapti), o tu – vyru?
Svarbus ir šeimos naikinimas. Paprastai šeimose glūdi tokios blogybės kaip tradicijos, genealogija, tam tikros specifinės vertybės, perduodamos iš kartos į kartą. Jos suformuoja nevienodus, skirtingus žmones. Taigi, reikia panaikinti, geriau jau paieškoti kaip kuo daugiau vaikų išauginti „valdiškuose namuose“ taip garantuojant, kad kuo daugiau žmonių išaugs išauklėti vienodai. Nestebina ir įvairūs naujieji diegiami auklėjimo standartai tėvams, visokie pozityviosios tėvystės kursai ir pan. Tai irgi padeda užtikrinti, kad visi bus išauklėti vienodais.
Nebekalbu apie tautinio identiteto naikinimą, iš kurio kuo toliau, tuo labiau belieka tik keletas istorijų, dainelių ir vėliavėlių. Retas kuris pasakytų, kas tai turėtų būti tautinė idėja ar kultūra ir kam iš viso to reikia. Kad ir kitur pasaulyje mes tampame vienodais pastebėjau jau prieš kelias dešimtis metų Varšuvoje ir Prahoje, mat dažnai keliaudavau pro šiuos miestus ir ten apsistodavau. Architektūra skirtinga išliko, tačiau visur tos pačios mados, tos pačios iškabos, tos pačios reklamos, tos pačios parduotuvės, tokie patys plakatai, kviečiantys į panašius meno ar pramogų renginius, net ir atmosfera alinėse rodos pasidarė vienoda. Miestų centruose dar prekiaujama ir kiek skirtingais suvenyrais, anksčiau buvusiais būdingais tik Prahai ar tik Varšuvai, tačiau prekiauja tie patys vietnamiečiai ir ta prekyba rodos vienoda. Nežinau kaip jums, bet man šis globalus vienodumas nesukelia rojaus džiugesio, greičiau liūdesį ir nykumą. Prisiminiau vaikystę SSSR, kur buvo viena Partija ir vienas Vadas, o viskas rodėsi ganėtinai vienoda, niūru ir pilka. Dabar viskas mirguliuoja ir žaižaruoja reklamų neonais, bet taip pat vienoda ir neįdomu. Viską valdo vienas Tarptautinis Kapitalas su savo vienu Holivudu, Netflix ar McDonalds.
O kur dar modernioji tuo pačiu genderizmu grįsta visa ko sulyginimo politika. Iš tiesų tai yra didžioji Suvienodinimo politika per se, nors, paradoksaliai, dažnai ją bandoma pridengti pavadinimu „įvairovės politika“. Vykdoma legendinės Prokrusto lovos principu, kur žmonės buvo lyginami vieniems nukapojant išsikišusias galūnes, o kitus fiziškai ištempiant. Štai įvairiose srityse, pvz., Vyriausybėje, turi dirbti po vienodai vyrų ir moterų. Kodėl negalėtų dirbti vien moterys? Negalima, bus per daug skirtinga. Kitose šalyse ir studijuoti aukštosiose mokyklose privalo po lygiai odos spalva juodų ir baltų. Kad tik nebūtų skirtinga. Moderniam politikui, suprantančiam, kad greitu laiku visų žmonių odos spalvos suvienodinti nepavyks, tai atrodo išmintingiausia išeitimi.
Iš to iškyla įvairių rimtų bėdų, mat seniau tai buvo vadinama neadekvatumu, o mano senas liberalusis draugas tai vadina teise jaustis kaip nori. Jų jau pilna praktinių. Ką daryti, jei tas suvienodinimas pagal prigimtis vis vien neduoda vienodų pasekmių? Per jėgą „patemptų“ juodaodžių studentų karjeros vis vien nesusiklosto sėkmingai, tik tiek, kad krenta bendras išsilavinimo lygis universitetuose. Nevykėliai sportininkai vaikinai, susigalvoja planus persikvalifikuoti moterimis ir varžosi jų rungtyse. Ten lygybė, deja, irgi negalioja – jie vienareikšmiškai laimi net prieš geriausias, todėl buvęs moterų sportas pamažu tampa dar vienu vyrų sportu. Ir taip toliau. Sunku net apmąstyti visus galimus teorinius nesklandumus. Kaip teisingai „lygiai“ turėtų būti suformuota Vyriausybė, jei šiuo metu vien naujųjų lyčių kai kur priskaičiuojama virš 120, o tas skaičius niekuomet nėra baigtinis, gali augti, kad ir iki kokio milijono, mat kiekvienas gali susigalvoti ir įsiteisinti sau dar kokią nors naują lytį? Kokio dydžio turėtų būti Vyriausybė, kad visos šios lytys būtų atstovaujamos po lygiai? O jeigu ne vien lytys, bet ir visos galimos odos, akių, plaukų spalvos, ūgiai ir svoriai ir taip toliau?
Sunku šiuolaikinius liberalizmo ar socializmo utopistus įtikinti, kad jų utopijos susikurti Rojų šioje Žemėje nepavyks, panašu, kad taip pat sunku jiems įrodyti ir tai, kad prieš dėsnius, jei kas norit – prieš gamtą, nepapūsi. Nuo jų nežinojimo ar neigimo geriau nepasidarys. Taip jau yra. Savo prigimtimi mes nelygūs. Ar aš galėčiau, pvz., teigti, kad aš esu toks pats dailininkas kaip ir visi (ir kad visi dailininkai yra vienodi)? Vargu bau, šie dalykai man visuomet sekėsi itin sunkiai, o tiksliau – paprastai visai nesisekė. Žinoma, įdėjęs daug darbo aš galėčiau pagerinti savo sugebėjimus šioje srityje, bet netikiu, kad man pasiseks tapti geru dailininku. Bus geresnių. Gali būti ir blogesnių. O gal tiesiog reikalauti, kad, pvz., mums, dailininkams, lygybę užtikrinti per tai, kad Dailininkų Sąjungoje būtų lygiai vienodai atstovaujami ir tokie nevykėliai kaip aš?
Bet net jeigu sugebėčiau tapti pačiu geriausiu dailininku, tai nebesugebėsiu tapti pačiu geriausiu futbolininku, dar kuo nors ir dar kuo nors. Mat tam, kad žmonės savo prigimtinėmis ir išvystytomis savybėmis galėtų būti lygūs, jie visi turi būti absoliučiai tobuli, tai yra visi tapti Dievais. Arba kažkuo panašiu į vienodas smėlio smilteles.
Pagal aukščiausios tvarkos dėsnius, deja, mums neįmanoma tapti nei vienais, nei kitais. Galų gale, gal geriau pagalvoti ir suprasti kodėl Dievas mus sukūrė skirtingais ir šia prasme nelygiais? Dėl meilės. Kad būtumėme vieni kitiems reikalingi. Man reikalingi dailininkai ir futbolininkai, santechnikai ir padavėjai, valytojai ir verslininkai ir t.t., galbūt kažkam iš jų kuo nors reikalingas ir aš. Man ir šiaip yra reikalingas Kitas, kitoks negu aš, nes aš pats nesu sau pakankamas. Tik iš tokių santykių gali kilti meilė.
Kuo dar pasireiškia Dievo meilė? Vienu atžvilgiu mes visi esame prieš jį lygūs – savo verte. Taip, jam vienodai vertingas ir konteineryje besirausiantis bomžas ir bet kuris Leonardas da Vinčis. Ir šituo pasaulio bei Dievo supratimai dar kartą susikerta. Šiame pasaulyje mes išmatuojami sėkme. Negirdėjau, kad koks nors modernusis socialinis aktyvistas taip pat karštai kaip skirtumų tarp vyrų ir moterų neegzistavimą teigtų, kad kokia nors gyvenimo nuskriausta moteris, dėl kurios teisių jis, plačiai pagarsėjęs veikėjas, kovoja, iš esmės, yra verta tiek pat, kaip ir jis. Žinoma, kad ne, juk jis atlieka didelius darbus, o ši – ne. Visuotinai suvokiama, kad tie, kurie pasiekė daugiau karjeros, populiarumo, turto, galios ar įtakos, paliko kokių nors vertingų produktų po savęs, yra kur kas vertingesni, nei tie, kurie to nepadarė. Kaip dažnas pasakytų – kaip gali kokia nors valytoja lygintis su smegenų chirurgu? Gali. Savo verte Dievo akyse. Orumu, jei norit.
Tuo nenoriu teigti, kad paprasta valytoja turi uždirbti tiek, kiek krepšinio žvaigždė. Tačiau formuodami savo ekonominę, socialinę ar bet kokią kitą politiką turime nepamiršti, kad prigimtiniu orumu jie yra vienodai vertingi ir į tai atsižvelgti. Taip pat ir formuodami bei ir įgyvendindami ir kiekvienas savo asmeninę kasdieninę gyvenimo politiką. Ir džiaugtis, kad turime valytojų, ir turime krepšininkų, kad turime vyrų, ir turime moterų, kad turime jaunų, ir turime senų ir kad visi jie yra tokie nelygiai skirtingi.